Vytautas Radžvilas. Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė? (VII)

Įnirtingai kovojant su ,,prietarais“ ir ,,stereotipais“ laisvinami vis nauji individo troškimai, kuriuos pirmiausia stengiamasi perkelti...


Įnirtingai kovojant su ,,prietarais“ ir ,,stereotipais“ laisvinami vis nauji individo troškimai, kuriuos pirmiausia stengiamasi perkelti į viešojo gyvenimo erdvę ir čia įtvirtinti. Tai padaryti nevisada lengva, nes dažnai tokie troškimai drastiškai prieštarauja visuomenėje vyraujantiems papročiams ir moralės normoms. Todėl juos tenka įteisinti jėga, ir tam pasitelkiamas vadinamasis ,,tolerancijos“ principas. Jis anaiptol  nėra paprasta pakanta kitokioms ir skirtingoms pažiūroms ir vertybėms, kaip kad mėgsta aiškinti šio principo skelbėjai ir diegėjai.  

Iš tikrųjų šis principas yra kertinis troškimų vadybos elementas, nes jo paskirtis – nepastebimai keisti tikrovės parametrus. Tai reiškia, kad jį diegiant yra keičiamos visokeriopai ,,šviečiamų“ ir ,,modernizuojamų“ visuomenės narių pamatinės pasaulėžiūrinės ir vertybinės nuostatos, o ypač – tiesos ir melo, gėrio ir blogio sampratos.  Piliečiams masiškai brukant  ,,tolerantiškas“ nuostatas jie kryptingai nujautrinami – daromi vis ,,tolerantiškesniais“ ir ,,atviresniais“ moralės normų ir jas įkūnijančių gyvenimo būdų ,,pliuralizmui“ bei ,,įvairovei“. 

Šitaip pamažu pasiekiama, kad dar neseniai vertinti kaip   amoralūs ir pasibjaurėtini troškimai – vis dažniau net žemiausi instinktai – yra ,,sunorminami“, tai yra pradedami laikyti normaliais ir tenkintinais. Maža to,  jie primetinėjami visuomenei kaip siektini idealai. Stengiamasi visais įmanomais būdais ir priemonėmis pasiekti, kad kiekvienas ,,atviros“ pilietinės visuomenės narys susitaikytų su brukama nuostata, kad tokie troškimai atitinka ,,naujos“ ir ,,aukštesnės“ moralės standartus ir todėl yra be išlygų gerbtini, ir nuoširdžiai manytų, kad sudaryti sąlygas be kliūčių juos patenkinti  yra aukščiausia moralinė ir teisinė visuomenės ir valstybės pareiga. 

Šioje troškimų vadybos schemoje ,,tolerancijos“ principas iš tiesų yra pamatinis ir svarbiausias. Mat tik jį įtvirtinus įmanoma sukurti minėtą nujautrinimo efektą, tai yra pasiekti, kad juo persiėmę piliečiai taptų ,,neutralūs“ individualios ir visuomeninės moralės klausimais. Idėjinis ,,tolerancijos“ principo atramos taškas yra ,, humanistinė“ nuostata, kad visi be išimties žmogaus troškimai yra ,,žmogiški“ ir ,,natūralūs“, todėl juos iš anksto vertinti tūkstantmečius gyvavusios tradicinės moralės masteliu esąs beviltiškai pasenęs – prietaringas ir nusikalstamas požiūris.  Vadovaujantis šia ,, humaniška“ ir ,,pažangia“ nuostata reikalaujama, kad visuomenė darytųsi vis ,,atviresnė kitoniškumui“  – abejingai ir vienodai vertintų bet kokias (išskyrus ,,netolerantiškas“) pasaulėžiūrines ir vertybines nuostatas bei laikytų lygiavertėmis – normaliomis  ir priimtinomis – visas iš jų kylančias individų elgesio normas bei apraiškas.

Tačiau anaiptol ne visus troškimus skubama įteisinti kaip ,,žmogaus teises“ – to padaryti neįmanoma iš principo. Mat absoliučiai išlaisvinus visus individams kylančius troškimus taptų apskritai negalima jokia kryptinga troškimų vadyba grindžiama individų elgesio kontrolė, tad visuomenė nugrimztų į prigimtinės anarchijos būklę. Todėl įteisinami ir tenkinami tik tie troškimai, kuriuos dėl vienokių ar kitokių priežasčių manoma esant ,,tikslinga“ tenkinti. Tad antras nuoseklus ir būtinas troškimų vadybos elementas po jų ,,išstatymo“ viešojoje erdvėje yra kryptinga jų atranka. Praėję per jos sietą vieni troškimai galutinai ,,praleidžiami“ į viešojo gyvenimo erdvę, tai yra politiškai ir teisiškai įtvirtinami kaip neginčytinos ir saugomos ,,žmogaus teisės“, kiti neįveikia ,,tikslingumo“ barjero ir bent kuriam laikui  išstumiami į viešojo gyvenimo paribius, kur negalintiems įgyvendinti tokių ,,užblokuotų“ troškimų individams belieka  įvairiais būdais privačiai reikšti savo nusivylimą ir nepasitenkinimą. 

Pamatinę troškimų vadybos schemą galima apibūdinti kaip gana paprastų ir aiškių tokios vadybos žingsnių arba operacijų nuoseklią seką.  Kad ji būtų ,,įjungta“ ir pradėtų veikti, pirmiausia turi rastis ,,specifinių“ potraukių ir troškimų negalintis patenkinti individas, kuris dėl to pasijunta nuskriaustas ir galiausiai susivokia esąs ,,diskriminacijos“ auka.  Kitas žingsnis – panašių į save ,,aukų“ paieškos ir telkimasis į savo ,,žmogaus teisių“ gynėjų, tai yra to paties tikslo siekiančių bendraminčių, sambūrį.  Toliau šitoks susitelkęs sambūris turi tapti gerai organizuotu ir suinstitucintu dariniu – dar viena iš gausybės pilietinėje visuomenėje veikiančių ,,žmogaus teisių gynėjų“ grupių ir pradeda veikti kaip oficialiai pripažinta lobistinė spaudimo grupė. 

Po to prasideda tokios grupės kovos ,,su diskriminacija“ ir ,,už lygias teises“, kurių galutinis tikslas – priversti visuomenę pripažinti  ,,kovotojų“ norus ir reikalavimus normaliais ir pagrįstais, o valstybę – juos įteisinti įstatymiškai ir sudaryti sąlygas įgyvendinti praktiškai. Pagrindiniai vykstančios kovos ginklai yra kryptingas visuomenės ,,švietimas“, tai yra ideologinė propaganda siekiant ,,perauklėti“ pernelyg ,,tamsius“ ir ,,atsilikusius“ bendrapiliečius ir šitaip palenkti juos į savo pusę ar bent jau padaryti juos ,,neutralius“, bei visais įmanomais būdais daromas vidinis ir išorinis metodiškas spaudimas valstybės institucijoms mėginant priversti jas veikti net antidemokratiškai, tai yra tenkinti tokių lobistinių grupių reikalavimus prieš daugumos piliečių valią. Jeigu kova vyksta sėkmingai, neatlaikiusios tokio spaudimo visuomenė bei valstybė galop palūžta ir kapituliuoja. O tada belieka žengti paskutinį ir pergalingą troškimų vadybos žingsnį. Dar vakar laikyti, o dažniausiai didžiosios visuomenės dalies toliau  laikomi moraliai abejotinais ar net odioziniais tokios individų grupės troškimai tampa ,,žmogaus teisėmis“, kurias valstybė ne tik pripažįsta įstatymiškai, bet ir vis dažniau gina baudžiamosiomis priemonėmis. 

Kaip minėta, ypač svarbus troškimų vadybos elementas yra ,,tenkintinų“ ir ,,netenkintinų“ troškimų atranka, vykdoma vadovaujantis  ,,tikslingumo“ principu. Tokio ,,tikslingumo“ kriterijai – sudėtingas ir atskiros analizės reikalingas klausimas. Bet paties principo esmė ir prasmė gana aiški ir didesnių abejonių nekelia. Įstatymiškai įteisinami troškimai, kuriuos manoma esant ,,tikslinga“ – naudinga ir todėl verta – tenkinti politiniu, o ypač – ekonominiu požiūriu. Kaip realiai veikia toks atrankos principas, padeda suprasti paprastas pavyzdys, o veikiau kiek šaržuotas, bet iš esmės realistiškas dviejų troškimų lemties palyginimas. Jei asmuo staiga susivokia esąs ,,Napoleonas“ ir pradeda reikalauti, kad jam būtų rodoma imperatoriška pagarba, jis netrunka atsidurti jo dvasine sveikata turinčios pasirūpinti įstaigos ir jos specialistų globoje. 

Tačiau jei kitas asmuo pasijunta ir patiki esąs ,,ne savo kūne“, nors genetinis tyrimas vienareikšmiškai atras tame kūne esant įprastinį XX arba XY chromosomų derinį, su juo bus elgiamasi visiškai kitaip. Į jo skundus bus įsiklausoma itin ,,dėmesingai“ ir ,,jautriai“, o visa istorija greičiausiai baigsis ,,sugrąžinimo į tikrąjį kūną“ procedūromis. Tokio skirtingo elgesio priežastys labai žemiškos ir proziškos. Asmens troškimui būti ,,Napoleonu“ neleidžiama tapti ,,žmogaus teise“ paprasčiausiai todėl, kad tokia ,,teisė“ yra komerciškai bent jau kol kas neperspektyvi, tai yra ją įtvirtinus ir padedant įgyvendinti neįmanoma kaip nors uždirbti ir pasipelnyti. Tuo tarpu sudėtingos ir todėl itin brangios lyties keitimo procedūros ir operacijos jau spėjo tapti solidžiu ir pelningu verslu – faktiškai jau yra virtusios ištisa ,,pagalbos tapatybinio sutrikimo aukoms“ industrija. Tad nenuostabu, kad ,,esančio ne savo kūne“ individo troškimas pakeisti savo lytį spėriai virto ,,žmogaus teise“, kurios rėmėjų ir gynėjų netrūksta. Nesunku nuspėti, kas yra jų ,,pagarbos“ šiai teisei bei entuziazmo ją propaguoti ir ginti tikrasis šaltinis. Be abejo, tai ne viešai deklaruojama atjauta nuo savivokos sutrikimo kenčiantiems žmonėms, bet niekada atvirai neįvardijamas šaltas ekonominis interesas ir apskaičiavimas. Jie puikiai  žino, kad brangios lyties keitimo procedūros ir operacijos tiesiog būtų pasmerktos likti saujelės ypač turtingų žmonių žaidimu ir niekada nevirstų stambiu ir pelningu verslu, jeigu jų mokesčių mokėtojų pinigais neremtų valstybės. Tad politiškai ir juridiškai įteisinti jas kaip valstybės pripažįstamą ir saugomą bei finansiškai padedamą įgyvendinti ,,žmogaus teisę“ yra logiškas ir absoliučiai būtinas žingsnis siekiant plėtoti  tokį verslą ir paversti jį didžiule ir sklandžiai funkcionuojančia medicinos industrijos šaka.

Taigi šitokia individo troškimų vadyba yra ne tik pagrindinis ,,atvirą pilietinę visuomenę“ konstruojančios antropologinės ir socialinės inžinerijos įrankis, bet ir savitas tokios visuomenės valdymo būdas. Išoriškai jis ne tik visiškai skiriasi nuo tradicinio totalitarinio valdymo, bet ir atrodo tikra jo priešingybė – tiesiog laisvės įsikūnijimas ir rojus. Čia jokia valdžia  nenurodinėja piliečiams, kaip jie turi gyventi, ir neįsakinėja, ką jie privalo daryti ar ko nedaryti. Tai yra būtent ,,demokratiškas“ ir ,,liberalus“, iš pirmo žvilgsnio tik ,,apačių“ interesais grindžiamas ir jų valią įgyvendinantis  valdymas. Savo troškimus atranda ir už teisę juos įgyvendinti kovoja patys piliečiai, susiburiantys į vis naujas ,,žmogaus teisių gynėjų“ grupes. Jose tarsi savaime iškyla  sumaniausi ir iniciatyviausi tokių grupių aktyvistai ir vedliai. 

Tačiau kaip tik šis savarankiškumo ir laisvės pojūtis apsvaigina ir apakina. Būtent todėl ne tik paprasti tokių grupių nariai, bet neretai ir jų lyderiai nesusimąsto ir neklausia savęs, kodėl jų siekiams nei iš šio, nei iš to staiga ima pritarti ir juos remti šio pasaulio galingieji – įtakingiausi politikos, verslo ir žiniasklaidos sluoksniai. Tad dažniausiai nenutuokia ir neįtaria, kad yra tik akli žaisliukai šių visai kitokių – ,,gobalių“ politinių, socialinių ir ekonominių tikslų siekiančių sluoksnių rankose. Kalbant dar aiškiau, tik ,,žmogiškoji žaliava“ ir ,,ištekliai“, kuriais ciniškai naudojamasi siekiant įgyvendinti ,,didžiuosius“  – paprastus ir akivaizdžius ,,žmogaus teisių gynėjų“ troškimus smarkiai pranokstančių ir todėl jiems tolimus ir dažniausias nesuprantamus interesus. 

Kaip tik ši nematoma individų ir visuomenės ,,demokratinė“ savivalda ir savikontrolė ir yra naujosios pavergimo strategijos – pavergti laisvinant – esmė ir didysis tikslas. Jos modernumas ir bauginantis veiksmingumas verčia klausti: kas vis dėlto nutiks su pačiu žmogumi ir kokia laisvė jo laukia su vis platesniu užmoju ir vis didėjančiu įkarščiu statomame būsimajame atviros pilietinės visuomenės pasaulyje?

Susiję

Vytautas Radžvilas 4031168120918615330
item