Vytautas Radžvilas. „Naujojo Europos naratyvo“ iniciatyva (III)

Kaip Jūs manote, kaip toliau bus – štai, pasirodė šitas dokumentas, kuris, kaip turbūt reikėtų manyti, nubrėžia tam tikras gaires to būsimojo naratyvo, po kažkiek laiko turbūt ir tas naratyvas turėtų būti suformuluotas ir pasirodys kaip kažkokia knygelė, o po to, jau esant tai knygelei, kas toliau gali būti daroma?

Kas bus yra visiškai aišku. Yra siūloma šitą dokumentą svarstyti, bet lygiai taip pat Brėžnevas kažkada siūlė svarstyti konstituciją, kai ji buvo priiminėjama, taip pat buvo siūloma svarstyti ir Europos Sąjungos konstituciją, kuri taip ir liko nepriimta. Taigi, bus taip: vyks parodomieji pasvarstymai akademiniuose ar kituose sluoksniuose, kurie neturės absoliučiai jokios reikšmės ir svorio, o tie, kurie įgyvendina šitą programą, galiausiai tuos svarstymus apibrendrins ir surašys tai, ką jiems reikia. O tada šitas dokumentas bus nuleistas į visus dar egzistuojančius Europos kraštus, kažką panašaus į dar esamas valstybes, ir čia reikia suprasti banalią tiesą, kad kiekvienoje šalyje, taip pat ir Lietuvoje, yra ištisas milžiniškas apmokamų ideologinių propagandininkų tinklas. 

Lygiai taip pat kaip sovietmečiu. Skirtumas tik tas, kad jeigu sovietmečiu jis buvo labai aiškiai apibrėžtas, visur galėdavome matyti mokslinio komunizmo ar kompartijos istorijos katedrą, ideologijos ir propagandos skyrius komjaunimo ar kompartijos komitete, dabar tai vadinama viešosios politikos analizės institutais ir įvairiausiais centrais. Tam tikra prasme, jis yra šiek tiek suprivatizuotas ir veikia ne kaip grynai valstybei pavaldi struktūra, bet faktiškai tai yra struktūra, kuri maitinama ir išlaikoma iš tos pačios Europos Sąjungos bei dideliu mastu iš Lietuvos biudžeto lėšų. Beje, labai įdomus klausimas, kiek Lietuvos biudžetas skiria tokiai propagandai. Nes jeigu kas nors pamėgintų padaryti tų visų teisių gynimo, rinkų ir panašių institutų sąrašą, jis būtų begalinis.

Papildomai bus nupirkta žiniasklaida. Kaip ir sovietmečiu, yra labai paslaugių autorių, ir jie paprasčiausiai darys, kas daroma kitose srityse. Taip, kaip šiandien rašo, koks absoliutus gėris yra alternatyvios šeimos, kaip šiandien rašo, kokia atgyvena yra tautiškumas ir valstybiškumas, atitinkamai jie pakoreguos savo tekstus, kiek tai bus neišvengiama, ir toliau plaus smegenis. 

O mūsų problema yra ta, kad jeigu šita sistema žlugs, o jinai pasmerkta žlugti ne todėl, kad aš ją mėgstu ar nemėgstu, bet todėl, kad ji stovi ant dviejų bankrutavusių ideologijų derinio, prancūzai, vokiečiai, anglai ir panašios tautos išsisuks be ypatingų problemų. Aišku, sukrėtimas bus baisus, daug nemalonumų ir nepatogumų, tačiau mums reikėtų vieną kartą pramerkti akis ir pažiūrėti, kur mes gyvenam. Todėl mums tai būtų visiška katastrofa. Bet klausimą aš formuluoju taip: ar nueisime tuo pačiu keliu kaip 1939 m.? 1939 m. įžvalgesnė visuomenės dalis jau jautė, kad kažkas labai negero artinasi. Aš tą laikotarpį, kiek leidžia galimybės, atidžiau patyrinėjau ir vis tik matosi, kad pritrūko ryžto, valios, net gi proto mobilizuotis. 1940 m. birželis Lietuvą užklupo nepasiruošusią, ir atsitokėta tik po kelių mėnesių. Šiandien man labai įdomu, ar mes pradėsime skirti esminius dalykus nuo antrinių, ar vis dėlto tautoje pavyks pradėti kažkokį sąjūdį ar impulsą, kuris tiesiog mus paruoštų laukiantiems egzistenciniams iššūkiams, o jie bus labai rūstūs. Tuo neabejoju, nes nėra jokio pagrindo tikėtis šviesaus scenarijaus.

O kad galima daug ką pakreipti, jeigu laiku veiki, tai parodo kad ir Sąjūdžio veikla. Juk vienas iš didžiųjų Sąjūdžio laimėjimų yra tas, kad jis įgyvendimo stebuklingą dalyką – atsiskyrimą padarė beveik bekraujį. Priešingai, tokiose šalyse, kuriose nebuvo panašių struktūrų kaip Sąjūdis, pavyzdžiui, buvusioje Jugoslavijoje, puikiai žinome, kuo visa tai išvirto. Pas mus imperijos dezintegracija buvo vis dėlto padaryta palyginti civilizuotai, drausmingai, be ypatingų ekscesų. Aišku, buvo sausio 13-oji ir pan. Tad jeigu kalbėtume, ką reikia daryti, reikia paprasčiausiai normalaus Lietuvos saugos sąjūdžio, turinčio aiškią ideologiją, viziją, ką mums reikės daryti kritiniu atveju, o jeigu tas kritinis momentas ateis vėliau, ką iki tol galima padaryti, kad liktume stiprūs. 

Nes, mano supratimu, mes sulaukėme Sąjūdžio todėl, kad nepaisant daugybės trūkumų, vis tik ana Lietuvos Respublika per 20 metų sugebėjo tautą sustiprinti ir subrandinti tiek, kad nors jau išsikvepinėjome, bet dar likučiai buvo ir to pakako 1989-1990 m. Šiandien mes esame daug labiau tuo atžvilgiu nustekenti. Tautinė ir valstybinė sąmonė atrofuota, priešingai nei anoje respublikoje, ir nyksta dar sparčiau. 

Tad manau, kad jeigu nieko nedarysime ir nesiimsime labai ryžtingų žingsnių, tai kito 50 metų tarpsnio mes tikrai neturim šanso išgyventi. Neįmanoma. Ir šis dokumentas kaip tik ir verčia susimąstyti. Jį parašė žmonės, kurie žino – jie niekada už nieką neatsakys, šis transnacionalinis elitas. Įsivaizduokime, kad Europos Sąjunga subyra, o jie yra Europos Komisijoje ar Europos Parlamente. Ten susižėrę pinigėlių jie labai gražiai išeis į pensijas ir gyvens kur nors Prancūzijos Rivjeroje. Mums tokia perspektyva, deja, nešviečia.

Kalbėjosi Tiesos.lt bendradarbis dr. Laisvūnas Šopauskas

(Pabaiga)