Vytautas Radžvilas. „Naujojo Europos naratyvo“ iniciatyva (II)

Realiai dabar vyksta tas pats, ką mes regėjome iki modernios tautinių valstybių Europos. Valdo viršnacionalinis elitas, tuo tarpu baudžiauninkai tiesiog yra baudžiauninkai ir neturi jokių politinių įrankių ginti savo teises. Manyčiau, kad šitas procesas įsibėgėja dėl labai svarbių priežasčių, apie kurias reikėtų kalbėti labai ilgai, bet dar sykį kartoju, šitas dokumentas Lietuvoje vėl greičiausiai liks nepastebėtas ir neįvertintas, o tai labai blogai dėl banalios priežasties – mūsų šalyje niekas nesidomi idėjomis. 

Kitaip tariant, Europos integracija yra suvokiama tokiu pat stiliumi ar būdu kaip ir komunizmo statybos: statėme komunizmą nesuprasdami, ką tai reiškia, lygiai taip pat ramiai integruojamės į Europą, net nemėgindami svarstyti, kas slypi po pačia integracijos sąvoka. O aš teigiu, kad tai yra ne tautų ir valstybių susivienijimas, bet ypatingas žmogaus prigimties perdirbinėjimo metodas. Ir šitas metodas gali vesti kur nori. Mes matome jo pirmuosius daigelius - nuo visų įmanomų šeimos formų iki daugybės kitų eksperimentų. Tokia yra realybė ir todėl būtų įdomu, jeigu Lietuvoje įsižiebtų rimtesnė diskusija būtent idėjiniame lygmenyje. Pas mus Europos integracija suvokiama grynai techniniu požiūriu: ar yra priimtos Lietuvoje tam tikros direktyvos, kaip jos įgyvendintos, sukurta techninė bazė ar ne. O kad ši konstruojama Europa yra nauja tikrovės ir žmogaus forma, pas mus suvokia tik vienetai.

Ką mums duotų šitoks atviras ir aiškus kalbėjimas? Paprasčiausiai, mano įsitikinimu, bėda yra ne ta, ar mes integravomės į Vakarų struktūras, blogai yra tai, kad mes į jas integravomės ir integruojamės 1940 metų liaudies seimo stiliumi. Todėl, kad mes neturime nei politinio, nei intelektualinio elito, kuris turėtų tautinę ir valstybinę sąmonę, ir atitinkamai integraciją vykdytų tiek, kiek jinai negriauna fundamentalių mūsų tautos tapatumo pagrindų, kiek jinai yra mums naudinga. O tolesnis abejingumas mums, aišku, dabar jau akivaizdu, gresia visiška katastrofa. 

Pavyzdžiui, reikia vieną kartą aiškiai pripažinti, kad Europos Sąjungos plėtra į Rytus buvo daugelio Vakarų Europos problemų sprendimo būdas ir, kad ir kaip liūdna, mūsų sąskaita. Pavyzdžiui, šiandien mes turime aiškiai pripažinti, jeigu nebijome žiūrėti tikrovei į akis -  akivaizdu, kad mūsų niekas negins agresijos, tarkime, iš Rytų, atveju. Tuo tarpu neprotaujantis europeizavimasis ir verternizavimasis su atitinkamu jaunimo ugdymu ką davė? Kad per ketvirtį amžiaus mes praktiškai išauginome savotišką euromankurtų kartą. Ir kai reikia dabar kelti klausimą  kas gintų valstybę, paaiškėja, kad tų gynėjų nėra per daug. Ir tu negali sakyti, kad mūsų jaunoji karta savaime yra bloga ar kokia kitokia. Ji tiesiog buvo mokoma, kad tauta, valstybė ir vadinamasis Basanavičiaus projektas yra atgyvena. Kad tai yra nemodernu, nešiuolaikiška, neeuropietiška, nepažangu. Ir dabar esame baisioje padėtyje. 

Viliuosi, kad jeigu vyktų viešos diskusijos, tai gal kažkas pajudėtų iš mirties taško. Aš manau, kad tai kaip tik ir turėtų daryti, sakykime taip, visuomeniniai-pilietiniai sambūriai, nes tiek, kiek sukuosi vadinamųjų europeizacijos tyrinėjimų virtuvėje, galiu pasakyti – mūsų politologai, akademinis esteblišmentas šito klausimo nekels ir nesvarstys. Kodėl? Todėl, kad mūsų politologija vis dėlto yra gimusi ant mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos pamatų, o tai reiškia, kad reprodukavosi schema paprasčiausiai atlikti vadinamuosius sovietizacijos tyrinėjimus ir pagrindinėti komunizmo statybos pergales, šitas įprotis išliko be galo giliai įsišaknijęs. Tiesiog jisai tapo antrąja prigimtimi. Todėl mes neturime nei politinio elito, kuris turėtų valios ginti tautos ir valstybės interesą, nei panašių žmonių branduolio ir viešojoje-akademinėje erdvėje. 

Pavyzdžiui, kad ir mūsų istorikai. Jie tiesiog nesupranta, kad į pasaulio istoriją galima žvelgti Vilniaus akimis. Jie būtinai turi matyti Maskvos, Briuselio, Vašingtono ar kieno tik nori žvilgsniu.

Lygiai tas pats yra ir su politika. Pasižiūrėkite kad ir dabar, kai iškilo klausimas, kaip gintis nuo rusiškos propagandos, ne vienas politologas bukai kartoja pseudoeuropietiškai skambančius liberalius paistalus, kad žmonės kritiškai mąsto ir patys viską atsirinks. Nejaugi nėra suprantamas akivaizdus dalykas, kad jeigu žmonės turėtų jau tokią pasakišką galią savarankiškai mąstyti ir kritiškai atsirinkti, tai ar tokios valstybės tuščiai mėtytų milijardus beviltiškam reikalui? Matyt, propaganda tokiu mastu tam ir egzistuoja, nes yra gerai suprantama, kad tų kritiškai mąstančių ir savarankiškai atsirenkančių bet kurioje visuomenėje visais laikais niekada nebus dauguma. Kodėl? Todėl, kad tam reikia mažiausiai dviejų dalykų: informacijos ir dar intelektualinio paruošimo ją analizuoti. Ką gali paprastas pilietis, kuris nėra specialiai apmokytas, tarkime, politinės filosofijos, socialinių mokslų ir t.t. principų, ką jis gali iš tikrųjų atsirinkti toje propagandoje? Ypač jeigu jinai kaip tik yra konstruojama be galo meistriškai? 

Kitaip tariant, tuo metu, kai tave puola sutelkta armija, pas mus girdime bejėgišką vapėjimą, kad, matote, valstybės saugumą ir likimą statykime ant pavienio piliečio pastangų, sąmoningumo ir t.t. Tai faktiškai yra savižudžių filosofija. Bet kodėl ši savižudžių filosofija šiandien klesti? Todėl, kad daugiau nei 20 metų mums buvo kalama, jog tauta yra abstrakcija, o realus yra tik individas. Arba valstybė yra kone priešas, nes ji tik plėšia mokesčius. O tai, kad tauta yra ypatinga saviorganizacijos forma, kad ji vienintelė gali būti veiksmingas skydas nuo minėtų dalykų, kad valstybę reikia ne keikti, o kaip tik daryti viską, kad jinai taptų tikra valstybe, šitokios filosofijos labai maža. Ir blogiausia yra tai, kad štai šitokie dokumentai paradoksaliu būdu plauna paskutinius likučius, kas dar yra likę.

Kitaip tariant, jeigu tokia politika Europos Sąjungoje bus įgyvendinta, tai bus didžiausia dovana, kokia tik gali būti tam pačiam Putinui. Nes Putinui yra labai reikalingos mankurtiškos, demoralizuotos, individualistinės ir hedonistinės visuomenės, kurios neturi net elementarios disciplinos. Paimkime kaip pavyzdį kad ir seksualinių mažumų teisių klausimą. Jeigu nors kiek išmanai istoriją, juk privalai žinoti, kada ir kurioje valstybėje pirmą kartą pasaulio istorijoje buvo juridiškai panaikinta šeima ir legalizuoti visi šitie dalykai. Lenino Rusijoje. O įdomiausias dalykas yra tas, kad tai, ką darė Lenino bolševikai, įkvėpti Engelso ir kitų XIX a. teoretikų, šiandien mums yra pateikiama kaip paskutinis europinių vertybių žodis. Ir mes visiškai nesuprantame, kad jeigu nesidomime, kas yra Europos Sąjunga, tada niekada nesužinosime, kokios yra grindžiančios europines vertybes idėjos. Jokių europinių vertybių nėra. Tai, kas vadinama europinėm vertybėm, yra šiandien Europos architektų pasirinktos ideologijos postulatai. O dvi ideologinės doktrinos, kurios šiandien lemia Europos veidą, yra eurokomunizmas ir ypatingos rūšies libertarizmas – dvi kosmopolitinės ideologijos, kurių postulatai, taigi ir žmogaus vizija, yra mums pateikiami kaip neva kažkokios europinės vertybės. 

Iš tikrųjų tai yra seni dalykai, o įdomiausia tai, kad abi ideologijos, jeigu žvelgi istoriškai-politiškai, yra bankrutavusios. Komunistinė ideologija bankrotą patyrė čia, žinome savo kailiu, o kas liečia libertaristinę ideologiją, tai, manau, visi žinome ir suprantame, kad ta ką tik buvusi finansinė krizė nesibaigė ir niekas neišspręsta. 

Kitaip tariant, abi šios ideologijos yra baisios tuo, kad, atrodytų, būdamos išoriškai visiškai priešingos, jos iš esmės kaip priešybės sutampa. Nes absoliutus kolektyvizmas, kuris naikina individą, yra lygiai tas pats, kas absoliutus individualizmas, kuris eliminuoja bendrąjį interesą. Individualizmas mums dabar yra pragaištingas, nes jis mums neleidžia kaip tautai vėl virsti kolektyviniu subjektu. Kodėl visi tie pilietiniai, visuomeniniai judėjimai ir pan. šiandien yra absoliučiai bejėgiai? Todėl, kad nėra suburiančios ir mobilizuojančios ideologijos. Nors daug tų judėjimų narių yra geranoriai, bet jie nesupranta, kad nieko neįmanoma padaryti visuomenėje, kurios socialiniai ryšiai yra sąmoningai nutraukinėjami ir tos visuomenės nariai yra atomizuojami būtent pasitelkus individualistinę ideologiją. Todėl tokie judėjimai niekada neišaugo ir neišaugs į kažką daugiau nei į būrelius tokių geranoriškų ir drąsių entuziastų. Tai neįmanoma. 

Bet reikia suprasti, kad šitos ideologijos nenukrito iš dangaus, kad štai šiandien jos įgyja pavidalą, yra institucinamos ir formalizuojamos aukščiausiu Europos Sąjungos instituciniu lygiu. Todėl šis dokumentas tam tikrai prasme lemia visos Europos likimą, čia yra labai aiški totalinio dabartinio europiečio perdirbimo programa.

Kalbėjosi Tiesos.lt bendradarbis dr. Laisvūnas Šopauskas

(Bus daugiau)

Pirma dalis: Vytautas Radžvilas. „Naujojo Europos naratyvo“ iniciatyva (I)