Vytautas Keršanskas. Okupantų statyti paminklai tebesaugo „okupuotą“ piliečių sąmonę

Kas atsakingas už Žaliojo tilto skulptūras? O kas už dar daugiau nei du šimtus sovietinius kariu...


Kas atsakingas už Žaliojo tilto skulptūras? O kas už dar daugiau nei du šimtus sovietinius karius šlovinančius (ne atmenančius!) visoje Lietuvoje išsimėčiusius memorialus? Stebint Lietuvoje vykstančius debatus dėl okupacinių režimų simbolių įvertinimo susidaro įspūdis, jog esame įstrigę uždarame rate, iš kurio išeiti iki šiol nepadeda net ir Ukrainoje vykstanti „delenizacija“.

Apibendrinti argumentai „prieš“ supaprastina vaizdą

Prieš trumpai apžvelgiant okupacinius režimus menančių simbolių vietą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje ir viešajame gyvenime, reikėtų padaryti vieną svarbią skirtį. Dažnai diskusijose į vieną vietą suplakami dalykai, kurie iš esmės turi būti apmąstyti atskirai: bet kokių veiksmų, nukreiptų prieš sovietinį „paveldą“ oponentai ir tiesiogiai (pvz. Žaliojo tilto skulptūros), ir netiesiogiai (pvz. paminklai su sovietais kolaboravusiems literatams – P. Cvirkai, S. Neriai) sovietinę ideologiją atspindinčius memorialus, ir sovietų karių kapus sudeda į vieną lentynėlę – „neliesti“.

Argumentuodami, sovietinio paveldo išsaugojimui pritariantieji teigia, jog pirmieji yra saugotini dėl savo kultūrinės vertės („juk tai – mūsų istorijos dalis“) ar dėl jų meninio palikimo („nereikia sieti meno ir politikos“). Antrųjų „neliečiamybė“ grindžiama tuo, jog visų karių atminimas turi būti deramai įamžintas, todėl sovietinių karių kapai turi likti ten, kur stovėję. Vis dėlto, toks apibendrintas vertinimas neatspindi viso vaizdo ir užgožia tikrąją kovos dėl istorinės atminties vietų įamžinimo kainą.

Raginimas atskirti kultūrą ir istoriją nuo politikos klaidina, neva šios dvi sritys gali būti neutralios. Nacionalinės kultūros puoselėjimas ir tautinio istorinio pasakojimo formavimas leido susikurti ir išlikti nacionalinėms valstybėms – tai suvokia ir Maskva, kuri tiek sovietmečiu, tiek šiandien didelį dėmesį skiria istorinių faktų falsifikavimui bei sovietizuotos kultūrinės viešosios erdvės išsaugojimui. Kitaip tariant, Maskvai itin svarbu, kad Lietuva nesugebėtų suformuoti savo vieningo ir tvirto istorinio pasakojimo, kuris būtų grįstas tautos didvyriais ir valstybingumo puoselėtojais, nes tai nutrauktų bet kokias diskusijas, įvertinant rezistencijos ir sovietinės okupacijos vaidmenį mūsų tautos istorijoje.

Ne veltui jau nepriklausomoje Lietuvoje yra leidžiamos pseudomokslinės knygos apie „partizanų terorą“ (ryškus pavyzdys – komunistų partijos veikėjo Povilo Masilionio knyga „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“). Jos tampa pagrindu šiuolaikinei Rusijos propagandai formuoti naratyvą apie „buržuazinių nacionalistų“ aukas, kurių atminimą šiandien reikia išsaugoti.

„Buržuaziniai nacionalistai“ tebegyvi memorialuose

Žaliojo tilto skulptūros – tik visų Nepriklausomoje Lietuvoje tebestovinčių ir tragiškiausią mūsų tautos istorijos tarpsnį tebešlovinančių memorialų ledkalnio viršūnė. Rusijos ambasada Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį ypač aktyviai veikia visos Lietuvos teritorijoje, ne tik atnaujindama sovietmečiu statytus paminklus, bet ir apeidama už paveldosaugą atsakingas institucijas, stato naujus.

Verti dėmesio keli iliustratyvūs ir simptomiški pavyzdžiai. 2010 m. Raseinių rajone buvo atnaujintas Bestygalos miestelio Pilkalnio kapinėse esantis paminklas, ant kurio iškaltas užrašas „Amžina šlovė žuvusiems už tarybų valdžią kovoje prieš buržuazinius nacionalistus 1941-1950“. Paminklas, šlovinantis okupanto kariuomenės karius, žudžiusius Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalyvius, atnaujintas Rusijos ambasados lėšomis, o vietos valdžia teigė nieko nežinojusi apie šį procesą.

Toks pats likimas ir Alytaus rajone esančio Miroslavo kaimo skvere netoli bažnyčios jau tris dešimtmečius stovinčio paminklinio akmens, liudijančio apie neva „buržuazinių nacionalistų nužudytus septyniolika tarybinių aktyvistų“. Jo vietos valdžia judinti taip pat nesiryžta.

2007 m., kai buvo restauruotos kone visos Lietuvoje esančios sovietinių karių kapinės, neapeitas ir Kurklių miestelyje netoli Anykščių esantis memorialas. Šalia paminklinių antkapių čia stovi ir automatą bei vėliavą rankose laikantis kelių metrų aukščio sovietinis karys – ne kur kitur, o keliolika metrų nuo miestelio bažnyčios fasado. Tas pats karys, kuris be gailesčio kišo niekuo nekaltus žmones į vagonus, šiandien tebestovi garbingiausioje miestelio vietoje ir primena apie visą sovietinės ideologijos kovą prieš tikinčiuosius.

Dar 1996 m. tuometinės Valstybės paminklosaugos komisijos (dabar – Valstybinė paveldo komisija) priėmė rekomendacinį sprendimą, savivaldybėms siūlantį istoriją falsifikuojančius tekstus pakeisti naujais, nuimti, o kur tai neįmanoma, uždengti sovietinės istoriografijos liekanas ant memorialinių vietų. Deja, šiandien matome, kad neįpareigojantis sprendimas lieka gulėti stalčiuose, nes aprašyti pavyzdžiai – vos keli iš gausybės analogiškų situacijų visoje Lietuvoje.

Taktika – apeiti kontroliuojančias institucijas

2013 m. Marijampolės rajone esančiame Vaitiškių kaime išdygo naujas paminklas Rusijos imperijos, kuri Lietuvą buvo okupavusi daugiau nei šimtmetį, kariams, žuvusiems Pirmojo pasaulinio karo metu, atminti. Nors iniciatoriai teigė, jog šiuo memorialu siekta įamžinti caro kariuomenėje žuvusius lietuvius, tai – tik dūmų uždanga. O, galbūt, reikėtų identiškų memorialų ir nacistinėje kariuomenėje per prievartą kovojusiems lietuviams?

Tačiau visoje šioje istorijoje svarbiausia yra tai, kokia taktika naudojama pozityvios okupacinių režimų atminties palaikymui viešosiose erdvėse. Daugelį aukščiau aprašytų ir identiškų atvejų vienija bendras motyvas – dažnai nei vietos valdžia (savivaldybės administracija), nei, ypač, centrinė priežiūros įstaiga – Valstybės paveldo komisija – nežinojo apie Rusijos ambasados iniciatyva vykstančius procesus.

Taip yra dėl dviejų priežasčių: viena vertus įstatymų spragos leidžia apeiti paminklų statybos ar renovavimo darbus tose vietose, kuriose nėra įtrauktos į Kultūros paveldo registrą. Taip sovietinį istorijos naratyvą siekianti išsaugoti Rusijos ambasada gali veikti per žemiausio lygmens atstovus – savivaldybių administracijų padalinius, atsakingus už paveldą toje savivaldybėje, ar net seniūnijas.

Antra vertus, tai lemia ir iki šiol nesubrandinta valdininkų savimonė, tautinio istorinio pasakojimo neturėjimas. Jeigu piliečiai pripažįsta, jog „tai – mūsų istorijos dalis, kurią reikia ne griauti, o atminti“, jiems nekyla klausimų dėl vienokio ar kitokio memorialo. Juo labiau, nesigilinant į formuluotes ant retai skaitomų memorialinių plokščių. Tokioje terpėje valdininkai imasi pasyvaus vaidmens ir vengia imtis įtampą galinčių įžiebti sprendimų įgyvendinimo.

Reikalinga valstybinė politika

Ukrainos „delenizacija“ paskatino garsiau kalbėti apie sovietinės ideologijos atmintį saugančių paminklų Lietuvoje likimą. Pirmieji žingsniai dar tik žengiami ir jie nėra lengvi. Pavyzdžiui, Tautos istorinės atminties įstatymas, kuris šiuo metu svarstomas Seime, daugiausia pasipriešinimo susilaukia iš skirtingų stovyklų, kurių pozicija šiuo klausimu tampa vieninga. Buvusios sovietų nomenklatūros istorikai ir politikai teigia, kad įstatymas leistų „represyviai primesti“ istorinį pasakojimą, nebūtinai priimtiną visiems. Liberalioji dešinė, tuo tarpu, tą pačią tezę pagrindžia argumentu, jog istorijoje nėra „vienos tiesios“. Tačiau būtent šis pliuralistinis istorijos interpretavimas be aiškių gairių ir leidžia tebeegzistuoti naratyvams apie „buržuazinius nacionalistus“ bei „tarybinius herojus“.

Tautos istorinės atminties įstatymas leistų padėti tašką mėginimams paniekinti skaudžią lietuvių tautos istoriją. Tačiau kol šis įstatymas svarstomas, būtina imtis ir kitų veiksmų, kad Lietuvoje tebestūksantys okupaciniai vaiduokliai rastų savo vietą. Kultūros paveldo komisija pateikė ilgai lauktą siūlymą iš vertingų, todėl saugotinų objektų sąrašo išbraukti tuos paminklus, kurie yra pažymėti okupacine simbolika. Paveldo vertingumo kriterijai yra nustatomi Kultūros ministro įsakymu, todėl šis veiksmas galėtų būti atliktas be didelių politinių procedūrų – reikalinga tik politinė valia, kurios iki šiol stokojama.

Atnaujinus kriterijus Kultūros paveldo komisijai neliktų nieko kito, kaip tik pašalinti Žaliojo tilto ar panašias okupacine simbolika paženklintas vietas iš saugotinų objektų sąrašo. Tačiau išlieka jautrus sovietinių karių kapų klausimas, nes pagal Hagos konvenciją Lietuva, kaip ir kitos šalys, yra įsipareigojusi prižiūrėti bet kokios kariuomenės laidojimo vietas. Rusija, pasinaudodama reglamentavimo trūkumu, šiuos kapus išnaudoja kaip erdvę sovietinei ideologijai skleisti, todėl būtina suformuoti bendrą karių kapų priežiūros ir apipavidalinimo tvarką bei taip „neutralizuoti“ istorinį jų krūvį. Natūralu, kad tokio reglamentavimo rėmuose sovietinių karių su automatu rankose paminklams pagrindinėse miestelių ir kaimelių aikštėse ar užrašams apie „šlovingus tarybinius didvyrius“ būtų ne vieta.

Tai – tik kelios gairės, nuo kurių būtina atsispirti siekiant galutinai pabaigti desovietizaciją ne tik viešosiose erdvėse, bet ir žmonių mąstyme. Būtent tautinės sąmonės stoka yra pagrindinė grėsmė, jog kriziniu momentu ir mes galime susilaukti savo penktosios kolonos – „žaliųjų žmogeliukų“. Tai puikiai suvokia Kremlius, kurio didelės pastangos saugoti teigiamą sovietmečio atminimą yra akivaizdžios.


Susiję straipsniai

Vytautas Keršanskas 5007442506642634826

Rašyti komentarą

  1. Hmm... kaip pagalvoji - o juk Ukrainoje tuos leninus žmonės vertė toli gražu ne visada laukdami vietinės ar centrinės valdžios sprendimo... ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2014-11-06 20:52

    Įdomiausia tai, kad didžiausią isteriją dėl paminklų kelia tie, kurie tuos paminklus statė ir jiems meldėsi.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item