Kun. Henry La Prazo Visų Šventųjų šventės homilija

Visų Šventųjų dieną kviečiame paskaityti šventą ir kupiną kančių gyvenimą nugyvenusio kunigo Henry La Prazo 1991 metais lapkričio 1 d. skaitytos homilijos.

Kasmet su dideliu džiaugsmu apmąstome Visų Šventųjų paslaptį, kuri yra mūsų tikėjimo dalis. „Tikėjimo išpažinime“ mes pripažįstame, kad tikime į šventųjų bendravimą. Aišku, į šventųjų bendravimą čia, žemėje, plačiąja šio žodžio prasme ir į visų pakrikštytųjų bendravimą; taip pat į bendravimą visų tų, kurie gyveno prieš mus. Ir tai yra nepaprasta ir ypatinga.

Jokia religija negali pasigirti tokia didžia ir kartu tokia galinga paslaptimi kaip šventųjų bendravimas. Mes galime ir turime melstis už mirusiuosius, o mirusieji užtaria mus pas Dievą, išprašo mums malonių gyventi šioje žemėje ir įvykdyti didelę programą, kurią Viešpats šiandien mums pateikia Kalno pamoksle, Palaiminimuose.

Palaiminimai šiek tiek išmuša iš vėžių mūsų žmogiškąjį protą, pripratusį prie tam tikrų refleksų, tam tikrų aiškinimų ir prie pasaulietinio gyvenimo, nes mums atrodo, jog regimi dalykai yra smagesni už giluminius, tai yra sielos gyvenimą, gyvenimą vienybėje su Dievu, o tai būtina, kad pasiektume Dangų, amžiną vienybę su Dievu, kuri pradedama kurti jau čia, žemėje. Kad šią vienybę pasiektume, reikia laikytis Viešpaties duotų nurodymų.

Pasyvus Viešpaties pamokymų laikymasis yra dešimties įsakymų vykdymas: nedaryti to, nedaryti ano, garbinti Dievą ir t.t.

Bet galiausiai atėjęs Viešpats mus išmokė veiksmingesnio, atkaklesnio, o drauge subtilesnio būdo, kaip matome evangeliniuose patarimuose ir Palaiminimuose. Mūsų Viešpaties Širdis subtiliai atsiveria žmonėms ir duoda jiems priemonių pasiekti laimę, bet šiandien laimės labiau ieškoma žemėje, o nebe Danguje. Tad Viešpats mus moko, kaip teisingai turėtume žvelgti į pasaulį.

Visi vienu ar kitu metu esame patyrę gyvenime sunkumų, kurių nesupratome. Laimingi beturčiai dvasia... Nesuvokiame savo padėties, ir visi tokie esame. Kaip suprasti Bažnyčios krizę? Tai didelė paslaptis! Bet mes šloviname Viešpaties Apvaizdą. Viešpats valdo pasaulį, valdo Bažnyčią per žmones, tačiau klystančius žmones, nusidėjėlius...Didelė paslaptis!

Taip pat mes visi esame išgyvenę sunkių valandėlių, kai galėjome maištauti, bet Viešpats mus pašaukė švelnumui; tomis sunkiomis valandėlėmis verkėme, tomis valandėlėmis sunku atleisti, bet: palaiminti gailestingieji...

Mes pažįstame ir tokių valandėlių, kai galbūt pagauti pykčio būtume norėję atkeršyti, bet: palaiminti taikdariai... Palaiminti tie, kurie yra taikdariai, palaiminti tie, kurie skleidžia aplink save ramybę - žinoma, ne pasaulio, o mūsų Viešpaties ramybę - tie, kuriems pavyksta perduoti kitiems tą trupinėlį gėrio, kurį turi savo sieloje, kurį yra gavę Dievo malone; palaiminti tokie žmonės!

Ir štai ko mus moko Viešpats: jūs sukurti laimei, ne žemiškajai, o dangiškajai laimei. Jeigu jūs šito norite: palaiminti beturčiai dvasia, palaiminti romieji, palaiminti, kurie verkia, palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės. Ne žemiškosios, o dieviškosios teisybės. Palaiminti, kurie trokšta šios teisybės! Tie, kurie įspėja apie blogį, tie, kurie atmeta bet kokį maištą prieš Dievą, tie, kurie nori bažnyčių kaimo vidury ir tose bažnyčiose šv. Mišių, palaiminti visi tie, palaiminti dabar. Reikia atiduoti Dievui tai, kas Dievo!

Netęsiu pamokslo, bet pamąstykite apie mūsų Viešpatį, pamąstykite apie mūsų Viešpaties žodžius Palaiminimuose. Yra žmonių, kurie ieško laimės receptų tai čia, tai ten, nežinau kur, visose galimose ir įsivaizduojamose knygose; bet receptas vienas, tas, kurį mums Viešpats davė Palaiminimuose.

Palaiminti apsupusieji Viešpatį, nes Jis mums sako: džiūgaukite ir linksminkitės, kurie tai darote, nes Jūsų laukia gausus atlygis Danguje, tai yra vienybė su Dievu pagal mūsų sielos mastą. Nes kiekvienas yra kitoks, kiekvienas mistiniame Kūne yra pašauktas skirtingai užduočiai, pašauktas mylėti mūsų Viešpatį savaip, galįs mylėti ar pažinti mūsų Viešpatį daugiau ar mažiau. Kiekvienas privalo stengtis tai daryti kuo geriau sulig gauta šviesa: nuo mokinio iki universiteto dėstytojo, iki valdančiųjų, iki vyskupų ir popiežiaus. Kiekvienas pagal savo galimybes, savo žinias, išsilavinimą. Tas, kuris gavo šviesos, turi mėginti suprasti mūsų Viešpatį, suprasti Kristaus žinią ir ją įvykdyti; kiekvienas pagal savo lygį, kiekvienas pagal savo šviesą. O Viešpats atlygins pagal mūsų pastangas, pagal šventą gailestingumą, kuris priklausys nuo mūsų kilnumo.

Taigi būkime kilnūs, apmąstykime Dievo pamokymus, kad geriau juos suprastume ir įgyvendintume, ir tada džiaugsimės su visais šventaisiais amžinąja laime.