Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ką veikia tavo kūnas begalinėje visatoje?

Spėjama, kad prieš 13,7 milijardų metų įvyko paslaptingas sprogimas, nuo kurio viskas prasidėjo. Šioje pradžioje jau buvo užkoduota info...


Spėjama, kad prieš 13,7 milijardų metų įvyko paslaptingas sprogimas, nuo kurio viskas prasidėjo. Šioje pradžioje jau buvo užkoduota informacija apie protingą pasaulio tvarką (Logos), t. y. idealiai anglies pagrindo gyvybei pritaikyti, tiksliai subalansuoti bei matematiškai elegantiški fizikos ir turbūt mūsų mokslams nepasiekiami principai, dėsniai, dydžiai, konstantos, jų tarpusavio santykiai...

Nuo sprogimo jėgos laikas ir erdvė su visu turiniu nenusakomu greičiu lėkė į šalis. Išsiplėtusiame erdvėlaikyje dėl gravitacijos materija ėmė trauktis į grandiozinius gumulus, kurie virto milijardais karštų šviesulių. Jie sukosi ir skriejo, degė ir švytėjo mūsų protui neįsivaizduojamu galingumu. Susiformavo žvaigždės, galaktikos, galaktikų spiečiai...

Masyviausios žvaigždės, santykinai greit sudeginusios savo kurą, sprogo supernovomis ir išmetė į erdvę branduoliuose susintetintus sudėtingus cheminius elementus. Dalis šių elementų susispietė šalia vieno iš milijardų šviesulių – Saulės – ir kažkokiu paslaptingu būdu vandeniu turtingame uolienos gabale – Žemėje – susijungė į pirmąsias gyvas ląsteles, kuriose jau slypėjo naujo tipo vidinė informacija apie ląstelės atsinaujinimą. Truputis materijos virto gyvais kūnais, kurių gebėjimas atsinaujinti garantavo išlikimą, o vidinės informacijos pokyčiai bei natūrali atranka – prisitaikymą prie aplinkos. Prisitaikymas tobulino gyvybės savybes, kol galų gale per 3,8 milijardų biologinės evoliucijos metų atsirado homo sapiens rūšis, savo smegenyse galinti generuoti ir kaupti iki tol neregėto tipo informaciją (apie aplinką ir save pačius) bei jos pagalba priimti moralinius sprendimus – pasirinkti gėrį vietoj blogio arba atvirkščiai. Tokios būtybės jau ne tik kūniškos (fizinės, materialios), bet ir dvasinės (laisvos ir moraliai atsakingos).

Kas ir kaip lėmė šį kosmologinės, biologinės ir dvasinės evoliucijos šuolį lieka paslaptis, tačiau su dideliu pasididžiavimu ir nemažesniu nerimu jo išdavoje atsiradusias būtybes galime vadinti įvardžiu „mes“.

Taigi mes – žmonės – esame materialūs gyvi dvasiniai kūnai. Mūsų dvasinė evoliucija tęsiasi toliau. Per tūkstančius metų be visų kitų gebėjimų išvystėme loginio abstrahavimo, redukavimo ir kitokius mąstymo metodus, kurių pagalba išmokome visumą skaidyti į dalis. Suskaidėme viską aplinkui ir net save pačius – „atskyrėme“ dvasią (pavadinome ją „Aš“) nuo savo materialaus, gyvo kūno. Ir nusprendėme, kad „Aš“ disponuoja savo kūnu, kaip priemone siekti įvairių tikslų. Kūnas nebėra „Aš“, jis yra „mano“. Jis neteko savaiminės prasmės ir vertės, bet „Aš“ savo nuožiūra suteikiu savo kūnui prasmę ir vertę. Tai savotiškai leido pasijusti labiau dvasingiems, nepriklausomiems nuo to, kas vyksta su žemišku, biologiniu, fiziologiškai į kitų gyvūnų kūnus panašiu kūnu...

Kartu formavo požiūrį į savo ir kitų žmonių kūną kaip į atskirą nuo asmens objektą ir „pateisino“ atitinkamą elgesį. Galime laisvai nuspręsti, kaip pasielgti su savo automobiliu, kodėl kažkas turėtų riboti mūsų elgesį su savo kūnais? Iš kitos pusės  – kodėl savo kūnui neleisti daryti to, ko jis nori, – juk tai manęs („Aš“) neliečia... Susidaro įspūdis, kad esant pasiūlai leistina ir kito kūną kaip daiktą pavartoti, neprisiimant atsakomybės už jo asmenį.

„Aš“ išsilaisvinimas nuo kūno, o kartu ir kūno išsilaisvinimas nuo „Aš“, labai patrauklus, nes būtent kūne reiškiasi lengviausiai pasiekiami malonumai, kurie paprastai yra saistomi į „Aš“ sąžinę apeliuojančių moralės normų. Nuo „Aš“ nepriklausomas kūnas po truputį slysta anapus moralės ribų. Neatsitiktinai ši „nepriklausomybė“ yra ypatingai išoriškai puoselėjama – ji naudinga įvairių į kūną nukreiptų pramonės šakų pelnui generuoti. Politika, žiniasklaida, kinas ir popkultūra pasistengė, kad įprastomis taptų idėjos: „Aš gimiau ne savo kūne“; „moteris su vyro kūnu“; „parduoda savo kūną“; „turi teisę į savo kūną“; „milijono vertas kūnas“; „seksualiniai santykiai, kuriuose susitinka tik kūnai“... Šios ir panašios idėjos tampa pasiteisinimais seksualinei laisvei; homoseksualiai partnerystei; socialinės ir biologinės lyties atskyrimui; lyties keitimo operacijoms; abortui; surogatinei motinystei; apnuogintų kūnų atvaizdų naudojimui rinkodaroje, įvairiose pramogose; lytiniam švietimui, kuriame mokoma, kaip pažinti kūno fiziologines funkcijas, bet ne savo asmens lytiškumą ir t. t....

Deja, toks požiūris yra klaidingas nuo pačių savo ištakų. Mes esame dvasiniai kūnai. Mano dvasia nėra kažkur už kūno arba tik smegenyse (o gal širdyje), bet kiekvienoje mano kūno dalyje ir kiekvienoje ląstelėje. Kiekviena mano kūno dalis yra ne tik fizinė (materiali), bet ir dvasinė. Kiekviena savo kūno dalimi esu aš pats (-i). Nujausdami šią realybę mes nesakome – „mano kūnui skauda galvą“ arba „mano koja nuspyrė kamuolį“. Sakome: „Man skauda“, „aš nuspyriau.“

Todėl jeigu turi vyrišką kūną ir kiekvienoje ląstelėje XY chromosomų porą, negali teigti: „Aš ne vyras vyro kūne.“ Matyt, kad ne kūnas yra neadekvatus realybei, bet psichinė būklė neatitinka tikrovės. Būtent ją, o ne kūną, reikėtų koreguoti (net labai norėdamas, kiekvienos ląstelės DNR nepakeisi).

Todėl rytinis dušas nenupraus „vienos nakties nuotykio“, nes ten dalyvavo ne tik tavo kūnas, bet ir tu pats bei kita kūniška dvasia.

Todėl mokėdamas už prostitucijos paslaugas, perki ne kūną, bet kitą žmogų su visu jo asmeniu.

Todėl viešai už pinigus demonstruodamas apnuogintą kūną rodai visą save. Kūną galbūt iš gražiosios pusės, o dvasią...

Todėl abortas reiškia ne moters kūno išvalymą nuo svetimkūnio, bet labai mažo vaiko nužudymą, kurį užsako jo mama.

Visoje visatos erdvės ir materijos begalybėje mums duotas tik vienas kūnas. Visatos amžiaus mastais jis gyvens labai trumpai. Visgi šios begalybės yra mūsų namai ir mūsų istorija – mes esame dvasiniai kūnai, kuriuos suformavo ilgas, sudėtingas ir paslaptingas kosmologinės, biologinės ir dvasinės evoliucijos procesas. Tokios būtybės, gebančios pažinti aplinką milijardus metų ir šviesmečių visomis laiko ir erdvės kryptimis bei elgtis su ja, savimi ir vienas su kitu atsakingai – įprasmina pačią visatą. Teisybė – net ir visi kartu mes esame nesuvokiamai maži. Nepaisant to, kiekvienas iš mūsų yra nenusakomai svarbus. Tai ne kvailas susireikšminimas, bet protingas didžiulės atsakomybės už save ir kitus priėmimas. Įsisąmoninta ir praktiškai įgyvendinama ši atsakomybė yra esminė tikro žmogiškumo sąlyga.

Kūno ir „Aš“ pseudolaisvė iš tiesų tapo liūdnu „Aš“ vergavimu kūno įgeidžiams, kuriuos „Aš“ turėtų valingai kontroliuoti. Nepagarbus, vartotojiškas, žalojantis ar žmogiškai prigimčiai prieštaraujantis elgesys su savo ar kitų žmonių kūnais žeidžia dvasią ir negali suteikti ilgalaikės laimės. Juk per mūsų kūnus reiškiasi mūsų dvasia; mes darome tai, ką daro mūsų kūnai; mums nutinka tai, kas nutinka mūsų kūnams. Ir tai lieka su mumis visam laikui.

Priešingu atveju, kalėjimai pilni nekaltų žmonių, nes ne jie, bet tik jų rankos sumušė, pavogė, nušovė...

Šaltinis: www.bernardinai.lt
Dušų kabinos

Susiję straipsniai

Šeimos politika 8798392438314496925

Rašyti komentarą

  1. Labai teisinga - bet bijau, kad tie, kurie TURĖTŲ tai išgirsti, neišgirs - tiksliau, nesiklausys...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item