Kard. R. Burke: „Niekada neoponavau šv. Petro įpėdiniui“

Praėjusią savaitę oficialiai paskelbta, kad Apaštališkosios signatūros tribunolui, aukščiausio lygio Vatikano teismui, vadovavusį kardi...



Praėjusią savaitę oficialiai paskelbta, kad Apaštališkosios signatūros tribunolui, aukščiausio lygio Vatikano teismui, vadovavusį kardinolą Raymondą Leo Burke‘ą popiežius Pranciškus atleido iš pareigų, paskirdamas Maltos ordino kardinolu globėju.

Kard. R. Burke‘as yra vienas iš penkių kardinolų, parašiusių bendrą knygą „Remaining in the Truth of Christ“ (Pasiliekant Kristaus tiesoje), kuri buvo parengta kaip atsakas į kardinolo Walterio Kasperio šių metų vasarį išsakytus siūlymus leisti priimti Komuniją antrą kartą susituokusiems katalikams.

Duodamas interviu „Vida Nueva“ sakėte, jog, jūsų nuomone, Bažnyčia šiuo metu yra tarsi laivas „be vairo“. Kai kurie stebėtojai tokius teiginius vertina kaip įžeidžiančius popiežių. Paaiškinkite savo mintį.

Esmė ta, kad žurnalistas paprasčiausiai man uždavė klausimą, teigdamas, jog daug žmonių yra sutrikę, ir man atrodo, kad jis pavartojo laivo įvaizdį, – arba aš, – kad žmonės tame Bažnyčios laive, dėl dabartinės painiavos, serga jūros liga. Daugelis žmonių yra susirūpinę ir sunerimę, jie kreipėsi į mane, klausdami: „Kur mes einame? Ko Bažnyčia tikrai moko?“ O aš jiems visada atsakydavau, jog mes žinome Bažnyčios mokymą, jis pateiktas Katekizme, Tradicijoje, todėl turime jo laikytis, ir taip žinosime, kad tai, ką ketiname daryti, yra teisinga.

Jokiu būdu nekomentavau tiesiogiai Šventojo Tėvo, ir labai nemalonu, kad žmonės taip suprato. Tam tikra žiniasklaida linkusi taip mane pristatyti, tarsi visas mano gyvenimas būtų skirtas oponuoti popiežiui Pranciškui, nors tai visiška netiesa. Aš tarnavau jam Apaštalinėje signatūroje ir kitais būdais toliau jam tarnausiu. Ir žinau, kad dalis mano tarnystės yra sakyti tiesą apie susidariusią situaciją. O šiuo metu esame tokioje situacijoje, kai daugybė žmonių yra sutrikę.

Baigiamojoje Sinodo kalboje popiežius kalbėjo apie tikėjimo paveldo išsaugojimą. Ar tai ir jūs norėjote pabrėžti?

Tai yra visų mano pasisakymų esmė. Labai aiškiai apie tai kalbėjau, duodamas interviu, nesakiau, kad situaciją išprovokavo ar sukėlė popiežiaus veiksmai, bet paprasčiausiai konstatavau dabarties tikrovę.

Jūs taip pat sakėte, kad į egzistencinius pakraščius negalime eiti tuščiomis rankomis. Ar galite paaiškinti plačiau?

Manau, daug žmonių Šventojo Tėvo pabrėžiamą raginimą eiti į egzistencinius pakraščius klaidingai supranta kaip tam tikrą prisiderinimą prie kultūros. Kitaip sakant, mes kažkaip praradome pasitikėjimą Tikėjimo doktrina bei Bažnyčios gyvenimu, todėl prisitaikome prie tų gerokai netobulų socialinių situacijų, tarsi neturėdami nei ką tiems žmonėms pasiūlyti, nei ką pasakyti.

Mano galva, taip, mes einame į periferijas, tačiau su Jėzumi Kristumi ir visais tais turtais, kuriuos teikia Jo gyvenimas su mumis Bažnyčioje. Tokiu būdu išties pasitarnaujame žmonėms, esantiems pakraščiuose, kurie ieško kokio nors Dievo gailestingumo ženklo savo gyvenime, Dievo tiesos. Tad labai svarbu eiti į pakraščius, nešant katalikų tikėjimo pilnatvę.

Aš nesakau, jog tokia yra Šventojo Tėvo mintis, bet matau, kad kiti žmonės jo žodžius panaudoja norėdami pateisinti tam tikrą patogų tikėjimo pritaikymą prie kultūros, o to niekada nebuvo. Eltonas Johnas praėjusią savaitę pavadino popiežių Pranciškų didvyriu, ginančiu gėjų teises. Kai kurie tai sveikina ir džiaugiasi, kad žmonės, kurie paprastai nesidomi Bažnyčia, dabar šiek tiek save su ja susieja. Kiti sako: taip, tokie žmonės kaip Eltonas Johnas mato atviras duris, tačiau toks durų atidarymas patvirtina nuodėmingą jų gyvenimo būdą.

Kaip Bažnyčia gali geriausiai naviguoti šioje situacijoje, išlaikydama ir Tiesą, ir Gailestingumą?

Tik stengdamasi rūpestingai paaiškinti Bažnyčios mokymą apie homoseksualius aktus ir tinkamai atskirdama nusidėjėlį nuo nuodėmės. Vienas iš Sinodo sunkumų buvo tas, kad visa tai buvo supainiota, pavyzdžiui, bent jau implikuojant, jog galimi gėrio elementai mirtinai nuodėminguose aktuose. Visi gerai žinome, kad tai neįmanoma. Popiežius giriamas už tai, jog rodo gilų susirūpinimą kenčiančiais dėl potraukio tos pačios lyties asmenims – ir šiandienos visuomenėje tai yra labai sąmoningai iškeliama gėjų teisių judėjimų dėka. Tačiau popiežius siekia, jog jie, net ir turėdami šį potraukį, suprastų, kad tai – netvarkingi veiksmai, jiems reikia gydytis bei ieškoti malonės pagalbos tam, kad gyventų teisingą gyvenimą ir įveiktų šį kentėjimą, kuris yra tikrai skausmingas.

Tačiau popiežiaus pozicijos negalime vertinti kaip Bažnyčios mėginimo kažkokiu būdu atšaukti tai, ko ji negali atšaukti; būtent mokymo, kad tai – prigimčiai priešingi veiksmai.

Aš nepuoselėju jokių blogų jausmų žmonėms, turintiems potraukį tai pačiai lyčiai. Stengiuosi padėti kiekvienam, kuris kreipiasi į mane, tačiau visada aiškiai išsakau, kad galutinis tikslas turėtų būti sustabdyti kiekvieną panašią veiklą ir gyventi skaisčiai, – o juk tai pasakytina ir apie kiekvieną iš mūsų.

Neseniai „Religion News Service“ pasirodžiusioje publikacijoje jūs buvote pavadintas kardinolu, kuris yra „popiežiaus Pranciškaus reformų dienotvarkės opozicijos veidas“. Ką manote apie tai?

Mano tikslas – pristatyti Bažnyčios mokymą, dėl kurio buvo sukelta daug painiavos. Šiokią tokią painiavą sukėlė ir Vyskupų sinodas. Šventasis Tėvas yra šv. Petro įpėdinis, ir aš niekada nebuvau jo priešininkas. Tačiau manau, kad žmonės, kurie norėjo vadinamąją popiežiaus Pranciškaus „reformistinę dienotvarkę“ sutapatinti su jiems labiausiai patinkančiomis idėjomis apie tai, ką turėtų padaryti arba kokia turėtų tapti Bažnyčia, dabar mėgina diskredituoti mano žodžius, priskirdami jiems kažkokį asmeninį priešiškumą Šventajam Tėvui, ir tai nėra teisinga.

Nesiliauja būgštavimai apie neva galimą Bažnyčios skilimą, jeigu Vyskupų sinodas ir toliau laikysis pasirinktos krypties. Kaip, jūsų manymu, būtų galima to išvengti?

Mes kiekvienas individualiai turime palaikyti stiprų ryšį su Tradicija, gilindamiesi į Katekizmą labiausiai per maldą, taip pat ir per rimtą dvasinį vadovavimą, būdami stiprūs katalikų tikėjime ir liudydami jį.

Reikia naudotis kitomis progomis ir galimybėmis pabrėžti santuokinės tiesos grožį – ar tai būtų asmeninis liudijimas kasdieniame bendravime, apsilankymai pas šeimos narius ar draugus. Reikalingi ir įvairūs renginiai, sutelkiantys dėmesį į klausimus, iškeltus Šeimos sinode, bei kitus, kurie dabar žmonėms nebėra aiškūs.

Aš šiuo klausimu manau štai ką: argi įmanoma, kad Bažnyčios mokymas išliktų nepakitęs, jeigu ji įtrauktų sielovados praktiką, kuri atrodytų tarsi prieštaraujanti jam? Panašūs klausimai turi būti svarstomi. O painiava taip pat susijusi ir su ankstyvųjų Bažnyčios tėvų pozicija dėl Komunijos žmonėms, gyvenantiems nesureguliuotose sąjungose, arba su Ortodoksų Bažnyčios praktika ir t. t. bei idėja, kad mes turime tą praktiką perimti.

Ir jūs manote, kad dėl to yra realus skilimo pavojus?

Jeigu Vyskupų sinodas tam tikra prasme buvo vertinamas kaip einantis prieš nusistovėjusį Bažnyčios mokymą bei praktiką, toks pavojus atsiranda, nes tai yra nekintančios ir nepakeičiamos tiesos.

Kai pasirodė tarpinis Sinodo dokumentas, kai kas jį pavadino katastrofa.

Tai buvo tikra katastrofa.

Galutiniame dokumente minimas poreikis parodyti „jautrumo pozityviems civilinių santuokų aspektams“ bei „su aiškiu skirtumu, gyvenimui kartu“. Paragrafas Nr. 41 surinko reikiamą dviejų trečdalių daugumą. Ar jus trikdo faktas, kad šį paragrafą palaikė dauguma vyskupų?

Kalba yra labai paini, bijau, kad kai kurie Sinodo dalyviai nepakankamai įsigilino į implikacijas, arba gal dėl painios kalbos nesuprato, kas išties yra sakoma. Tačiau tai mane trikdo. Ir galiausiai visas tas reikalas: net ir po to, kai keletas paragrafų buvo pašalinti (ir teisingai padaryta), priešingai nei buvo įprasta, dokumentas buvo išspausdintas su tais paragrafais. Reikia pažiūrėti į balsavimo rezultatus, kad sužinotum, jog kai kurie paragrafai yra pašalinti. Mane trikdo ir tai, kad dalys, kurias buvo balsuota pašalinti, vis dėlto surinko nemažai balsų.

Ar manote, kad panaši darbotvarkė bus vykdoma ir per šiuos metus? Jie neketina keisti kurso?

Ne, kadangi Sinodo generalinis sekretorius labai stipriai susitapatino su Kasperio teze. Jis nedvejodamas tai pripažįsta bei visur apie tai kalba. Jis mažiau pasisako nei kardinolas Kasperis, tačiau akivaizdu, kad priklauso tai mokyklai. Ne, tai tikrai bus tęsiama, todėl svarbu, kad mes ir toliau kalbėtume bei veiktume, kiek sugebėdami, kad spręstume situaciją.

Klausimas apie kalbą: tarpiniame dokumente pakartotinai buvo vartojamas italų kalbos žodis „accogliere“ (priimti) , ypač trijuose paragrafuose, susijusiuose su homoseksualiais asmenimis. Kaip žinoma, italų kalboje „accogliere“ gali reikšti daug dalykų. Iš pradžių anglų kalba žodis buvo išverstas kaip „welcome“(priimti). Vėliau pakeistas į „provided for“(pasirūpinti), o paskui vėl grąžintas pirminis variantas. Kaip turėtume teisingai suprasti tą žodį?

Nesu tikras, ar žodis „accogliere“ čia yra tinkamiausias. Nors nesu didelis italų kalbos žinovas, tačiau terminas gali būti suprastas taip, lyg mes priimame žmones, gyvenančius tokiu būdu. Taip sakant, mes priimame juos kaip Dievo vaikus, kaip brolius ir seseris Kristuje, tačiau nepriimame jų gyvenimo būdo.

Tad jeigu jūs, pavyzdžiui, turite du vyrus arba dvi moteris, kurie atvirai deklaruoja savo homoseksualų ryšį, rūpinatės jais, ir galbūt čia pasakymas „rodyti sielovadinį rūpestį“ yra tinkamesnis. Tačiau labai svarbu krikščionių bendruomenėje nesudaryti įspūdžio, jog jų santykis yra kažkaip moraliai teisingas, ir kad Bažnyčia priima taip pat ir tą santykį. Ne, taip nėra. Tai delikatus dalykas.

Manau, jog pati kalba nėra tiksli ir reikia rasti kitą būdą.

Sinodo metu nesigirdėjo daug kalbant apie dangų, galutinį tikslą ar amžinąjį gyvenimą, pragarą ar nuodėmę. Sinodo tekstų kalba buvo ganėtinai horizontali. Tačiau katalikai santuoką supranta amžinojo gyvenimo bei dalykų, kurie į jį kreipia, šviesoje. Pavyzdžiui, kaip Kristaus ir Jo Bažnyčios sąjungą arba ištikimą Dievo meilę savo tautai. Kaip galime per ateinančius metus vėl sugrįžti prie šių dalykų?

Knygos „Remaining in the Truth of Christ“ pabaigoje pateikiama Bažnyčios mokymo apie santuoką santrauka. Ten rasite kryptį, požiūrį, kad viską reikia matyti iš amžinojo gyvenimo ir amžinojo išgelbėjimo perspektyvos. Išgelbėjimo, kuris ateina pas mus per Jėzų Kristų ir Jo malonę. Malonės dėka mes kasdien atsiverčiame į Kristų ir kasdien kovojame su nuodėme. Lygiai taip pat ir santuokoje. Sakramento grožis neatskiriamas nuo sutuoktinių kovos būti ištikimiems ir visokeriopai dosniems.

Pagal Alethea.org parengė Saulena Žiugždaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Religija 2207141899302726573
item