Juozas Dapšauskas. Burgio istorija. Kiek švietimo sistemoje yra gąsdinančios tamsos?

Dažnai lankausi mokyklose su priklausomybių prevencijos ir sveiko, laisvo, sėkmingo bei laimingo gyvenimo vizijos formavimo programa, per savaitę susidaro kelių tūkstančių vyresnių klasių moksleivių auditorija.

Tačiau išsakyti mintis apie mokyklų, mokytojų, mokinių situaciją pirmiausia įpareigoja KTU ilgamečio direktoriaus Bronislovo Burgio istorija. Tai tam tikro vertybinio kelio krizės istorija. Krizė reiškia ir galimybę, apsisprendimą. Kokiu keliu mes pasuksime, eisime? Ar bendrai prisiimtų taisyklių laužimo, dar didesnio chaoso, psichinės nesveikatos, patyčių mokyklose ar darnos, stiprių vertybių link?

Neseniai rodyta LRT laida „Specialus tyrimas“ taip pat analizavo šią problemą, kad mokytojai neretai mokinių yra tiesiog terorizuojami iš jų tyčiojamasi. Klientas visada teisus ir pan. Tačiau norėtųsi atkreipti ir į to „teisumo“ pirmines priežastis, kurios puoselėja šią iškreiptą situaciją. Tam labai pasitarnavo liberalių politikų įvesta krepšelių sistema. Kaip jau minėjau, aplankau daugybę labai įvairių mokyklų – tiek miestų, tiek kaimų. Tai su bendru vaizdu gana artimai susipažinau. Beje, mokyklos labai skiriasi savo tvarka, atmosfera, mokinių santykiais.

Įvedus krepšelių sistemą prasidėjo įnirtinga kova dėl klientų – mokinių. pirmiausia labai nukentėjo kaimų mokyklos. Miestuose taip pat vyksta nesveika konkurencija tarp ugdymo įstaigų. O kas čia blogai? Juk konkurencija skatina pasitempti, gerina kokybę ir panašiai. Nieko panašaus. Neretai mokyklose kiekvienas mokinys yra „aukso“ vertės, nuo jo priklauso ar mokykla bus uždaryta, mokytojai jau visam likusiam gyvenimui rizikuoja likti be darbo (kaime) ar dar šiaip taip mokykla egzistuos. O jei mokykloje ir gana nemažas mokinių skaičius, tai kiekvienas mokinys atneša tam tikrą pinigų dalį. Tai tinkamiausia terpė mokiniams nesiskaityti su mokytojais, mokyklos vadovams glaistyti esamas įtampas, nesveikus santykius, nes jei ne, visi nukentės. Tokia padėtis yra įkaitų situacija. Ir tokios įstaigos nebeatlieka pagrindinio uždavinio – vertybinio ugdymo. Žinių rezultatai tai pat labai prastėja, nebent specialiai pakelia pažymius tam, kad iškreiptai palaikytų mokyklos rezultatų dar pakenčiamą lygį.

Vienoje Panevėžio mokykloje mokyklos direktorius norėjo įrengti ugdymo įstaigoje rūkomuosius, kad mokiniams nereikėtų vargti ir bėginėti už mokyklos teritorijos prie gyvenamųjų langų parūkyti. Logiška, juk klientams reikia sudaryti pačias palankiausias sąlygas. Beje, mokyklos direktorius B. Burgis turėjo kitokią viziją ir bendrai mokyklos, mokinių ir tėvų laisvai prisiimtas taisykles, kurios tarnavo visų naudai. Ką rodo mokytojų, tėvų ir moksleivių atsiliepimai.

Tačiau situacija kiek kitokia. Švietimo biurokratai siuntinėjo komisijas į šią švietimo įstaigą, vyksta ikiteisminis tyrimas. Išdrįsk pasakyti mokiniui: „Jei nesilaikai bendrai prisiimtų taisyklių, teks palikti mokyklą“ – tai jau bus psichologinis smurtas, šantažas ir panašiai! Už tai gresia griežta atsakomybė. O dar jei tėveliai įtakingi ar dirba teisėsaugos srityje (taip teigiama apie padavusius į teismą B. Burgį) tai jau jų vaikeliai „klientai“ tampa visai nepajudinami. Bet kokią kalėjimo sistemą tokie tėveliai gali sukurti, kai nesusilaikoma visų prisiimtų taisyklių, o sugalvojamos savo. Kur nuves mokyklą, visuomenę tokios – kalėjimo „vierchų“ taisyklės?

Tokie tėvai, kurie nori kolonijos „taisykles“ pritaikyti ir savo vaikams, mokykloms patys sau užsitraukia gėdą visam gyvenimui ir sugadino ateitį į pasaulį išleidžiamam vaikui. Duoda iškreiptą gyvenimo ir teisingumo viziją. Tačiau tai yra klausimas ir visos švietimo sistemos. Koks jos tikslas? Svarbiausia prieš egzaminus „prikišti“ žinių ar ugdyti laisvą, sąmoningą ir atsakingą žmogų gyvenimui? Šiandien akivaizdu, kad einama būtent „žinių prigrūdimo“ keliu, o ne ugdymo. Burgio grėsminga istorija duoda toną dar kitą, kad ne tik ne vertybine, ar net žinių (kuo ši mokykla tikrai galėjo pasigirti), bet palaidos balos link, patyčių ir kolonijų „vierchų“ minamu keliu. Burgio istorija – tai ne tik vieno žmogaus istorija, tai net ne švietimo sistemos problemų istorija, tai visos visuomenės krypties klausimas. Kiek kiekvienas iš mūsų prisidėsime, kad jis būtų išspręstas visos visuomenės naudos, klestėjimo, o ne kolonijų „vierchų“ naudai. Taikliai dr. Aurelijus Veryga šią situaciją apibūdino: „Kai neliks burgių, liks tik smurgiai“. Net baisiau, liks tik „zekai“. Mus tai tenkina?