I advento sekmadienis. Nupuolimas, dėl kurio atsirado adventas

Jacopo Amigoni. „Išvarymas iš rojaus“ Šiandien prasideda adventas – laikas, kuriame ruošiamės V...

Jacopo Amigoni. „Išvarymas iš rojaus“
Šiandien prasideda adventas – laikas, kuriame ruošiamės Viešpaties Gimimui. Jis trunka iki Kalėdų vigilijos – Kūčių.

Advento laiku draudžiama dalyvauti triukšminguose pasilinksminimuose. Bažnyčiose statomas advento vainikas su trimis violetinėmis ir viena rausva žvake (kiekvieną advento sekmadienį uždegama viena žvake daugiau), ant altoriaus – rarotinė žvakė su baltu ar žydru kaspinu Marijos Nekalto Prasidėjimo garbei. Sekmadieniais prieš aušrą ar kitomis dienomis giedamos Rarotos – votyvinės Mišios Švč. M. Marijos garbei su įžangine giesme „Rorate caeli“ („Rasokit, dangūs“). Giedamos Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo valandos.

Advento sekmadieniais propatria.lt siūlo pamąstymus iš kun. Juozo Prunskio knygos „Metai su Dievu“ (Immaculata Press, Putnam, Connecticut, 1958).



***

I advento sekmadienis. Nupuolimas, dėl kurio atsirado adventas

Apie meno genijų Leonardą da Vinci skaitome, kaip jisai vienu metu buvo užbaigęs didingą savo paveikslą, kuris turėjo būti jo gyvenimo šedevras. Atėjo jo bičiuliai ir stebėjosi tuo nepaprastos vertės kūriniu. Tačiau taipgi atėjo ir mūsų genialaus kūrėjo priešas, piktas ir klastingas. Atėjo slapčia. Į kiekvieną Leonardo da Vinci darbą jisai žiūrėjo su pavydu ir neapykanta. Slaptai įslinkęs į dailininko darbovietę, sutepė paveikslą ir peilio smūgiu jį perpjovė nuo viršaus iki apačios. Su pasibaisėjimu vėliau kūrėjas žiūrėjo į sunaikintą savo darbą. Tai buvo toks žemas jo priešo elgesys, bet paveikslas buvo sunaikintas.

Panašus žiaurus sunaikinimas įvyko žmonijos pradžioje, kada piktosios dvasios gundomi pirmieji žmonės sugadino savyje skaidrųjį Dievo paveikslą. Kaip kad Išminties knygoje (II, 23 ir sek.) yra parašyta — Dievas žmogų sutvėrė nepraeinančiam buvimui ir padarė jį savo paveikslan, tačiau per piktosios dvasios pavydą atėjo mirtis į pasaulį.

Kaip tai įvyko? Apreiškimas mums atskleidžia, kad Dievas pirmuosius žmones — Adomą ir Jievą — sutvėrė gausiomis malonėmis apdovanojęs, tačiau antprigimtines dovanas Adomas turėjo nupelnyti sau ir visiems žmonėms savo klusnumu Dievui. Norėdamas tą klusnumą išbandyti. Dievas ir įsakė pirmiesiems tėvams nevalgyti vaisiaus nuo vieno medžio. Dievas norėjo, kad žmogus, kaip laisva būtybė, paaukotų nors kiek laisvės, tuo pelnydamas dovanas, jau išeinančias iš prigimties ribų.

Tas Dievo įsakymas buvo rimtas ir svarbus, kaip matyti iš perspėjimo jį duodant. Kaip skaitome pirmoje Mozės knygoje, buvo pirmieji tėvai perspėti, kad mirte mirs, jei to įsakymo neįvykdys.

Nežiūrint to aiškaus ir griežto perspėjimo, įvyko pirmasis maištingas žmonių veiksmas. Tai buvo pirmasis žmogaus šauksmas Dievui — Netarnausiu! Pirmieji žmonės turėjo tiesioginį ryšį su Dievu. Jie žinojo įsakymo svarbumą ir griežtumą ir, savo valią statydami augščiau Dievo valios, sunkiai nupuolė. Ir to maištingojo veiksmo padariniai buvo sunkūs. Buvo nustota pašvenčiamosios malonės. Žmonių galutinis tikslas — susivienijimas su Dievu amžinatvėje — pasidarė nebepasiekiamas savomis jėgomis. Antgamtinės malonės netekimas buvo netekimas sielos gyvybės, tai buvo mirtis antprigimtiniu atžvilgiu.

Dailininkas Gebhart Fugel savo piešinyje "Pirmųjų žmonių išvarymas iš rojaus" pavaizdavo visą tos per nuodėmę sužlugdytos laimės tragiką. Paveiksle tarp dangaus ir žemės — didelis tamsumų brūkšnys, su šviesos pakraštėliu. Ženklui, kad nuodėmė atskyrė nuo žmogaus Dangų ir žmoguje maišosi tamsa su šviesa, vyksta kova tarp gėrio ir blogio. Paveiksle jau nebespindi nei maži spinduliai prarastos laimės. Prie rojaus vartų stovi angelas su ugnies kardu, nebeleisdamas sugrįžti atgal. Tapytojas lyg nori pabrėžti, kad po kiekvienos nuodėmės baudžiančio angelo balsas girdėti mūsų sąžinėje. Paveiksle Adomas vaizduojamas stipresnis. Jis veda Jievą tolyn į tamsią nežinią. Jame dar yra jėgos kovai su artėjančiomis negerovėmis, kai tuo tarpu Jieva verkia susilenkusi, pavėluoto gailesčio kamuojama.

Yra pasakojama, kad tolimoje Azijoje esanti nuostabi upės srovė, kuri gaivina pakrančių žemę, ir ten auga gėlės, žiedai, miškai, gausu žvėrelių ir paukščių. Tačiau vėliau į tą srovę įtekantis tamsus upelis, su nuodingu vandeniu, kuris sudrumsčiąs kristalinio grožio srovę. Visa gyvybė nuo tos vietos nykstanti, visas grožis išmirštąs. Kapų tyla lydinti tolimesnę srovę.

Tai simbolinis vaizdas pirmųjų tėvų nuodėmės, kuri atnešė mirtį jų sielos gyvenimui.

Šv. Augustinas yra prasmingai pasakęs:

—    Man buvo taip gera tarnaujant savo gerajam Viešpačiui, o dabar aš tapau kaliniu paklusęs suvedžiotojo. —

Taip turėtų Adomas savo nupuolime prisipažinti, o su juo ir kiekvienas žmogus.

Net Volteras primena, kad tikėjimas į žmogaus nupuolimą ir sugedimą yra randamas visose tautose, kurios kalba, kad pirma buvo aukso laikai.

Šv. Povilas sako:

—    Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir per nuodėmę mirtis, ir taip mirtis perėjo į visus žmones, kadangi jame visi nusidėjo.

Visi ateiname į pasaulį su mus nuo pirmųjų tėvų palietusia gimtąja nuodėme. Prasmingai Pijus XI enciklikoje "Quadragesimo anno" pažymėjo:

—    Per gimtąją nuodėmę yra taip sugriauta nuostabi pirmoji žmogaus polinkių harmonija, jog žmogus perlengvai pasiduoda netvarkingiems polinkiams ir pasiduoda viliojimams nykstančius šios žemės gėrius augščiau statyti už dangiškuosius ir nenykstančius. —

Dvasinis mokytojas Bertoldas iš Regensburgo aiškina:

—    Adome mes visi buvome kaip sėklos obuolyje, dėl to ir mes, ateidami į šį pasaulį, atsinešėme nuodėmės padarinius.

Šv. Ambraziejus primena, kad Adomas gyvena kiekviename iš mūsų, o per jo žmogiškąją prigimtį visiems žmonėms perėjo pirmoji nuodėmė.

Mintytojas Paskalis prasmingai rašė:

—    Kai tik krikščionybė man išaiškino mokslą apie pirmųjų tėvų nupuolimą, man atsidarė akys, ir visur aš pamačiau tos tiesos žymes. Nes juk visas pasaulis kalba apie prarastą Dievą ir apie nupuolusią prigimtį, pačiame žmoguje ir šalia jo. —

Dėl gimtosios nuodėmės visi žmonės ateina į šį pasaulį be pašvenčiamosios malonės, nukrypę nuo savo galutinio tikslo — Dievo.

Augščiau minėtieji šv. Povilo žodžiai, kad per vieną žmogų mirtis perėjo į visus žmones, liudija apie gimtosios nuodėmės visuotinumą. Laimė tik, kad gailestingasis Išganytojas įsteigė krikštą, per kurį mes vėl tampame Dievo vaikais, su pašvenčiamąja malone. Tūkstančius metų žmonija laukė Išganytojo atėjimo. Tas laukimas dabar atžymimas advento savaitėmis, kuriomis katalikai ruošia kelią Viešpaties atėjimui į savo širdį.

Ypatinga Dievo malone nuo gimtosios nuodėmės buvo laisva nuo pat savo gyvenimo pradžios švč. Marija. Ji buvo parinkta būti Dievo Sūnaus Motina, ir dėl numatomų Viešpaties Jėzaus nuopelnų ji nuo pat savo prasidėjimo buvo nuodėmės nepaliesta. Dėl to ir vadinama Nekaltai Pradėta. Kada angelas ją sveikino, pasakė: "Sveika, malonės pilnoji". Malonės pilnumas buvo tas, kad ji nei vieną akimirką nebuvo nuodėmės paliesta. Prieš šimtą metų apsireikšdama Liurde, Marija pasakė: — "Aš esu Nekaltas Prasidėjimas". Tai visa turėdamas galvoje, ir garsusis kalbėtojas kard. Faulhaberis skelbė:

— Nekaltai Pradėtoji yra vienintelis rojaus palikimas, vienintelė rojaus relikvija, šviečiąs išganymo ženklas. —

Universiteto profesorius Gustav Bickkell, rytų kalbų specialistas, vienu metu nurašinėjo šv. Efremo iki tol nežinomas giesmes. Jose šventasis primena Nekaltą Marijos Prasidėjimą, kurį jis su meile apgieda. Profesoriui tuojau atėjo mintis į galvą: protestantizmas atmeta Marijos garbinimą, apie kurį štai turime liudijimų iš seniausių laikų. Protestantizmas negali būti tikroji religija. Ir jisai atsivertė į katalikybę, papildomai išėjo teologijos mokslus ir po dvejų metų prie šv. Bonifaco karsto jau laikė savo pirmąsias šv. mišias, kaip naujai įšvęstas kunigas.

Šaltinis Pro Deo et Patria

Susiję straipsniai

Religija 4789494724253247142

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item