Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Mūsų širdžių šventovės

Evangelija pasakoja, kaip Jėzus išvijo iš Jeruzalės šventyklos prekiautojus jaučiais, avimis ir balandžiais bei pinigų keitėjus sakydamas:...


Evangelija pasakoja, kaip Jėzus išvijo iš Jeruzalės šventyklos prekiautojus jaučiais, avimis ir balandžiais bei pinigų keitėjus sakydamas: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų“ (Jn 2, 16).

Žydai labai brangino Jeruzalės šventovę, nes joje buvo Šventų švenčiausia vieta, kur saugotos Dekalogo plokštės. Kiekvienas izraelitas turėjo pareigą Velykų metu aplankyti šią šventovę ir paaukoti auką Viešpačiui. Prekybininkai visais laikais buvo panašūs, jie kiekvieną progą išnaudoja prekybai. Jėzus, išvarydamas prekybininkus iš šventyklos, paliko nuorodą, kad tai, kas skirta Dievui, turi būti labai gerbiama.

Lapkričio 9 d. Bažnyčia mini ir švenčia Laterano bazilikos, kuri yra laikoma visų bažnyčių motina, pašventinimą. Imperatorius Konstantinas, 313 metais suteikęs Bažnyčiai laisvę, pastatė tikintiesiems gražią bažnyčią, kuri tapo popiežių sostu ir juo buvo beveik tūkstantį metų. Ant šios bazilikos frontono esantis užrašas skelbia: „Šventoji Laterano bazilika visų pasaulio bažnyčių motina ir galva.“

Kiekviena bažnyčia svarbi, nes ji padeda žmonėms surasti ir palaikyti su Dievu ryšį, o drauge augti Dievo malonėje. Šį vaidmenį gali atlikti ir pati kukliausia kaimo bažnyčia. Labiausiai turėtų būti branginama gimtosios parapijos bažnyčia, kur buvome pakrikštyti ir užmezgėme draugystę su Jėzumi Pirmosios Komunijos proga. Žmonės daro klaidą krikštui ar santuokai ieškodami išskirtinių bažnyčių. Gimtosios vietos bažnyčia turi būti tarsi antroji motina.

Pranašas Ezechielis aprašo savo regėjimą (Ez 47, 1–9): angelas jį atveda prie šventyklos, iš kurios slenksčio išteka vanduo ir teka dešiniuoju šventyklos šonu. Toliau šis vanduo įteka į drumzliną vandenį, bet jį padaro sveiką. Ką pasiekia šio vandens srovė, viskas atgyja. Regėjimas slepia gilų turinį: iš šventyklos ištekantis vanduo yra Dievo meilė, malonė, gydanti mūsų nuodėmės sužeistas širdis, tik reikia gerai pasinaudoti šiuo malonės vandeniu.

Pranašo Ezechielio regėjimas su kaupu išsipildė tada, kai Jėzus paliko Bažnyčiai Krikštą, Sutvirtinimą, Sutaikinimą, Eucharistiją ir kitus sakramentus ir už mus mirė ant kryžiaus. Tai neįkainuojamos dovanos, jei tik mes jomis tinkamai pasinaudojame. Šalia Krikšto, centre turi būti Atgailos (Sutaikinimo) ir Eucharistijos sakramentai, kurie  mus gydo ir stiprina. Mes su šiomis Dievo dovanomis kartais apsiprantame ir  nesuvokiame, kokį turime turtą, priklausydami Katalikų Bažnyčiai.

Laterano bažnyčia primena Bažnyčios istoriją. Nuo to momento, kai ją įkūrė Jėzus, iki imperatoriaus Konstantino laikų ji buvo už įstatymo ribų ir persekiojama – milijonai krikščionių buvo nukankinti. Nuo 313 metų krikščionių bendruomenė –  Bažnyčia tapo laisva ir galėjo netrukdoma sparčiai augti. Tačiau ne visada šis augimas buvo palaimingas.


Kaip Laterano bazilika daug kartų buvo sugriauta ir vėl atstatyta, panašiai istorijos tėkmėje nutikdavo  ir gyvajai Bažnyčiai. Vienais laikotarpiais ji suklestėdavo, kitais patirdavo nuosmukių. Daug skausmo ir bėdų sukeldavo erezijos, schizmos, pasaulietinių valdovų užgaidos tvarkyti Bažnyčios reikalus, pagaliau ir pačių Bažnyčios vadovų silpnybės bei klaidingi, ne Bažnyčiai tarnavę, žingsniai. Tačiau Dievas Bažnyčią, kaip kūdikį, už kurį praliejo savo kraują, vedė per istoriją iki šių dienų, ir neabejojame, kad ves iki pasaulio pabaigos.

Šiandien matome ne mažiau pavojingą Bažnyčios situaciją, nei ji buvo per sovietmetį. Anuomet buvo bandoma Bažnyčią griauti administracinėmis priemonėmis. Dabar ji kur kas sėkmingiau silpninama griaunant normalias šeimas, vaikams ir jaunimui kemšant pornografiją ir vadinamąjį lytinį švietimą, kuris nemoko jauno žmogaus atsakingai žvelgti į savo ir kitų kūnus, bet moko tik naudotis malonumais vengiant bet kokios atsakomybės.

Dievo žodis kviečia susimąstyti: kiek branginame Bažnyčią, kuriai priklausome? Ar kartais neįsitraukiame į dabartinių skeptikų ir neigėjų gretas, kurie mato tik Bažnyčioje pasitaikančias dėmes, bet nemato ar nenori matyti, kad Bažnyčia bėgant amžiams buvo vienintelė atrama ne tik pavieniams žmonėms, bet ir visai lietuvių tautai? Kas, be Bažnyčios žmonių, carinės ir sovietinės okupacijos metais gynė Lietuvą, palaikė laisvės dvasią ir viltį, kad ateis laikas ir prisikelsime?

Dievo žodis šiandien kviečia pamąstyti ne tiek apie bažnyčią, statomą iš plytų ar medžio, bet apie mūsų širdžių bažnyčią. Apaštalas Paulius rašo: „Broliai! Jūs – Dievo dirva, Dievo statyba. <...> Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ (1 Kor 3, 9–16). Kiek mes esame atidūs Šventosios  Dvasios įkvėpimams? O gal mūsų širdyse yra tiesiog turgus? Gal joje sutelpa krepšinis ir alus, internetas ir pornografija, pavydai ir pykčiai, tik Dievui vietos beveik nebelieka?

Dievo žodis kviečia pamąstyti, koks yra mūsų santykis su parapijos bendruomene. Juk parapija ir yra tikroji Bažnyčia. Parapijos sudaro vietinę Bažnyčią, kurią vadiname vyskupija. Tai paties Kristaus per apaštalus įkurtoji Bažnyčia. Sekmadienį ateiti į parapijos bažnyčią ir dalyvauti Mišiose yra gera, bet per maža. Tikrais parapijos bendruomenės nariais būname tuomet, kai aktyviai dalyvaujame savo bendruomenės reikaluose.

Susiję

Sigitas Tamkevičius 6289492397746424178
item