Alvydas Jokubaitis. Universitetas be dvasios, bet su vadyba

Dabartiniai rinkimai į Vilniaus universiteto (VU) tarybą yra tik dar vienas universiteto nesavarankiškumo įrodymas. Naują universiteto tarybos formavimo tvarką mums primetė politikai, norintys įrodyti, kad universiteto autonomija baigėsi. Laikantis jų taktikos, dabar reikia steigti tarybos tarybą, nes išrinktoji taryba gali būti per mažai svetima universitetui. Filosofai ir eiliniai žmonės kritikuoja susvetimėjimą, o Lietuvos universitetuose jis tampa norma - kuo daugiau susvetimėjimo, tuo geresnis universitetas. 

Kalbant apie universitetą, šiandien būtina užduoti du klausimus. Pirma, ar Lietuvos universitetai nenuskurdina demokratijos? Antra, ar universitetas negniuždo jaunų žmonių sielų? 

Neįmanoma sukurti padoraus universiteto galvojant, kad jo tikslas – sukurti apsukrius, verslius, naujovių nebijančius ir informacijai atvirus specialistus. To neužtenka. Norint sukurti universitetą, reikia pripažinti, kad žmonės nėra tik žmogiškasis kapitalas, bet gali būti vadinami moralės subjektais. Šiandien mes bijome iki galo prisipažinti apie mūsų universitetų būklės sudėtingumą. 

Šią būklę pirmiausiai sukuria moralinės, o ne materialinės priežastys. Kaip sakė garsus Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ herojus profesorius Preobraženskis, suirutė prasideda nuo požiūrio į pasaulį, o ne pačių daiktų tvarkos. Šiandien reikia peržiūrėti savaime suprantamomis atrodančias universitetų gyvenimo prielaidas.  Gali būti, kad būtent jos trukdo tolesnei universitetų raidai. 

Vilniaus universitetą įkūrę jėzuitai kalbėjo apie žmogaus sielą. Mums šis žodis šiandien atrodo tuščia abstrakcija. Bet kuris į padorumą pretenduojantis universitetas privalo turėti ne tik administracinį ir ekonominį, bet ir moralinį tikslą. Mes šiandien prarandame aiškų šio tikslo suvokimą. Tai pirmiausiai griauna humanitarinių ir socialinių mokslų prasmę, nepaisant šių sričių mokslininkų straipsnių ir knygų gausėjimo. 

Universitetas tampa panašus į moralinę savivoką praradusį pastatą. Savo apmąstymus apie universitetą dažniausiai pradedame nuo vadybos, o ne moralės. Net kai į mūsų universitetus stoja gėdingai žemus pažymius turintys abiturientai, tai - techninė, o ne moralinė problema. Kai rašome pakeltus pažymius, tai taip pat - vadybinė, o ne moralinė problema. Kai fakultetai didina studentų skaičių studijų kokybės sąskaita, tai – tik ūkinis būtinumas. Kai pripažįstame, kad tarpukario gimnazistai filosofiją žinojo geriau negu dabartiniai universitetų absolventai, tai taip pat - tik laikinas techninis sutrikimas. Kai dėstome mokslus, kurie savo moksliškumo statusu nesiskiria nuo mokslinio komunizmo ar mokslinio ateizmo, bet vadiname skambiais reklaminiais vardais, tai suvokiama tik kaip viešųjų ryšių problema. Kai mokslo projektas tampa prašymu socialinei pašalpai, tai taip pat - tik ūkinis klausimas. Iš daugybės universitetų gyvenimo pusių vis labiau atimama moralinė prasmė.  Vietoj to vis daugiau erdvės išsikovoja techninių reformų vykdymas.

Kažkada buvo manoma, kad žmogus yra vienintelė gėdą suvokti galinti būtybė. Šiandien kuriamas universitetas be gėdos. Apie universitetą šiandien būtina mąstyti ne tik ekonomikos ir viešojo administravimo sąvokomis - nei ekonomistai, nei vadybininkai dar neišgelbėjo nei vieno universiteto nuo moralinio žlugimo. Universitetus šiandien būtina suvokti kaip savo laikmečio dvasinių ir moralinių problemų dalį, tačiau mokslininkai to negali padaryti - net labiausiai norėdami jie yra vertybėms neutralūs tyrinėtojai. Paradoksalu, bet mokslininkų neverta klausti apie universitetų prasmę. Tai tolygu fizikų klausti apie muzikos prasmę. Mūsų dabartiniai universitetų reformatoriai girdi garsus, bet ne muziką. Jie kalba apie technines problemas, bet ne žmogų ir visuomenę. Netiesa, kad mokslininkai stovi Apšvietos filosofų išaukštinto Proto, rašomo iš didžiosios raidės, pusėje. Galima rasti daug argumentų, kad universitetai pamažu stoja į jaunų žmonių dvasios gniuždymo kelią. 

Šiandien užtenka ko nors trokšti, kad tai būtų pavadinta vertybe. Universitetų mokslininkams tikrovė yra tapati juntamiems ir išmatuojamiems dalykams. Problema tik ta, kad matematika, gamtos ir visuomenės mokslai nereiškia išminties. Pastaroji traukiasi iš mūsų universitetų gyvenimų kartu su klasikine filosofija. Reikia pripažinti nemalonų faktą, kad mūsų dabartiniai universitetai studentams primeta lėkštą žmogaus ir pasaulio sampratą. Martinas Heideggeris sakė, kad mokslininkai nemąsto, nes negali savo tyrimų metodais apmąstyti savo pačių veiklos. Prie šios minties galima pridurti dar vieną pastebėjimą. VU mokslininkai dažnai nemąsto vien todėl, kad jiems užtenka perimti politikų, biurokratų ir užsieniečių sukurtas taisykles. 

Viską lemia pamėgdžiojimas. Jeigu Kembridžo ar Harvardo universiteto profesoriai sugalvotų kokią nors mokslinio komunizmo ar mokslinio plaukų šukavimo katedrą, tai Vilniuje netrukus būtų sukurtas reformos komitetas jai steigti. Net sunku sugalvoti kvailystę, kurios nepasigautų mūsų reformų vykdytojai. Jie bet kuria kaina nori naujovių, nors gali būti, kad pažanga susieta su senais universiteto gyvenimo principais. Tai yra, universitetų pažanga gali būti ne reformatorių ir revoliucionierių įsivaizduojamoje ateityje, bet praeityje. Vilniuje šiandien apie tai nenorima kalbėti, nes didelis Vakarų kultūros laivas eilinį kartą bendru įsitikinimu plaukia šviesios ateities kryptimi. Mes prisitaikome prie nuo mūsų pačių nepriklausančių, bet dėl to savo ydingumo neprarandančių principų. 

Humanitarinių mokslų būklė dabar yra ryškiausias universitetų būklės apibūdinimas. Filosofai mano, kad humanitariniai mokslai šiandien virsta vis labiau antikultūrine jėga. Į šią humanitarinių mokslų raidos tendenciją būtina atkreipti išskirtinį dėmesį, nes tai – pavojaus signalas universitetams. 

Mūsų universitetai vis labiau atitrūksta nuo to, ką ankstesniu laiku akademikai vadino cultura animi. Šiuo terminu buvo apibūdinamas rūpestis studentų sielomis, jų gebėjimu saugoti pasaulio daiktus ir jais žavėtis. Šiandien universitetai tampa panašūs į universalinę parduotuvę, kur žinios yra suvokiamos kaip prekė, o studentai – kaip krepšeliai. Įsigalėjo techninė, gamybinė, administracinė, ekonominė ir pinigais matuojama universitetų santvarka, kuri sukuria daugiau problemų negu jų išsprendžia. Susiformavo ydingas ratas: siauro požiūrio absolventai pradeda kurti tokius pat siaurus universitetus. Jaunesnė mokslininkų karta darosi ciniška savo ekonominio ir materialistinio mokslo samprata ir net mano, kad tai - savaime suprantamas laikmečio dvasios ir Lietuvos visuomenės pažangos reikalavimas. 

Sovietinis dialektinis ir istorinis materializmas netikėtai susijungia su šios filosofijos kritikuotu kapitalizmu, ir tai tampa skirtingų universiteto kartų tarpusavio sugyvenimo pagrindu. Dabartinis universitetas pataikauja visuomenei, o ne ją formuoja ir ugdo. Tas, kuris turėjo būti visuomenės priešakyje, atsidūrė jos gale. Demokratija kaip politinė santvarka nemėgsta kultūrinio elito ir būtent todėl universitetai būtinai pataikauja vulgariems demos  įsitikinimams, skoniui ir nuotaikoms. 

Demokratija nuolatos susiduria su problema, kaip sukurti demokratinės daugumos skoniui nepataikaujantį elitą. Visuomenės dauguma negali sukurti elito, nes dažniausiai turi ne elitinę elito sampratą. Elito kūrimas yra sunkus demokratijos uždavinys. Universitetai šiandien vis labiau tampa masinės kultūros dalimi: vietoj studentų protų ir sielų kėlimo į naujas dvasinio gyvenimo aukštumas jie atiduodami masinės kultūros įtakai. Nepaisant to, kad demokratijai, kaip politinei santvarkai, reikia aukštos kultūros žmonių, masinis aukštasis mokslas vis labiau virsta masinės kultūros universitetu. Šiandien jau niekas negali pasakyti, kad universitetuose dirba dvasios aristokratai ir intelektualinis elitas. Žodis „dvasia“ suvokiamas kaip nemoksliško požiūrio į žmogų išraiška.

Universitetas tapo panašūs į internetinį portalą, kurio skaitytojai kasdien ieško vis naujos informacijos ir tai apibūdina žodžiu „naršymas“. Studentai turi savo nuomonę apie viską, ką perskaitė ir pamatė, bet jie nieko rimčiau neapmąsto ir už nieką nesijaučia rimtai atsakingi. Daugybė universitetinių studijų virto greito maisto restoranais, kai per pusę metų pažįstama, jeigu tai galima vadinti pažinimu, tai, ką Vakarų kultūra kūrė tūkstantmečius. Atėję į universitetą studentai jaučiasi lyg atvertę interneto puslapį: jie kaupia informaciją, naršo iš vienos paskaitos į kitą, naršo po seminarus, rašo skubotus rašto darbus, slysta studijų paviršiumi ir niekam rimtai neįsipareigoja. Tai nėra visų dabartinių VU studentų apibūdinimas, bet kartu tai nėra ir tikrovės neatspindintis teiginys. Kai mokslininkai studentus moko mąstyti atsiribojus nuo savo vertybių, savo įsitikinimų ir savojo aš, sunku tikėtis kito rezultato. 

Sprendimai apie savo ir kitų žmonių veiksmus šiandien apmąstomi remiantis tais pačiais principais, kaip ir sprendimai apie gamtos mokslų objektus. Išsipildė primityvių ir vulgarių materialistų, tokių kaip Julieno Offray de La Mettrie, svajonė – viskas priklauso nuo to, kaip dirba mūsų mašina. Kartais galima net pamatyti, kad siela yra skrandyje.

Universitetinių švenčių proga mėgstama kalbėti apie universitetų atvirumą pasauliui, tačiau šis atvirumas netenka prasmės, nes nelieka nieko, su kuo studentas norėtų save tapatinti, kam jis būtų uždaras ir ką norėtų išsaugoti. Universitetų atvirumas pasauliui virsta abejingumu sau ir kitiems. Daugelio humanitarinių ir socialinių mokslų fakultetų studentų žinios baigiasi įsitikinimu, kad skirtingais laikais ir skirtingose vietose žmonės mąsto skirtingai. Viskas tampa reliatyvu kaip gamtos moksluose, tarytum žmogaus dvasia būtų tik gamtos reiškinių analogas. Studentai abejoja net įsitikinimais, kurių neturi. Frydricho Nyčės žodžiais, mūsų dabartinių universitetų humanitarinių mokslų studentų ugdymo rezultatas yra filisteris. Cituojant Nyčę, „ne pagal amžių protingas ir savimi pasitikintis plepys". Jis kalba apie laisvę, bet niekada nėra dalyvavęs filosofinėje diskusijoje apie jos prigimtį. Jis garbina laisvę ir determinizmą kartu, tarytum tarp šių dviejų dalykų nebūtų esminio skirtumo. 

Skirtingai negu fizikos ir gamtos mokslai, humanitariniai ir socialiniai mokslai atsirado ne tik iš smalsumo – jie susieti su žmogaus gyvenimo ir veiklos prasmės apmąstymais. Bent jau taip galvojo senųjų universitetų, įskaitant Vilniaus universitetą, kūrėjai. Šiandien apie tai nedrįstama viešai kalbėti, nes tai susieta su nuorodomis į moksliškai neįrodomus dalykus – sielą, dvasią, laisvę ir pareigą. 

Asmenybės ugdymą vis labiau keičia informacijos kaupimas ir analitinių proto gebėjimų treniravimas. Universitetai virsta fabrikais, gamyklomis ir verslo kontoromis. Kovodami už ūkinius patogumus jie praranda dvasią. Dėstytojo ir studento atvirumas pasauliui baigiasi ekonominės naudos išskaičiavimu. Studentai ruošiami techniniam pasaulio užkariavimui, o ne gyvenimui padorių žmonių visuomenėje. Jie nepasiruošę rimtai diskusijai apie padorių žmonių visuomenę. Nesunku suprasti, kad universitetas ir studentų skaičiaus didinimas – tai du nesuderinami dalykai. Visi didūs dalykai yra išimtis. 

Vis labiau nyksta universitetų moralinės prasmės suvokimas. Sunku tikėtis, kad gamtos mokslų atstovai prabiltų apie moralinę universiteto idėjos prasmę. Jie šiandien pirmiausiai rūpinasi parama naujiems tyrimo projektams ir mano, kad dėl visų universiteto tikslų jau yra sutarta ir lieka tik susitarti dėl priemonių. Bet kokia moralinė idėja jiems atrodo kaip užmaskuotas materialinis interesas ar tuščia humanitarų spekuliacija. Tai – universitetą žudanti filosofija.

Liūdniausia, kad jai pritaria humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai. Pirmieji tai daro kurdami pozityvizmo filosofiją, o antrieji – pamėgdžiodami gamtos mokslus. To pasekmė – didėjanti universitetų demoralizacija. Mokslininkų vertybinis neutralumas pradeda virsti idealų redukcija į tai, kas žema. 

Mokslininkai negali atsisakyti mokslui būtino nešališkumo principo, tačiau nenorima suprasti, kad tai turi neigiamų šalutinių padarinių – su mokslo pagalba vulgarizuojami kilnūs dalykai. Ko verti humanitariniai ar socialiniai mokslai, į žmogų žiūrintys tik kaip į padarinį, o ne priežastį? Tai žmogaus mokslas be žmogaus. Nenuostabu, kad net universitetų mokslininkų darbus pradėta vertinti įvairiausiomis lentelėmis, kad tik nereikėtų žmogaus. 

Prieš Antrąjį pasaulinį karą universitetuose dirbo savo vardus turėję mokslininkai, šiandien dirba kadrų skyriaus dokumentų kintamieji. Kas humanitarinių ir socialinių mokslų atstovus šiandien riša su tiksliųjų ir fizikinių ar gamtos mokslų atstovais? Atsakymas paprastas – niekas, tik administracija. Mūsų šiandien neriša bendri intelektualiniai interesai. Universitetas tapo panašus į biurokratinio aparato vienijamą imperiją, nesinori sakyti, 1980-ųjų pabaigos Sovietų Sąjungą. 

Mokslininkams šiandien rūpi mokslinės produkcijos gaminimas, iš jų žodyno dingo žodis „kūryba“ – universiteto mokslininkai šiandien gamina, o ne kuria. Kuo dažniau jie kalba apie vadinamąjį mokslo universitetą, tuo lengviau suprasti, kad mokslinės produkcijos gamybai, labiausiai pradeda trukdyti studentai. Rūpestis jais yra visai kitos prigimties uždavinys negu mokslinės produkcijos gamyba. 

Žodžiu „universitetas“ šiandien vadinami specializuoti moksliniai institutai. Sovietinių KPI, VISI, VPI, ŠPI, KKI ir kitų institutų virtimas universitetais yra geras žodžio „universitetas“ nuvertėjimo įrodymas. Pokomunizmas sukūrė keistą akademinio gyvenimo magiją, kai pakeitus instituto vardą į universitetą, tikimasi radikalių permainų. Šią primityvią religiją sukūrė proto vardu auditorijose kalbantys ir veikiantys mokslininkai. 

Modernusis Vakarų universitetas atsirado kaip pastanga išsaugoti visuminį požiūrį į mokslus. Šiandien tai netenka prasmės. Daugumai tiksliųjų ir fizikinių ar gamtos mokslų atstovų humanitariniai mokslai atrodo kaip laisvalaikio forma pavargus nuo darbo laboratorijoje prie rašomojo stalo. Šių mokslų atstovai jau neturi supratimo apie sritis, kurioms netinka jų tyrimo metodai. 

Pirmoji šio požiūrio auka yra moralės filosofija. Per visą VU istorija mes neturėjome tokio moralės filosofijos nuosmukio kaip dabar. Jau greičiau sausio mėnesį sužydės vyšnios medis, negu mūsų universitetuose atsiras praktinės filosofijos katedra. Amerikiečių politikos filosofas Leo Straussas yra sakęs, kad šiuolaikiniams mokslininkams yra būdingas moralinis bukumas. Tai nėra džiuginantis reiškinys. Universiteto idėjos negali apginti klausos moralei neturintys žmonės. 

Mūsų dabartiniai universitetai sukuria vis didesnę įtampą tarp politikos ir mokslo. Mokslinis mąstymas šalina tautą, kuri jam yra tik empirinių duomenų rinkinys. Vadovaujantis mokslinio mąstymo metodais, niekada nebūtų kilusi mintis apie lietuvių tautą. Mokslininkai negali turėti tautinių ir kitokių lojalumų. Jų nuomone, visur yra tik vienas mokslas ir visur tas pats – tai reiškia, kad politinė tvarka taip pat turi būti tapati. Tautos turi supanašėti. Mokslininkai vykdo politinę misiją, tik nenori to pripažinti. 

Vienas keisčiausių dalykų yra tarptautinių publikacijų reikalavimas iš humanitarų. Būtent reikalavimas, o ne laisvas mokslininkų pasirinkimas. Nepaisoma elementarios logikos – jeigu nėra tautinio, tai negali būti ir tarptautinio mokslo. Vadinamasis Lietuvos tarptautinis mokslas sugalvotas kaip tramdomieji marškiniai humanitarams – už to stovi nepasitikėjimas jais ir vietine mokslininkų bendruomene. Net sovietmečiu žmonės mieliau rinkdavosi į bendrus humanitarinių, socialinių mokslų renginius, nes jie nebuvo tik žargonu kalbančių specialistų sueigos. Kovodami už dalyvavimą tarptautinėje bendruomenėje, mes prarandame savo pačių bendrumo suvokimą. 

Į individus išskaidytas universitetas tampa visuomenės politine problema. Tauta yra universalus dabartinio pasaulinio politinio gyvenimo principas. Kultūros skirtumų nepaisantis universitetas – tai tik Europos Sąjungos utopija. Nėra abejonės, kad būtina siekti kuo platesnio tarptautinio universiteto bendradarbiavimo, tačiau kartu negalima nesuprasti, kad homogeniškas universalumas nėra tikros demokratijos požymis. 

Pokomunistinio laikotarpio universitetų reformos pagilino žmonių susvetimėjimą. Tai tampa vis didesne problema. Jos esmę paaiškina Alexio de Tocquevillio visai kita proga išsakytas pastebėjimas. Cituoju Tocquevillį, kiekvienas jų užsidaręs savo kiaute, yra, sakytum, svetimas kitų likimui. Jis gyvena tik savyje ir pačiam sau. Ir nors turi šeimą, bet jau, galima sakyti, nebeturi tėvynės. Šis XIX amžiaus Amerikos demokratijos apibūdinimas tinka dabartiniam Vilniaus universitetui. Reikia pripažinti, kad mes vis labiau abejingi vienas kito likimui ir tik norime stebinti pasaulį analitiniais savo proto sugebėjimais. 

Dingsta suvokimas, kad protas nėra vienintelis žmogaus vadovas. Į universitetus ankstesniu laiku žmonės ateidavo ne tik spręsti matematikos uždavinius ar įminti gamtos bei visuomenės mokslų mįsles. Jie pirmiausiai norėjo susiliesti su specifine žmonių gyvenimo ir bendravimo forma, kuri jau beveik tūkstantį metų vadinama universitetais. Šiandien ši forma traukiasi iš mūsų visuomenės gyvenimo. 

Didelė klaida manyti, kad šį pasitraukimą galima sustabdyti Senato, Tarybos ar Rektoriaus rinkimų tvarkos pakeitimais. Mes patekome į daug didesnę bėdą negu mums atrodo. Krizei įveikti naudojamos priemonės gali būti tik jos dar didesnis gilinimas. Klaidingos yra ne tik priemonės, bet ir pirmiau jų suformuluojami tikslai. Šiandien mes nesusitvarkome su universitetais ne todėl, kad rankos per silpnos, bet tiesiog kardas per sunkus. Pozityvizmo filosofijai skirtą knygą Leszekas Kolakowskis pavadino „Susvetimėjęs protas“. Pozityvizmas yra filosofinis mokslo gynėjas, todėl nieko nuostabaus, kad mes šiandien gyvename susvetimėjusiame universitete. Kaimo žmonės tokiais atvejais sako, kad obuolys nuo obels netoli krenta. Moderniojo mokslo sukurtas pasaulis tampa jį sukūrusių žmonių ryšių su kitais žmonėmis išbandymu.