Algimantas Zolubas. Pilietiškumo kokybė

Nebūna blogų pasekmių be priežasčių, o kova su pasekmėmis nepalyginti sunkesnė už kovą su blogų pasekmių priežastimis.

Vladivostoko mitybos mokslinis tyrimo institutas žmones klasifikuoja į sveikus, ligonius ir nei sveikus, nei ligonius. Ką vadiname sveiku ir ką ligoniu, aiškinti nereikia. Trečioji, didžiausia, yra nei sveikų, nei ligonių dalis, nes jos nariai yra potencialūs kandidatai tapti ligoniais. Šiai daliai priklauso visi, kurie nesilaiko sveikos gyvensenos būdo. Jei rūkai ar kitokius kvaišalus vartoji, jei maitiniesi nekokybiškais ar stokojančiais organizmui reikalingų medžiagų produktais, nesimankštini, pagal tą skirstymą esi kandidatas į ligonius.

Visos medicinos, visame pasaulyje virtusios naudingo verslo objektu, dėmesys sutelktas ligoniui, t.y. kovai su blogomis pasekmėmis. Ligų prevencijai, profilaktikai – priežastims šalinti, dėmesys nepakankamas. Dėl šios priežasties sveikieji lengvai tampa nei sveikais, nei ligoniais, o pastarieji – ligoniais, medicinos verslui reikalingiausia terpe, kovos su pasekmėmis lauku.

Šiuo pastebėjimu nepakeisime, žinoma, Hipokrato ir Avicenos idealus išdavusios ir pelningu verslu paverstos medicinos krypties, tačiau tą žmonių klasifikavimą, prevenciją, profilaktiką ir verslą pasitelkime vaizdžiam palyginimui su demokratija, demokratiniu valdymu, visuomenės klasifikavimu ir jos kova su blogomis pasekmėmis. Demokratiją, lietuviškai vadinamą savivalda, kaip valstybės reikalų tvarkymo būdą, lyginkime su medicina, demokratinį valdymą – su medicininiu aptarnavimu, visuomenę pagal pilietiškumą – su sveikais, ligoniais bei nei sveikais, nei ligotais žmonėmis.

Pagal tokį modelį visuomenę reikia skirstyti į tikrus piliečius, sąmoningus valstybės kūrybos ir tvirtinimo dalyvius (sveikuosius), netikruosius, nedalyvaujančius rinkimuose, referendumuose, kitokioje pilietinėje veikloje (ligonius), ir formaliuosius, abejinguosius (nei sveikus, nei ligonius). Demokratinis valdymas pagal šį modelį lygintinas su savitarna, jis bus suprantamesnis, jei jį vadinsime savivalda. Štai kodėl taip daug kalbama, dedamos „sveikųjų“ pastangos pilietinei visuomenei ugdyti ir telkti, nes tik nuo jos priklauso savivaldos kokybė. Demokratinis valdymas, arba savivalda, remiasi daugumos valia. Jei dauguma formali, abejinga valstybės reikalų tvarkymui, o nuo jos priklauso savivalda, geros savivaldos kokybės negalima tikėtis. Taip, deja, yra jaunos demokratijos šalyse. Tokiomis sąlygomis tarpsta nešvari politika, ydinga savivalda, ji virsta verslu. Iš čia – partijų gausa, politinių šundaktarių, užkalbėtojų, burtininkų dariniai, kurie, mulkindami abejinguosius bei formaliuosius piliečius, ateina į valdžią, nedirba pastarųjų labui, o tarpsta iš politinio verslo. Toms partijoms nenaudinga, kad būtų ugdoma ir telktųsi pilietinė visuomenė, nes jos netektų „pacientų“, iš kurių mulkinimo gyvena.

Ką daryti, kaip netikrų partijų atsikratyti, kaip savivaldos mechanizmą įvaldyti, kaip blogas priežastis, o ne pasekmes šalinti, kaip formaliuosius ir abejinguosius piliečius tikraisiais „padaryti“?

Svarbiausia ir sunkiausia yra paskutinė – tikro piliečio – problema, su kuria susidorojus kitos išnyktų savaime. Jei medicina ligoniams gydyti turi specialistų, sveikatingumu rūpintis – visą sistemą, tai pilietinės visuomenės ugdymas, savivaldos ir valstybingumo tvirtinimas paliktas savitarnai, todėl tikrų piliečių – mažuma, todėl savivaldos kokybė prasta. Žinant, kad tikras pilietis turi būti doras, savo tautai ir valstybei ištikimas, išsilavinęs, išmanantis valstybės reikalų tvarkymo pagrindus, t.y. politizuotas žmogus, ugdymu turi rūpintis šeima, mokykla, Bažnyčia, bendruomenė, valstybė. Kol valstybė nesutvirtėjusi, trapi, nepajėgia ar nenori rūpintis piliečių ugdymu, iš tikrųjų lieka savitarna. 

Išskirtiniu savitarnos veiksniu laikytina vietos bendruomenė, kurioje žmogus gyvena. Savivaldos pradai yra bendruomeninėje gyvensenoje. Tai savotiška, tačiau veiksminga liaudies medicina piliečio sveikatingumu rūpintis, savivaldai ir valstybingumui tvirtinti. Nepaisant biurokratinių stabdžių, Lietuvoje kuriasi vietos bendruomenės. Iš komunistinio ir ateistinio auklėjimo išsilaisvinęs žmogus, per tą auklėjimą patyręs prievartinį kolektyvizmą, susvetimėjimą, dorovės nuosmukį, deda pastangas tikram bendruomeniškumui atgaivinti, talkos būdu spręsti bendrus reikalus, tvirtinti savivaldą. Kiekvienoje bendruomenėje rasime išmintingesnių, labiau išprususių žmonių, kurie gali padėti nesusivokiantiesiems, aiškinti jiems tautos, valstybės sandaros ir raidos reikalus, jų svarbą asmeniniame gyvenime. Todėl bendruomenių kūrimąsi, jų veiklą reikia laikyti pilietiškumo mokykla, pilietinės visuomenės formavimo pagrindu.

Grįžkime prie pradžios – kovos su blogų pasekmių priežastimis. Ar bendruomenė pajėgi su jomis kovoti?

Nesena prezidentinė krizė Lietuvoje – visuomenės vištakumo pasekmė. Jei prezidento rinkiminės kampanijos metu bendruomenės būtų išsiaiškinusios prezidento teises ir galias, visuomenė nebūtų pakliuvusi į nerealių pažadų pinkles, R. Paksas tikrai nebūtų išrinktas. Deja, bendruomenių kūrimasis, jų veikla tik neseniai prasidėjo, o neorganizuota, neapsišvietusi minia paprastai vadovaujasi ne protu, išmintimi, o emocijomis. Emocijoms sukelti pilkųjų, juodųjų technologijų ir net modernios juodosios magijos šių dienų manipuliatoriai turi pakankamai. Juk ir dabartinės nušalintojo prezidento kelionės po rajonus, pigus pataikavimas žmonių lūkesčiams, tuščia užuojauta yra emocijų kurstymas, visuomenės skaldymas, vištakumo užkrato platinimas.

Politika ir medicina, regis, tolimos sritys, tačiau iš palyginimo, iš poveikio būdo panašumo galima pasimokyti: norint išvengti blogų pasekmių, reikia vengti jų priežasčių, rūpintis savo pilietine sveikata, vaduotis iš kompleksų nelaisvės.

Troškimus, motyvus, prisiminimus, nuslopintus ir išstumtus į pasąmonę ir pačiai asmenybei nesuvokiant darančius poveikį jos elgesiui, psichoanalitikai vadina kompleksais. Dešimtmečius prievarta ir pamaloninimais visuomenei diegti elgesio būdai paliko kompleksus, kurie skatina būti elgetomis, ponais ar vagimis.

Elgetos kompleksas. Seniau tikru elgeta buvo laikomas ligotas, dėl fizinės negalios nesugebantis pats pasirūpinti maistu, drabužiu bei būstu žmogus. Dabar elgetystė tapo savotišku verslu, parazituojančios gyvensenos būdu. Didžioji dabartinių elgetų dauguma yra savotiški hedonistiniai buržua, kurių verslas – elgetystė, o malonumai – tinginystė, girtuoklystė. Tuos elgetas sutiksime gatvėje, prie bažnyčių, žmonių susibūrimo vietose ar vaikščiojančius tiesiog į butus. Juk jei esi pensinio amžiaus, gauni pensiją, jei esi invalidas – invalidumo pensiją, o jei esi sveikas, ieškok darbo, o ne duonos, – turėsi duonos. Tik mulkiams ir kvailiams turbūt skirti pranešimai, kad didžiausias nedarbas esąs kaime ir dėl to – nepakeliamas skurdas, elgetystė. Kokiais laikais buvo, kad žmogus, turėdamas žemės, būtų bedarbis ar skurstų? Net sovietmečiu, kai už darbadienius atlygindavo grūdų saujomis, o priesodybiniam sklypui skyrė 15 ar 60 arų, žmonės iš tų arų išgyveno. Dabar mažiausia žemės norma – 3 ha, o nuomoti gali kiek nori ir labai pigiai. Tik štai kaip traktorių ar užsienietišką kombainą įpirksi, kaip degalais apsirūpinsi? O kodėl, negerbiami kaimo bedarbiai, kastuvą ir kauptuką pamiršot, kodėl arkliuką į Arklio muziejų uždarėt?

Pramonėje ir žemės ūkyje sovietinė valdžia didžiąją dalį uždirbtų lėšų nusavindavo ir tik vaizduodavo, kad už darbą atlygina, todėl ir darbininkas bei valstietis taip pat tik vaizdavo, kad dirba. Todėl darbo našumas buvo mažesnis tik Kuboje. Taip įpratino prie tinginystės. Valdžia dar vaizdavo, kad gyventojams duodavo: nemokamą išsilavinimą, nemokamą gydymą, nusipelniusiems – nemokamą būstą, taloną deficitinei prekei nusipirkti, šieno pagrioviuose pasišienauti, miško malkoms pasikirsti, paskolindavo traktorių sklypeliui suarti. Nusavino kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, tačiau tai buvo seniai, pasimiršo, o duodavo nuolat (iš to, žinoma, ką nusavindavo). Tik reikėjo prašyti, užsitarnauti, žemintis. Trumpai tariant, visi elgetavo, o geras ponas duodavo. Kadangi elgeta nieko neturi, jam visko trūksta, visko reikia, o jei ką ir turi, jam reikia to, ką kitas turi, o jis neturi. Ir nori ne užsidirbti (jis tinginys), o kad kas jam duotų. Jei neduoda, jis protestuoja, kaltina valdžią ir iš jos kategoriškai reikalauja ar eina plėšikauti. Tik į valdžias patekusiems sukčiams elgetauti nebereikia, nes to paties elgetos komplekso vedami, iš valstybės kišenės patys pasiima. Dešimtmečius „gero pono“ mulkinti, dėl įgyto elgetos komplekso tie žmonės tiki sukčių pažadais, tikisi, kad sukčiai duos, o sukčiams rūpi mulkių balsai ir, atėjus į valdžią, – kuo daugiau iš mulkių išspausti.

Pono kompleksas. Kolūkių pirmininkai, įmonių direktoriai, partinė nomenklatūra priklausė sovietinių ponų luomui. Būtina sąlyga pakliūti į tą luomą buvo besąlygiškas komunistinės ideologijos išpažinimas, priklausomybė komunistų partijai bei nuopelnai tai partijai. Ponų luomas turėjo tam tikrus (iš nusavintų lėšų) fondus, iš kurių turėjo galimybę „elgetoms“ kažką duoti. Taip ponai ne tik botagu, bet ir meduoliu valdė, savo galią demonstravo, gero pono įvaizdį kurpė. Į atkurtą demokratinę valstybę tie ponai atsinešė tik įvaizdžio ir galios regimybę bei nenumaldomą troškimą pakliūti į naujų ponų luomą, gvieštis į valstybės kišenę, iš tų lėšų pirkti balsus savo klanui papildyti. Juos pasirenka ir išsirenka, tikėdami gražiais pažadais, tie patys „elgetos“. Išsirenka ant savo sprando, nes tarnauti žmonėms jiems trukdo iš sovietmečio atsineštas valdančio ir engiančio pono kompleksas.

Vagies kompleksas. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje nei vagysčių, nei plėšikavimų praktiškai nebuvo, tiek privati, tiek valstybinė nuosavybė buvo gerbiama. Iš kolūkio sovietmečiu negaudami lygiaverčio atlyginimo, matydami neūkiškumą, išauginto derliaus netausojimą, prisimindami nusavintą ir atiduotą kolūkiui žemę, kilnojamą turtą, žmonės be sąžinės graužaties iš plėšiko bandydavo atsiimti. Kadangi buvo grėsmė pakliūti į teisėsaugos rankas, tai darė slapčia, trumpai tariant, vogė. Vogė eiliniai kolūkiečiai, vogė agronomai, vogė kolūkių pirmininkai. Pramonės darbuotojai vogė iš įmonių paklausią produkciją, vogė viską, kas po ranka pakliuvo, vogė, nes matė, kad už jų darbą deramai neatlygina. Vogimas iš valstybės tapo įpročiu, o kadangi valstybė diegė nepagarbų požiūrį į privačią nuosavybę, vagystės išplito į privačią sferą. Vagies kompleksas yra užvaldęs tiek eilinį kvailį, tiek intelektualųjį sukčių, tik vagysčių mastai skirtingi pastarųjų naudai. Demokratiją suvokus kaip savivalę, vagiama, plėšikaujama, smurtaujama, o teisinis nihilizmas, neteisingumo įteisinimas kompleksą palaiko.

Yra ir daugiau sovietinio palikimo kompleksų bei įpročių, kurie taip įaugę į sąmonę ir pasąmonę, kad išsivaduoti iš jų iškart neįmanoma. Ir, svarbiausia, kad vertybių samprata iškreipta, tikrosios vertybės iškeistos į hedonistines, sujaukta vertybinė mąstysena. Liūdnai nuteikia jaunimas; jo vertybių samprata, sumaterialėjimas, siekių primityvumas – ydingo ugdymo pasekmė. Nereikia pamiršti, kad pedagogus rengė ir teberengia daugiausia sovietiniai dėstytojai, kurie kalte kalė, jog pedagoginėje kalvėje ruošiami ne kokie mokytojai ugdytojai, o tarybiniai, komunistinės ideologijos „šviesoje“ subrandinti mokytojai. Tokie sovietiniai amatininkai-robotai tebedėsto ir šiandien aukštosiose mokyklose, kiti tebesinaudoja sovietiniais ar dabar anoje šviesoje“ rašytais vadovėliais.

Prezidentas Valdas Adamkaus ir Atviros Lietuvos fondai įkūrė Pilietinės visuomenės institutą, kuris turėjo išjudinti apsnūdusią visuomenę, tačiau to instituto veikla nepasižymėjo produktyvumu, o 2012 metais nutrūko (Pilietinės visuomenės institutas veikia ir šiandien – red. past.). Iš tikrųjų visuomenė nėra apsnūdusi (savanaudiškiems tikslams skirtą veiklą dažnai pažaboti sunku), o sunkiai pasiligojusi. Ir negalima dėl to visuomenės kaltinti, kaip nekaltiname ligonio. Reikia gydyti. Dešimtmečius trukęs komunistinis „auklėjimas“ sužlugdė dorovę, visuomenę išstūmė iš tikrųjų vertybių lauko, visuomenė tebeserga sovietine raudonlige. Vakarykščiai „auklėtojai“ niekur nedingo, jie gyvena ir veikia tarp mūsų, daugelis veikia valstybės nenaudai. Negalima kaltinti ir jų, nes jie pasiligoję sunkiausiai, jie per komunistinę valktį vis dar nepraregi. Ir tie, anot Vaižganto, „padliecai“ yra mūsų broliai, jiems reikalingas ne pasmerkimas, o ypatingas gydymas. Medicina ligoniams gydyti turi visą armiją Hipokrato kareivių, o visuomenės gydymas paliktas savitarnai (liaudies medicinai). Todėl Lietuvoje tokia partijų gausa, todėl tarpsta politiniai šundaktariai, užkalbėtojai, burtininkai ir kitokie „gelbėtojai“. Antai iš Archangelsko atvykęs rusas Viktoras Uspaskich mūsų partijų ketvirtąjį dešimtuką papildė dar viena, savo sukurpta Darbo partija. Partijos vadeiva, neaiškiais būdais tapęs milijonieriumi, cerkves statydinęs Rusijoje, prašmatnius butus pirkęs Maskvoje ir Palangoje, vėl išrinktas, tapo Europarlamento nariu. Šios partijos visuomenė nepažįsta, tačiau pažįsta vadeivą; jis lietuvius nemokamai pavaišina ledais, scenoje pašoka rusišką kazokėlį, padainuoja ir esamas valdžias purvais drabsto. Šito „liaudžiai“ pakanka – rinkimams atėjus, vėl už jį balsuoja.

Vilčių teikia „atžalynas“ – ateinančios kartos, kurių sąmonės ir pasąmonės nepalietė sovietinė raudonligė. Suaktyvėjęs jaunimo dalyvavimas visuomeniniuose renginiuose – pilietinio brendimo ženklas.

„Varpas“ | 2014 (11)

Šaltinis: www.tiesos.lt