Vincentas Lizdenis. Kunigas

Spalio 3 dieną sukako 60 metų nuo tos dienos, kai monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo slapta įšventintas į kunigus. Siūlome Jums būsimo kunigo, dabar seminaristo ir ateitininko Vincento Lizdenio tekstą apie Monsinjorą iš žurnalo Ateitis Nr. 7.

Kartą cituojama kun. Alfonso Lipniūno eilutė iš pamokslų „lietuvis katalikas privalo, privalo, privalo!“ sulaukė komentaro, jog šiomis dienomis žodis privalome yra netekęs prasmės, nieko su tokiu žodžiu nebepasiektume. Žmogus, kuris įkvepia rašyti šį straipsnį, yra sykį taip užrašęs savo gyvenimo kančių pusiaukelėje: „Ne mums bet kokia asmeninė laimė. Ir prie didžiausių pastangų mums jos neturėti. Prieš mūsų akis tik pareiga ir pareiga.“[1] Šis žmogus savo tarnystę atliko neįtikėtinai tiek prispaustas XX a. komunistinės Rusijos okupacijos teroro, tiek XXI a. aklo liberalizmo klampynėje. Veikiausiai visa tai dėl to, kad monsinjoras Alfonsas Svarinskas visada laikėsi šventos savo pareigos – pašaukimo būti kunigu.

Panašu, kad kunigystė tiek komunistinės Rusijos okupacijos metais, tiek šiuo metu, būdama tikra, yra kartu ir gyvas priekaištas aplinkai. Bet šis priekaištas yra ne šiaip sau skeryčiojimasis rankomis ir rėkavimas, kaip kai kurie bando pavaizduoti, net kaltinti. Tai veikiau yra gilus artimo meilės mostas. Tiesa, kuris gali ne tik priblokšti, bet ir parblokšti. Ir kam? Vien tam, kad būtų keliamasi ir einama Dievo link. Monsinjoras visada buvo iš širdies gelmių suinteresuotas žmonių, esančių šalia, išganymu, jeigu taip galima įvardyti. Jo dvasinis vadovavimas kartais stulbino paprastumu todėl, kad būtent paprastą dalyką yra taip lengva pamiršti. Pavyzdžiui, pamiršti uolią maldą prieš ir po valgio, pamiršti karštai melstis už savo artimus ir už Tėvynę, pažįstant jų giliausius rūpesčius, ir daug kitų dalykų. Būtent šis rūpinimasis ir siekimas sužinoti bei atjausti giliausius artimų žmonių, parapijiečių, Lietuvos ir lietuvių, pasaulio krikščionių ir prispaustųjų rūpesčius kartais aplinkinių yra susiaurinamas iki politikavimo. O vis dėlto tai šiuo atveju buvo gryna ir labai plati bei gili artimo meilė. Labai charakteringai monsinjoro suinteresuotumą vesti žmones Dievo link nieko nepaisant apibrėžia situacija su kalėjimo viršininku majoru Likinu. Kalėdamas „Akmeninio maišo“ kalėjime su majoru tada kun. Alfonsas rasdavo galimybę pabendrauti, ir kartą, kai majoras pasiguodė dėl sergančios žmonos ir paprašė pasimelsti šia intencija, monsinjoras atsakė šitaip: „Viršininke, iki šiol aš meldžiausi už jus kaip už priešą, o nuo šiandien melsiuos kaip už draugą.“[2] Kitas monsinjoro gyvenimo epizodas, liudijantis apie nepaprastą uolumą atliekant kunigo tarnystės pareigą, buvo Betygalos parapijoje. Lankydamas parapijiečius vienuose namuose išgirdo, jog žmonės neateina į sekmadienio šv. Mišias, nes sunku atsikelti, o laikrodžio neturi. Savo atsiminimuose monsinjoras Alfonsas problemos sprendimą aprašo taip: „Nupirkau laikrodį – žadintuvą ir nunešiau. Žiūriu – kitą sekmadienį jie jau bažnyčioje.“[ 3] Toks bendradarbiavimas su Šventąja Dvasia mus, bekuriančius Naujosios evangelizacijos strategijas, tikrai palieka be žado.

Savo kunigystę monsinjoras buvo tiesiog panardinęs maldoje. Apie tai liudija Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius: „Menu, kai po arešto mane išvedė į kalėjimo kiemelį valandėlei pakvėpuoti grynu oru, išgirdau už sienelės mons. Alfonsą pusbalsiai kalbantį rožinį.“[4] Tai buvo jo ginklas, kurį jis sąmoningai pasirinko ir su juo keliavo kančių ir tarnystės keliu. Pamenu, kažkada vienas kunigas kalbėdamas apie savybes, reikalingas kunigui, pirmiausia pažymėjo, jog tai turi būti maldos vyras. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas toks buvo iki pat savo šaknų. Jį pažinojusieji nors truputį, tuo galėjo greitai įsitikinti. Kas galėjo geriau už jį suvokti šv. Mišių vertę, kai monsinjoras nuo pirmųjų savo kunigystės dienų šv. Mišias aukojo lageriuose. Tam, kad galėtų melstis, turėjo sugalvoti įvairiausių būdų, kaip tam sukurti progą. Ir tai yra gilus kunigystės liudijimas – bet kokiomis sąlygomis surasti laiko maldai! Vienas liudininkas dalijosi, kad kai dar monsinjoras darbavosi Kavarsko parapijoje, tai vis pabrėždavo, jog svarbiausia – sužinoti, ko Dievas iš mūsų asmeniškai nori. Dabar, kai žvelgiame į monsinjoro Alfonso Svarinsko gyvenimą, matome, kad šį klausimą jis visada maldoje užduodavo Dievui ir drąsiai priimdavo atsakymą bei imdavosi veiksmų.

Lietuvos partizanų kapeliono kunigystė labai gražiai atskleidė Bažnyčios prasmę – mus visus surinkti, suvienyti Kristuje. Skaitant monsinjoro atsiminimus, prisimenant bendravimą su juo, pro akis nepraeina sugebėjimas apjungti žmones. Tai yra žmonės, kurie yra šalia, ir žmonės, kuriuos reikia atminti. Niekada nepamiršo savo mokytojų ir bendražygių, kurie pas Viešpatį iškeliavo pirmiau. Visus nuo Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento iki Betygalos parapijiečių, neturinčių žadintuvo, tarsi į vieną mezginį sumegzdavo vardan Kristaus. Tokį gryną kunigišką žvilgsnį į aplinką galite atrasti monsinjoro Alfonso Svarinsko laiške iš Abezės lagerio bičiuliui Jonui Čeponiui. Laiškas rašytas 1955 m. gegužės 30 d., jau besibaigiant pirmajam įkalinimui. Čia matyti neįtikėtinas užsidegimas būti kunigu ir tai yra lagerio neopresbiterio, grįžtančio į tolesnius persekiojimus, laiškas! Iš Alfonso Svarinsko kunigystės ir šio laiško suprantu, kad kunigo gyslose vietoj kraujo tarsi teka viltis ir malda. Visiems tiems žmonėms nuo didžiausių iki mažiausių labiausiai turbūt atliepdavo toks veržlus kunigystės tikrumas. Kaip minėjau tarsi viskas aplink tampa sumegzta, kiekvienas susitikimas su žmogumi tampa labai svarbus, o tie susitikimai taip persipina – nuo kryžiaus prie kryžiaus. Alfonso Svarinsko kunigystė labai galingai atskleidė Bažnyčios tikrovę – mistinio Kristaus kūno tikrovę, kurioje susivienijo visi sutikti, ar už juos būtų melstasi kaip už priešus, ar kaip už draugus. Tėviška meilė visiems be išimties.

Visi Lietuvos laukuose ir pakelėse stovintys kryžiai išsitiesė monsinjoro Alfonso Svarinsko laidotuvėms. Ne tam, kad būtų pažymėta pabaiga, – kryžiai mums rodo kelią į Dangų, kryptį Dievo link. Lietuvos partizanų kapelionas nenustojo kreipti mūsų žvilgsnių į Dievą. Neprasmingos mūsų dienos be taip jautriai širdyje monsinjoro nešioto sakinio: „Svarbiausia dabar – sužinoti, ko Dievas iš manęs nori.“ Mums, ateitininkams, lieka įpareigojantis dvasinis palikimas, kurį turėsime vis iš naujo atrasti ir suvokti, nepaisydami laikotarpio diktavimo: „Prieš mūsų akis tik pareiga ir pareiga.“

[1] Nepataisomasis: monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai. I dalis. Vilnius: Versmė, 2014, p. 156.

[2] Nepataisomasis, op. cit., 2014, p. 260.

[3] Nepataisomasis, op. cit., 2014, 187 p. 

[4] Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus SJ homilija mons. Alfonso Svarinsko laidotuvių šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje.  

Šaltinis: www.bernardinai.lt