T. Bružaitė, Z. Tomilinienė. „Renkuosi gyvybę“ - akcija paminėti negimusiems kūdikiams

Šiemet, kaip ir pernai, spalio 30-ąją, 19 val., Vilniuje, Kaune bei kitose Lietuvos vietose vyks s...


Šiemet, kaip ir pernai, spalio 30-ąją, 19 val., Vilniuje, Kaune bei kitose Lietuvos vietose vyks socialinė akcija „Renkuosi gyvybę“. Bus įžiebtos žvakutės už tuos, kuriems nebuvo leista gimti. Plačiau apie būsimą renginį bei apskritai atsakingo požiūrio į užsimezgusią gyvybę puoselėjimą ir konkrečią pagalbą krizinį nėštumą išgyvenančioms moterimis kalbamės su Laisvos visuomenės instituto vadove Toma Bružaite ir Všį „Krizinio nėštumo centras“ įkūrėja Zita Tomiliniene.


Kuo skirsis šiųmetė akcija „Renkuosi gyvybę“ nuo pernykštės?

Toma Bružaitė. Kitaip nei pernai, šiemet akcija „Renkuosi gyvybę“ vyks tą pačią dieną – t. y. spalio 30-ąją – visoje Lietuvoje.  Taip pat šiemet, skirtingai nei praeitais metais, degsime „Gyvybės medį“ – Vilniaus ir Kauno rotušių aikštėse jo pavidalą iš uždegtų žvakelių sudėlios savanoriai.

Kaip žinoma, šios akcijos tikslas – prisiminti tuos kūdikius, kurie negimė, nes buvo abortuoti. Pernai oficialiais duomenimis jų buvo daugiau nei 5000. Mes degsime „Gyvybės medį“, kviesdami ir toliau saugoti užsimezgusią gyvybę, kad kitais metais abortuotų kūdikių būtų mažiau. Apskritai tos akcijos tikslas – kalbėti visuomenei apie abortų problemą ir besilaukiančias moteris, kurioms reikia pagalbos. Kad šios moterys sužinotų, jog tokia pagalba galima, o visuomenė išgirstų, kad egzistuoja moterų, kurios darosi abortą, nes patenka į sunkią situaciją. Taip pat siekiame,  kad  apie tai išgirstų ir politikai, nes jie taip pat turėtų prisidėti ir padėti šioms moterims. Tikimės, jog šiemet prie akcijos prisijungs dar daugiau žmonių. Organizuoti renginį ir pasiekti žmones mums padeda Všį „Krizinio nėštumo centras“, Kauno miesto bendruomenių centrų asociacija, Lietuvos vietos bendruomenių asociacija, Šeimos centrai. Akciją surengti tai pat padeda didelis būrys savanorių. Vilniuje ir Kaune jų yra daugiau nei 40.

Akcijos organizatoriams talkina ir jaunimas. Labai džiaugiuosi, kad šiemet prisijungė Lietuvos moksleivių parlamentas (jie žvakučių degimą organizuoja savo gyvenamose vietovėse). Mums labai padeda ir ateitininkai. Mano galva, labai svarbu, kad prisijungtų jauni žmonės, todėl, kad jie neša tą vilties žinią, jog nėra abejingi ir nori tą problemą suprasti. Aš labai viliuosi, kad jauni žmonės taps jautresni savo artimam ir patys bus sąmoningi bei elgsis atsakingai. Aš tikiuosi, kad ši žinia pasieks kuo daugiau jaunų žmonių, kurie pagalvos apie pasekmes arba bent jau nesmerks tų jaunų merginų, kurios pastojo, tačiau joms padės. Nes lauktis nėra gėdinga. Kiekvienas vaikas yra dovana.

Kaip minėjau, pagrindiniai renginiai  vyks Vilniuje ir Kaune  Rotušės aikštėje spalio 30 d. 19 val., o visuose kituose miestuose ir kaimuose kviečiame žmones organizuotis patiems ir prisidėti prie to „Gyvybės medžio“, taip pat siųsti mums akcijos nuotraukų, vaizdo įrašų ir tiesiog „uždegti“ visą Lietuvą, kalbėti, jog mes norime, kad Lietuvoje gyvybė būtų saugoma nuo pat pradžių.

Šiuo metu yra aišku, kad akcija vyks ir Klaipėdoje, Telšiuose bei Anykščiuose, taip pat prisijungs kelios kaimo bendruomenės: Sadūnų, Lukšių, Verbiškių, Kolainių, Pandėlio. Šis sąrašas nuolat pildosi, nes vis atsiranda žmonių, kurie prisijungia ir patys organizuoja šią akciją savo gyvenamoje vietovėje.

Papasakokite apie konkretų Laisvosios visuomenės instituto ir „Krizinio nėštumo centro“ bendradarbiavimą šioje akcijoje.

Toma Bružaitė. Noriu pabrėžti, kad akcija „Renkuosi gyvybę“ – tai ne vienos organizacijos renginys. Pernai ją iniciavo Laisvosios visuomenės institutas. Šiemet jis taip pat atlieka didžiąją organizacinio darbo dalį, tačiau mūsų tikslas – kad prie šios akcijos kasmet jungtųsi kuo daugiau organizacijų ir kad tai taptų mūsų visų akcija, visų tų, kurie mato abortų problemą ir nori ją išspręsti. Organizaciją „Krizinio nėštumo centras“ mes pasikvietėme todėl,  nes manome, jog nepakanka vien politiniu lygmeniu kažką daryti, nepakanka keleto straipsnių, jog reikia saugoti gyvybę, tačiau iš tiesų reikia, kad kas nors  konkrečiai padėtų toms moterims, kad jos žinotų, kur galima kreiptis. Dėl to mes labai džiaugiamės, jog susikūrė „Krizinio nėštumo centras“, ir stengiamės, kad žmonės sužinotų, jog esama tokios pagalbos. Kad mes ne tik kalbame, bet ir padedame konkrečiai. Taigi „Krizinio nėštumo centras“ šioje akcijoje yra mūsų draugai.

Zita Tomilinienė. Iš tiesų, kai atsiranda nauja organizacija, nauja paslauga, svarbu, kad visuomenė ir kuo daugiau moterų, kurioms reikia šios pagalbos, apie tai sužinotų. Noriu pabrėžti, jog pagalba „Krizinio nėštumo centre“ yra nemokama. Tai – ir psichologinė, ir socialinė, ir materialinė ar netgi finansinė parama besilaukiančioms moterims, kad jos galėtų jaustis nepaliktos vienos su savo problemomis, būtų saugios ir ramios. Tiesiog tereikia išdrįsti žengti žingsnį, ateiti ir pasidalinti savo sunkumais, kas tave slegia, kad svarstai apie abortą kaip vienintelę išeitį. Ir kartu paieškoti kitų kelių, nes abortas visada yra kraštutinė priemonė, kuri neduoda nieko gero nei moteriai, nei šeimai, juo labiau vaikui, kuris netenka teisės gimti. Be to, mes teikiame ir psichologinę pagalbą moterims, kurios, deja, pasirinko abortą, o dabar patiria sunkias jo pasekmes.

Kita vertus, neužtenka vien organizacijų, kad moterims, patiriančioms neplanuotą, krizinį nėštumą būtų suteikta pagalba.  Reikia ir kiekvieno asmeninio indėlio, jautrumo savo artimui, nes būtent dėl šalia esančiųjų  jautrumo trūkumo moterys ir renkasi abortą. Taigi, atsakomybę reikia prisiimti kiekvienam, o ne tik kaltinti valstybę, jog nėra sistemos ar kažkas blogai dirba. Kartais pakanka tarti gerą žodį ir jis nulems moters apsisprendimą. Nes iš tiesų moteris nenori aborto, kadangi tai yra prieš jos prigimtį, pašaukimą.

Bendradarbiavimas su Laisvosios visuomenės institutu – organizacija, kuri tą problemą kelia, viešina ir skelbia informaciją Lietuvos mastu, – mums labai svarbus, todėl mes mielai prisijungiame prie akcijos organizavimo.  Labai svarbu, kad „Renkuosi gyvybę“ vyksta ir visos Lietuvos mastu, todėl reikia, kad kuo daugiau organizacijų prie to prisijungtų.

Statistika skelbia, kad abortų Lietuvoje esą kasmet mažėja. Kokia iš tiesų yra reali situacija? 

Zita Tomilinienė. Mano nuomone, tas skaičius neatspindi realios situacijos, nes, kai tenka dirbti su moterimis, patyrusiomis abortą, jos prisipažįsta, kad, tarkime,  trys jų abortai iš keturių buvo atlikti nelegaliai. Taigi, ta apskaita nėra tiksli, ir čia trūksta reglamentavimo, kad ir privačios klinikos būtų įpareigotos pranešti apie atliktus abortus. Apie dalį abortų žino tik gydytojas ir pati moteris. Arba abortai užrašomi kaip persileidimai. Taigi, čia neskaidrumo labai daug – ir ne tik privačiose, bet ir valstybinėse gydymo įstaigose. Tačiau niekas to skaidrinimu neužsiima. Nes abortas apskritai yra problema, apie kurią žmonės vengia kalbėti – nenori, bijo, gėdijasi ir  iš esmės tai palieka visiškai privačiam moters reikalui. Jei susidūrei su neplanuotu nėštumu, tai eik ir patyliukais susitvarkyk. Visi bando „nusiplauti rankas“. Taigi, šioje situacijoje moteris iš tiesų jaučiasi vieniša ir jai reikia palaikymo – na taip, tu neplanavai, nenorėjai, bet jeigu jau laukiesi, mes tau padėsim užauginti tą vaikelį. Kartais tik žmogiško palaikymo trūkumas nulemia moters bejėgiškumą ir pasiryžimą nutraukti nėštumą, o po to visą gyvenimą gyventi su ta žaizda, kalte bei kitų kaltinimu: kodėl man niekas nepadėjo. Kai tenka susidurti su moterimis, kurios labai skaudžiai išgyvena abortą, jos pačios sako, jog trūko labai mažai, labai nedidelio padrąsinimo, kad jos  būtų apsisprendusios gimdyti.

Lietuvoje netrukus gali būti įteisintas ir medikamentinis abortas. Kyla grėsmė, kad abortų skaičius tada dar labiau išaugs, gyvybė bus dar labiau nuvertinta.

Toma Bružaitė. Tai, ką mes galime padaryti, kad medikamentinis abortas nebūtų įteisintas, - rašyti laiškus sveikatos apsaugos ministrei, kuri tokį įsakymą pasirašo. Išreikšti savo nuomonę ir perspėti, kad medikamentinis abortas yra labai pavojingas pačiai moteriai. Esama įvairių teisinių peripetijų, kaip tas medikamentas ateina į mūsų rinką, tačiau, manau, kad ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra moteris, kuri iš tiesų rizikuoja, vartodama šį vaistą, tiek savo psichologine, tiek fizine sveikata. Jei mes visi sutinkame, kad abortas yra blogis, tai turime ieškoti būdų, kaip mažinti jų skaičių. Bet medikamentinis abortas kaip tik skatina abortų augimą. Taip pat jis mažina gydytojo atsakomybę. Moteris lieka dar labiau viena. Medikamentinis abortas taip pat didina ir aborto prieinamumą. Abortas tampa dar anonimiškesnis, ir tai nėra gerai. Tada moteris apskritai neturi jokio ryšio su aplinkiniais, kurie galbūt galėtų jai padėti.

Zita Tomilinienė. Ministrė šio įstatymo dar nepasirašė ir jį pasirašys, kai bus priimamas Reprodukcinės sveikatos įstatymas, o šie įstatymai labai tarpusavyje suderinti. Reprodukcinės sveikatos įstatymas abortą nori padaryti kuo prieinamesnį. Manau, kad tada bus dar mažiau kontroliuojamas visas šis procesas. Ir kas tik galės, tas „nusiplaus rankas“ nuo to.

Tiesą sakant, prekyba šiuo medikamentu ir dabar vyksta internete nelegaliai, tačiau teisėsaugos tai visiškai nedomina. O jeigu tai taps dargi ir legalu, ir laisvai prieinama, esama didelės tikimybės, jog abortų dar padaugės. Taip pat dar labiau nuvertės gyvybė, nes ši tabletė, ko gero, bus priskiriama prie kontracepcijos – apsisaugojimo nuo nepageidaujamo nėštumo priemonių. Kadangi čia nėra jokių chirurginių intervencijų, o tik išrašomas receptas.

Kaip prie abortų mažinimo galėtų prisidėti lytinis ugdymas, švietimas? Kokia dabartinė jo situacija?

Toma Bružaitė.  Čia esama dviejų linijų. Gyvybės apsaugos prenatalinėje fazėje įstatyme numatyta tam tikra kryptis, jog lytiškumo ugdymas yra būtinas ir kad į jį privalu įtraukti ir tėvus. Kad pirmiausia tai – tėvų atsakomybė, ir jie turi teisę žinoti, kaip vaikai šioje srityje ugdomi. Tuo tarpu yra kita linija – vadinamasis lytinis švietimas, kur labiau akcentuojama informacija apie saugius lytinius santykius, kontracepcijos priemones ir pan. Manau, kad ši linija yra gan pavojinga, nes jaunam žmogui informacijos nepakanka – jauną žmogų reikia ugdyti. Kita vertus, lytiškumo ugdymas dažnai klaidingai suprantamas kaip vien tik moralinė formacija. Lytiškumo ugdyme informacijos taip pat nėra vengiama, tačiau čia viską persmelkia nuostata, kad elgesys turi būti atsakingas, o kontraceptinės priemonės, kaip ir abortai, turi neigiamų pasekmių. Taigi, kalbant apie lytiškumo ugdymą,  čia pateikiama visapusiška informacija, o ne tik daroma kontraceptinių priemonių reklama. Manau, kad čia yra pagrindinė skirtis tarp lytiškumo ugdymo ir lytinio švietimo.

Dabar yra laikas, kai sprendžiame, kokią kryptį pasirinks mūsų valstybė, visuomenė – tiek dėl lytinio švietimo ir ugdymo, tiek dėl gyvybės apsaugos. Aš manau, dabar vykstanti diskusija yra teigiamas dalykas, ir mes turime susitarti, kokia kryptimi einame.

Lytiškumo ugdymo programa jau parengta seniai. Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa, nors mokytojams yra prieinama, mokyklose  nėra privaloma. Be to, esama daug šios programos variantų, jų vis daugėja,  mokytojai gali ją integruoti į kitus dalykus ar vesti atskiras pamokas arba pasikviesti kitų lektorių – čia yra mokyklos reikalas. Taigi, ši programa įgyvendinama lėtai. Be to, tai – jautri tema, ir daugelis mokytojų nenori apie tai kalbėti – gal bijo, gal gėdijasi. 

Mes taip pat bendradarbiaujame, draugaujame su programa „Pažink save“, kur patys jauni žmonės kalba jauniems žmonėms, ir manau, kad tai – labai vykęs metodas, nes jauniems žmonėms yra lengviau girdėti apie tai kalbančius taip pat jaunus žmones, kurie nors galbūt ir šiek tiek vyresni, tačiau kalbantys jaunimo kalba bei ją suprantantys. Ši programa rengta Šeimos centre, tačiau ji nėra skirta tik krikščionims ar katalikams. Ji parengta taip, kad prakalbėtų ne tik tikintiems, bet ir netikintiems. Mano galva, Lietuvoje tai – vienas geriausių pavyzdžių, kaip gali vykti lytiškumo ugdymas.

Galbūt reikėtų pagalvoti, kaip būtų galima paskatinti savotišką jaunimo judėjimą, „madą“ nepradėti lytinių santykių bent iki pilnametystės ar netgi iki santuokos. Juk šiandien jaunimas, ko gero, net neįsivaizduoja, kad galima apsieiti be nesantuokinių lytinių santykių, skaisčiai draugauti?

Toma Bružaitė.  Aš galvoju, kad čia svarbu  parodyti tuos jaunus žmones, kurie tam yra pasiryžę. Nes tokių tikrai yra, taip pat ir jų grupių. Šie jauni žmonės  yra pasiryžę kurti draugystę ne pradėdami nuo lytinių santykių, bet nuo vienas kito pažinimo. Taigi, manau, kad šioms grupėms reikia padėti išdrįsti išeiti į viešumą, kad jos taptų matomos. O kai jaunas žmogus mato, kad jis toks nėra vienas, jam yra kur kas drąsiau. Taip pat jauname amžiuje labai reikalingas draugų būrys.

Kita vertus, kalbant apie skaistumo iki santuokos propagavimą, viskas labai priklauso nuo to pateikimo. Galima kalbėti apie tai, kad yra garbė išlaukti iki santuokos arba, kad  lytiniai santykiai prieš santuoką yra blogai. Tačiau, mano nuomone, tikriausiai kur kas veiksmingiau pabrėžti, kad lytinis santykis yra labai didelis gėris. Ir tai yra skirta sutuoktinių santykiams kurti, puoselėti. Taigi, to gėrio nereikia iššvaistyti. Yra daugybė tyrimų, įrodančių, kad lytiniai santykiai prieš santuoką nepadeda kurti darnių poros santykių. Tai nereiškia, kad  visuomet tie santykiai  žlugs, bet rizikuojama nebepamatyti žmogaus tokio, koks jis yra, o tiesiog įkristi į tuos santykius neracionaliai, neapsvarsčius.

Zita Tomilinienė.  Mes taip pat einame į mokyklas ir kalbame su mokiniais tiek apie gyvybės vystymąsi nuo pat pradėjimo, tiek apie atsakomybę pradedant lytinius santykius, nes nėra nė vieno šimtu procentų saugaus lytinio santykio. Tu visą laiką turi būti pasiruošęs, kad gali būti, jog ir po to vieno karto gali ateiti nauja gyvybė. Net jeigu ir saugosiesi. Taigi, jeigu jau pradedi lytinį gyvenimą, turi būti pasiruošęs priimti ir naują gyvybę. Ir pagalvoti, ar tu tikrai nori, kad tas žmogus būtų tavo vaiko tėvas arba mama. Taigi, labai svarbu susieti lytinius santykius su atsakomybe. Kad tai nėra žaidimas, nėra pramoga, nėra laisvalaikio leidimo forma, nes čia gali atsirasti naujas žmogus, kuris ne šiaip kažkieno, bet mano vaikas. Ir ar mes iš tiesų esame pasiruošę tą gyvybę priimti ir tapti tėvais. Taigi, kol negali atsakyti „taip, aš esu pasiruošęs“, tol lytiniai santykiai yra be galo rizikingi. Nes tuomet ir prasideda abortų problema, o nepilnametėms jų atliekama taip pat labai daug – apie 400 per metus. Taigi, kai kalbi apie gyvybės vystymąsi, aborto žalą ir atsakomybę, tikiesi, kad  tas jaunas žmogus galbūt rimčiau pažvelgia į lytinių santykių pradėjimą, gal šiek tiek ir išsigąsta tos atsakomybės.

Dar kartą grįžkime prie akcijos „Renkuosi gyvybę“. Ką dar norėtumėte pridurti?

Toma Bružaitė. Greta spalio 30-osios renginių mes visus kviečiame taip pat uždegti žvakutes negimusiems kūdikiams ir per Vėlines, kai lankysime savo artimųjų kapus. Net jei šeimoje nėra vaikų, kurie dėl aborto neteko teisės gyventi, vis tiek kviečiame pagalvoti apie tas šeimas, tas moteris, kurios išgyveno tokią netektį. O galbūt tai padės pastebėti, jog šalia šiuo metu yra kūdikio besilaukianti ar jį praradusi moteris, kuriai reikia mūsų pagalbos, paramos. Žvakutes taip pat galima uždegti ir prie paminklų, kryžių, kurie yra pastatyti būtent dėl abortų negimusiems vaikams. Tokių vietų, pavyzdžiui, yra Vilniuje, Rasų kapinėse, Kryžių kalne pastatytas kryžius negimusiems kūdikiams. Paminklas kūdikiams  pastatytas ir Jurbarko kapinėse, prie senosios Pasvalio ligoninės, Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje, Alytuje, Telšiuose, prie buvusių gimdymo namų, kur dabar įsikūręs Šeimos centras, Lazdijų bažnyčios šventoriuje. Kaune kryžius negimusiems stovi Taikos Kryžių kalnelyje, Panevėžyje – prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.

Visą informaciją apie akciją, vietas, kur akcija vyksta, galima rasti internetiniame puslapyje www.gyvybė.lt .

Kalbėjosi Jurga Žiugždienė



Susiję straipsniai

Zita Tomilinienė 8960776402858115250

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item