Paulius Kruopis. Kaip Vilnių atgavome ir kaip jį išsaugosime?

1939-ųjų metų spalio 28 diena – iš tiesų, yra viena svarbiausių mūsų valstybės datų. Toji diena,...


1939-ųjų metų spalio 28 diena – iš tiesų, yra viena svarbiausių mūsų valstybės datų. Toji diena, kai ilgai Lenkijos ir Rusijos imperijos okupacijose buvęs kraštas sugrįžo savo teisėtam šeimininkui – lietuvių tautai. Vilnius nėra tik istorinė sostinė. Vilnius lietuviams yra būtis, esmė. Lietuva be Vilniaus kaip karalius be karūnos.

Visa svarbiausia mūsų tautos istorija sukasi aplink Vilnių: iš šių apylinkių kilo pirmasis mūsų karalius Mindaugas ir būtent šios žemės tapo senosios Lietuvos valstybės pamatais; Vilniuje Gediminas pastatė pilį ir perkėlė į šį miestą sostinę, kuris išliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centru iki pat carinės Rusijos okupacijos; čia jėzuitų ordinas XVI a. įkūrė pirmąjį universitetą, davusį daug šviesuolių lietuviams ir kitoms tautoms; Vilnius ne kartą tapo karų, sukilimų centru, kurį buvo stengiamasi užimti ar apginti. Taigi ir XIX amžiuje atgimusi lietuvių tauta negalėjo savęs įsivaizduoti be Vilniaus, kuriame galiausiai buvo paskelbta Lietuvos valstybės nepriklausomybės deklaracija.

Todėl šiandien yra keista girdėti iš Lietuvos istorikų, kurie Vilnių kraštą laiko ne lietuvių žeme, o svetima kitataučių teritorija. Štai, Lietuvos istorijos instituto mokslininkas, žvelgdamas į tautinę Vilniaus miesto gyventojų sudėtį XX a. pradžioje, daro išvadą, jog lietuviai šiame mieste šansų įsitvirtinti neturėjo. Tokios išvados pateikiamos, kadangi miesto priklausymas valstybei suvokiamas ne pagal gyventojų kilmę ir istoriją, o pagal vyraujančią kalbą. Žinoma, kad Vilniuje tuo metu gyveno nedaug lietuvių, tačiau apylinkėse ir visoje Pietryčių Lietuvoje lietuviškai kalbėti mokėjo didžioji dauguma. Galiausiai, visuose didžiuosiuose Lietuvos Respublikos miestuose iki trečiojo dešimtmečio pabaigos vyravo lenkų, žydų kalba, tačiau šių gyvenviečių niekas dėl kitos kalbos nebandė paversti svetima teritorija. Negi taip sunku pripažinti, kad Lietuva turi ir turės teisę į savo sostinę?

Taip pat nemaloniai nustebina ir kitų istorikų pasisakymai, kad veidmainiška Lenkijos agresija 1920-aisiais, iš tikrųjų, nebuvo Lietuvos okupacija, o paprasčiausias „savos“ teritorijos užėmimas. Kaip galima sakyti, jog Vilnius gali priklausyti Lenkijai, jei šis miestas nuo seno buvo LDK sostinė, o t. y. Lietuvos sostinė? Kaip Želigovskio operaciją galima laikyti gudria, sumania, kai vos prieš dieną, spalio 7-tąją, Suvalkų sutartimi Vilnius buvo pripažintas Lietuvos valstybei? 

Šis gėdingas Lenkijos išpuolis tuo metu sugriovęs santykius tarp lietuvių ir lenkų tautų, kai kurių dabartinių Lietuvos istorikų, traktuojamas kone žygdarbiu. Dar trūksta, kad mes pradėtume švęsti Želigovskio sukilimą, juk pagal kai kuriuos intelektualus šis generolas irgi buvo lietuvis. Tačiau turėti lietuvišką kilmę, tai nereiškia teisės save laikyti lietuviu. Tikras lietuvis siekia tautai suteikti jos pačios savarankiškai valdomą valstybę, bet tiek Lucianas Želigovskis, tiek Juzefas Pilsudskis į Lietuvos valstybės idėją žiūrėjo paniekinančiai. Šiandien pamirštame, kad Pilsudskis norėjo okupuoti Lietuvą ir padalinti į tris dalis: Rytų, Vidurio ir Kauno. Ta įrodo ir faktai: po Vilniaus užpuolimo lenkų kariuomenė veržėsi tolyn į Lietuvos gilumą, kol jos nesustabdėme ties Širvintomis ir Giedraičiais. Jei ne Tautų Sąjunga, lietuviai turėjo realią progą patys savomis jėgomis atsiimti Vilnių iš tų pačių asmenų, kurie pradėjo šią klastingą operaciją. Todėl pelnytai šie karininkai turi būti laikomi lietuvių tautos išdavikais, bet ne tikrais šios tautos atstovais. Nes šie Lenkijos kariškiai niekada negynė nei lietuvių tautos, nei Lietuvos valstybės interesų.

Tačiau lietuviai net ir matydami kaip Lenkijos laivas skęsta tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kariuomenių 1939-ųjų rugsėjį nedūrė peilio lenkams į nugarą. Lietuva galėjo atsiimti Vilnių, kas jai tiesiogiai ir priklauso, bet šito niekingo veiksmo, kokį atliko Lenkija 1938-ųjų rudenį, užgrobdama Čekoslovakijai priklaususią Tešino zoną, lietuviai nepadarė. Tiesa, aplinkybės, kuriomis Vilnius buvo atgautas, Lietuvai nebuvo palankios. Sovietų Sąjunga primetė savo sąlygas, o mūsų vadovai tikėdamiesi ateityje išsaugoti nepriklausomybę pasirašė su SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Mainais į Vilniaus kraštą teko leisti dislokuoti Raudonosios Armijos dalinius Lietuvos teritorijoje.  

Nepaisant šių aplinkybių, Vilnius pagaliau tapo nepriklausomos Lietuvos sostine. Tačiau pats kraštas ir gyventojų tautinė tapatybė buvo pasikeitusi. Praūžusi polonizacija, ėjusi ne tik iš Lenkijos valstybinių įstaigų, spaudos, švietimo, bet ir lenkų valdomos Vilniaus vyskupijos, pakeitė vietinių gyventojų požiūrį į kalbą, tautinį identitetą. Dešimtmečius vaikai nuo mažumės buvo mokomi, kad „Dievas danguje tik lenkiškai supranta“. Tačiau vėliau tos tautinio identiteto problemos tik pagilėjo po Sovietų Sąjungos okupacijos, kuomet daug sulenkėjusių vietinių ar tarpukariu atsikrausčiusių gyventojų išvyko į Lenkiją, į Vilniaus kraštą buvo atkelta daug baltarusių, o per pirmus 10 pokario metų įsteigtos 367 lenkiškos ir uždarytos beveik visos lietuviškos mokyklos. 

Tačiau šiandien situacija Pietryčių Lietuvoje nepagerėjo, bet tik pablogėjo. Pirma, žvelgiant iš gyvenančių lietuvių pozicijų, yra žinoma, jog sparčiai nyksta lietuvių kalba, uždaromos lietuviškos mokyklos. Antra, dar didesnė problema, kad kitataučiai, ypač lenkakalbiai, savęs nelaiko Lietuvos valstybės dalimi. Bėda ta, jog apie 200 tūkst. lenkakalbių nėra integruoti į Lietuvos Respubliką. Nors švietimo srityje lenkų bendruomenė turi puikiausias sąlygas mokytis savo kalbos, istorijos, tačiau per daugiau nei 20 metų, ši tautinė bendrija neįtraukta į Lietuvos politinį bei visuomeninį gyvenimą. Viskas, ką mes žinome iš žiniasklaidos apie lenkų bendruomenę – yra Tomaševskis ir Lenkų Rinkimų Akcija Lietuvoje. Kur tuomet Lietuvos valstybės vaidmuo? 

Kitataučiai vaikai nėra skatinami mokytis lietuvių kalbos, istorija pateikiama iš Lenkijoje parašytų vadovėlių, statomi paminklai tūkstančius taikių gyventojų sunaikinusiai Armijai Krajovai, o gyvenvietėse ant kiekvieno namo pakabintos lentelės su gatvių pavadinimais lenkų kalba. Ar Jums tai panašu į Lietuvą? Ir tai dar ne viskas. Ruošiami įstatymai, įteisinantys vardų ir pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis ir dar siekiama įtvirtinti kitą kalbą kaip oficialią tame rajone, kuriame gyvena daugiau nei 10 proc. kitos tautos atstovų. Atleiskite, bet norėčiau visų Jūsų paklausti, ar tokie žmonės iš Vilniaus krašto gali jaustis, kad jie gyvena nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje? Kaip Lietuvos valstybė gina jų kaip Lietuvos Respublikos piliečių teises nuo tokių antivalstybinių darinių kaip Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcija? 

Ar mes suvokiame, kad teritorija aplink Vilnių tampa atskira respublika? Tokį kraštą, kuriame dominuoja neintegruoti į valstybės gyvenimą asmenys, galima nesunkiai paversti antivalstybiškai nusiteikusių piliečių zona. Kas padaryta Rytų Ukrainoje su vietos rusakalbiais nesunkiai gali būti pakartota ir Pietryčių Lietuvoje. Galima net retoriškai susimąstyti, ar Vilniaus praradimas negalėtų pasikartoti? Ir ką lietuviai bei Lietuva daro, kad būtų užkirstas kelias bet kokiai Vilniaus krašto reokupacijai, kuomet Lenkų Rinkimų Akcijos vedlys Valdemaras Tomaševskis palaiko agresyvią Rusijos politiką Ukrainoje? 

Istorija nėra tik romantinis vaizdinys, kuriuo galime grožėtis ir nieko nedaryti! Istorija nurodo mūsų praeities valstybės pasiekimus ir klaidas. Klausimas keliamas paprastas: ar norime, kad mūsų valstybė išliktų, ar stengsimės atsiriboti nuo praeities lyg laiko atgyvenos? Kol kas, rodos, einame antruoju keliu ir todėl turime bent suvokti šio naivaus pasirinkimo pasekmes. 

Taigi, dėl dabartinės Vilniaus krašto padėties kalta ne vien Lenkų Rinkimų Akcija ir Tomaševskis. Čia daugiausia esame kalti mes, kad nesugebame integruoti šio krašto kitataučių. Mes negalime pakeisti jų tautybės, to daryti ir nereikia, bet reikia ugdyti kitatautį kaip tvirtą Lietuvos valstybės patriotą. Juk, galų gale, Lietuva yra visų kitataučių Tėvynė, tiesiog tai reikia parodyti bei leisti tapti Lietuvos valstybės dalimi. Beje, patriotizmo stygius ryškiai matosi visoje Lietuvoje, kur gyvena ištisai lietuvių kilmės atstovai – bet jie nesieja savęs su Lietuvos valstybe. 

Todėl noras sustiprinti Lietuvos valstybės idėją privalo eiti per lietuvišką istorijos vertinimą. Lietuvių tauta yra atskaitos taškas, atskaitos bendruomenė, o nacionalinė Lietuvos valstybė yra lietuvių tautos tikrovė. Turime džiaugtis, kad Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, bet turime ir toliau likti budrūs, kad mūsų sostinė ir visa Lietuva nebūtų pajungta priešiškai valstybei. Tokiu atveju, mes turime kuo tvirčiau surišti lietuvius ir Lietuvos piliečius su šiuo kraštu per jaunų šeimų kūrimo skatinimą, šauktinių karinę tarnybą, sustiprintą istorijos, pilietinio ugdymo mokymą mokyklose bei kitais būdais. 

Okupuotiems ir engiamiems tarpukario vilniečiams kone himnu tapo poeto Antano Miškinio eilės, kuriomis galime vadovautis ir šiandien:

Bet mes niekur iš čia nevažiuosim, 
Neišlėksim lyg paukščiai rugsėjy - 
Mumis ir pats Dievas didžiuosis, 
Kad kalvarijas vargo tesėjom!

Valstybės vargai atgautame Vilniaus krašte nebaigti. Ši kova begalinė ir kol lietuviai nenurims mūšio lauke – tol Vilnius ir Lietuva gyvuos per amžius! Ir tepadeda mums Dievas!

Susiję straipsniai

Politika 2724156891346630130

Rašyti komentarą

  1. Iš tikrųjų situacija dar sudėtingesnė: be nutautėjusių svetimus interesus atstovaujančių istorikų, bestuburių ir tik sau naudos ieškančių politikų, agresyvių vietos "liankų" ir užsienio lenkų, remiamų šovinistinės Rusijos (kuri dar ir savo atskirą politiką šiuo klausimu vykdo), yra ir dar viena pusė - Baltarusija. Ne vieną kartą teko girdėti baltarusius aiškinant, kad Vilnius ("Vilna") - "grynai baltarusiškas miestas, kurį Stalinas kažkodėl lietuviams padovanojo" (o LDK, beje - irgi tik baltarusių valstybė). Taigi, pretendentų tiek į mūsų istoriją, tiek į mūsų teritoriją pakanka - o pas mus vis dar agresyviai mankurtizmas ugdomas, o patriotizmas - žlugdomas. Pradedi, žmogus, galvoti - ar čia tikrai tik beribis tokią politiką vykdančių kvailumas, ar...?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item