Mindaugas Tamošiūnas. Aukštaičių kovos keliu

„Niekas negali atstoti to džiaugsmo, kurį siela ar širdis patiria jausdama, kad gyvenime elgeisi te...

„Niekas negali atstoti to džiaugsmo, kurį siela ar širdis patiria jausdama, kad gyvenime elgeisi teisingai“, – tvirtina besišypsantis Jonas Kadžionis, buvęs Algimanto apygardos partizanas Bėda. Spalio 11 d. visuomeninės organizacijos „Baltai Juoda“ nario ir Vytauto Didžiojo universiteto istorijos studijų magistranto Vytauto Jurkaus organizuotame žygyje daugiau nei 30 dalyvių lankėsi atkaklias pokario kovas menančiame Anykščių rajone.

Janušavos miško prieigose, rezistentų žūties vietoje, žygeiviai padėjo pastatyti du paminklinius kryžius, o partizanas Bėda prisiminė senus, tačiau neužmirštamus ginkluoto pasipriešinimo bolševikinei okupacijai laikus: „Atvažiavote į vietą, kur 1945 m. vyko nuolatinės kovos. Čia beveik kiekvieną dieną kaleno kulkosvaidžiai, matėsi gaisrų pašvaistės. Lietuviai buvo užpulti ir narsiai gynėsi. Ypač Lietuvos kaimas – nuo paauglio iki senelio – prisidėjo prie šitos didžiosios partizaninės kovos. Vieni teikė žinias, kiti maistą, treti – ginklus.“

Atokioje Vėžio miško vietoje J. Kadžionis pasidalino prisiminimais apie 1949 m. rugpjūčio mėn. įvykusias kautynes. „1949 m. rugpjūčio 15 d. buvome Pusbačkių kaime (Kavarsko vls.), pas Petrą Radvilą, jo klojime įrengtame bunkeryje. Per ryšininkus gavome žinią, kad čia, į Troškūnų girios masyvą, atėjęs Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė ir kiti partizanai nori su mumis susitikti, pasikalbėti tarnybiniais, ryšio reikalais. Vakare, sutemus, nuėjome į miško pakraštį, kur jie buvo atsinešę šieno ir apsistoję. Kitą dieną vietos ūkininkas iškūreno pirtį, o mes kalbėjome, dainavome partizaniškas dainas. Po vakarienės grįžome į stovyklą miške ir sugulėme į šieno patalus. Jautėmės gana saugiai, nes mūsų buvo 15 – ne tik „gausi“, bet ir gali „duoti“, jeigu kas užeis.

Naktį pasigirdo ūžesys. Mūsų vadas sako: „Tai kolchozas, traktoriai ūžia, penkmetį per trejus metus naktimis vykdo.“ Ankstų rugpjūčio 17 d. rytą užleidau savo guolį partizanui Švedriui ir atsistojau į sargybą. Pasiėmiau planšetę, manydamas parašyti eilėraščių, kurie dažnai virsdavo partizaniškomis dainomis. Ramu, nuotaika gera, bet mintys nesiriša, galva tuščia kaip arbūzas. Padėjau bloknotą ir pradėjau rūkyti. Girdžiu – trakšt, trakšt, lyg paukščiukas ant šakutės tūptų. Garsas pasikartoja tai vienoje, tai kitoje vietoje ir vėl nutyla. Traškėjo, traškėjo ir užėjo labai daug šernų, vienas paskui kitą, visa jų kaimenė. Galvoju, ko gi jų bijoti, bet jų labai daug, ir jie labai plačiai eina. Kitas dalykas – yra atėjęs apygardos vadas. Ne dėl baimės, bet norėdamas parodyti, kad sargyba yra sargyba, aš grįžau prie miegančių partizanų ir spyriau vyrams į padus – tai buvo sutartas ženklas, reiškiantis pavojų. Apygardos vadas pažiūrėjo į laikrodį ir parodė, jog reikia išsiskirstyti. Paaiškinau, kad kažkas atitreška, tikriausiai šernai. Ir pasirodė – „šernas“ su penkiakampe žvaigžde.

Pasigirdo rusiški keiksmai, prasidėjo susišaudymas. Šeši partizanai traukėsi Troškūnų link, nesutiko jokio pasipriešinimo – kaip ėjo, taip išėjo, o atokiau buvę Sesutė, Vairas ir Karklas pradėjo trauktis į palaukę. Supratau, kad bandydamas juos pasivyti žūsiu, kadangi ugnis jau buvo atidengta. Šliaužiau į kitą šoną nuo stovyklos, pavargau, raiste pamečiau turėtą granatą. Rusai visur šaukia, šaudo bet kur – stengiasi kelti paniką. Atsisukau, nutaikiau savo „dešimtšūvį“ į krūmus ir laukiu. Kai tik pasirodys, „duosiu“ visą seriją. Tada šį didelį ginklą mesiu ir su turimu pistoletu bandysiu trauktis per pažįstamas pievas. Širdis tiesiog daužėsi. Staiga pamatau, kad jau pasirodo kareiviai – visai netoli išlenda pirmasis iš jų. Buvau pasiruošęs spausti gaiduką, bet suvirpėjo pirštas. Tada pasirodė antras. Žiūriu, kad tai savas partizanas. Švedrys dėvėjo rusišką palaidinę, žalias kareiviškas kelnes ir kepurę, tad atrodė kaip kareivis. Aš paduodu jam ginklą ir paaiškinu, kad vos nešoviau, kodėl – nežinau.

Pradėjome trauktis. Rusai mus pamatė, bet nešovė – varė mus, kad tik bėgtume. O kur bėgti? Visur apsupta, visur užbėgsi „ant vamzdžio“ ir būsi sumedžiotas. Apygardos vadas sako: „Tai yra miško valymas. Turime pereiti vieškeliuką, jungiantį miškus, antraip žūsim.“ Prieinam arčiau vieškelio, vadas garsiai sukomanduoja „pirmyn“. Netrukus prie manęs nušauna Švedrį – krūtinė kruvina, „dešimtšūvio“ buožė nukirsta. Dešinėje nutyla partizano Sigito kulkosvaidis. Montei kliūva per galvos kraštelį, perbrėžia tarsi vinimi. Jis duoda komandą atgal – reikia bandyti išeiti iš apsupimo žiedo kitoje vietoje. O kai bandai bėgti, tai tiek šaudo, kad jauti, jog nieko nebus. Taip šliaužiojome maždaug keturias valandas, bandėme prasiveržti pro dar dvi vietas, bet nesėkmingai. Numetėme batus, kepures, kad tik mažesnis svoris slėgtų. Partizanui Antanui Blauzdžiui-Konkurentui sakau: „Blogai, Antanai. Matau, kad viskas baigta.“ Konkurentas palaikančiai atsako: „Niekai.“ Bet aš suprantu, kad čia ne niekai. Tuomet pasakiau, kad netoliese yra eglynėlis – ten kareiviai negulės. Rodžiau kelią ir užvedžiau partizanus ant kryžminės ugnies. Laimė, kad mes pamatėme juos užsimaskavusius – kritome ant žemės ir ėmėme šliaužti atgal, o jie be paliovos šaudė. Atmenu kaip šiandien – į žemę atsimušančios kulkos kėlė didelius dulkių debesis. 
Jaučiu, kad dabar jau blogai – gali paimti gyvą. Greitai pridėjau pistoletą prie smilkinio – beliko tik paspausti. Pakėliau galvą tarsi paskutiniam žvilgsniui ir pamačiau šalia šliaužiantį apygardos vadą. Atsirado viltis, kad jis manęs nepaliks priešams išsityčioti. Sukaupiau jėgas ir persiverčiau per kalniuką. Visi atsidūrėme ties eglute – užkardos jie nepaliko, vadinasi, galime čia sėdėti.

Apygardos vadas sako: „Šitokiose beviltiškose kautynėse per visą partizanavimo laikotarpį neteko būti. Šoviniai baigiasi. Dabar mes turime čia pat visi nusišauti.“ Dar prieš porą minučių norėjau nusišauti, o dabar pats pirmasis beveik maldaujamai sakau: „Vyrai, tai gal dar nereikia.“ Man pritaria Konkurentas: „Ne, šautis patiems nereikia, tegul jie mus nušauna. Galbūt nors vienas iš mūsų ištrūks.“ Jeigu taip, tai gerai. Apygardos vadas nurodo: „Bėgame čia, tiesiai, eile, be jokio atgal – tegul nušauna.“ Pakilome. Reikia prisipažinti, kad buvo labai baisu. Ir bijai, ir eini – kito kelio nėra. Keliuko nematėme, bet jautėme, kad jis netoli, tad sugulėme. Konkurentas iššovė iš „dešimtšūvio“, rusai taip pat atidengė ugnį. Apygardos vadas buvo kairiau nuo manęs. Atmenu, kaip jis atsistoja ir šaudo iš kulkosvaidžio per sklindančius dūmus. Kaip šiandien matau – aukštas vyras, pilku kostiumu, basas, be kepurės. Galiausiai nustojo ir pasakė: „Gana, šitie daugiau nebešaudys.“ Greitai visi priėjome vieškeliuką ir šokome vienu kartu. Kareiviai pradėjo šaudyti, bet daugiau dėl pasimetimo – pavojus mums nebegrėsė.“

Išklausę vaizdingą J. Kadžionio pasakojimą, žygeiviai patraukė 1950 m. partizano Bėdos įrengto, o atgavus Nepriklausomybę – atstatyto bunkerio link. Slėptuvės anga užmaskuota lapais, o viduje, tarsi primindama sunkius pokario metus, dvelkia drėgmė, matyti pelėsis. Anot J. Kadžionio, bunkerio duobę būtinai reikėjo iškasti per vieną naktį, išvežti visas žemes ir uždengti, o per kitą – įrengti. Ant angos buvo pasodinta žemuogė, nuo kurios niekas neraškydavo uogų. Kiekviena smulkmena buvo svarbi, nes galėjo kainuoti gyvybę – mat saugumiečiai rengdavo seminarus, aiškindavo kareiviams, kaip aptikti bunkerius. Slėptuvės viduje, šonuose, buvo pridėta linų, o patalui naudotas šienas, kurį tekdavo išdžiovinti savo plaučiais. Pasak Bėdos, okupantų kareiviai ar saugumiečiai ieškodami partizanų visuomet pasitelkdavo šunis. Būtent todėl kiekvienas partizanas nešiodavosi nedidelius butelius su žibalu – jo pašlaksčius padus šuo neužuosdavo bėglių pėdsakų. Degus skystis ne sykį išgelbėjo ir J. Kadžionio gyvybę: „Buvo žiemos metas, išsikėliau bunkerio angą ir išlipau į lauką. Netoliese, gal už septyniasdešimt metrų, buvo keliukas. Girdžiu, kad nuo jo sklinda kalba, bet garsas susilieja, tad negaliu suprasti, ar šneka lietuviškai, ar rusiškai. Pamaniau, kad tai gali būti miško darbininkai, tačiau taip belaukiant sulojo šuo – žiemos metu miškas retas, tad nėra abejonių, kad jis mane pastebėjo. Greitai sugrįžau į bunkerį, uždariau angą. Reikia veikti – atbėga šuo. Jeigu užuos, viskas bus baigta. Bunkeryje turėjome degaus skysčio butelį. Vos spėjau juo suvilgytus skudurus sukišti į visas ventiliacijos angas, kai pajutau, kad šuo vaikšto virš slėptuvės. Jausmas nelabai malonus. Kelis kartus apibėgo eglutėmis apsodintą bunkerį ir nutolo. Paskui šunį nubėgo ir kareiviai, turbūt pagalvoję, kad šuo pamatė miško žvėrelį. Tokių pavojingų situacijų buvo labai daug.“

Anot J. Kadžionio, partizano dalia buvo itin sunki, nes reikėjo aukoti ne tik save, bet ir šeimą – dar 1945 m. kautynėse prie Traupio žuvo jo brolis, o vėliau į Sibirą buvo išvežta visa jo šeima. Tai buvo didelis išbandymas – ne visi jį atlaikė. „Aš ir pats buvau surištas ir suimtas užverbuotų partizanų, kurie buvo davę priesaiką, bet vėliau ją sulaužė“, – prisiminė rezistentas. J. Kadžionis lageriuose išbuvo visą bausmę – 25 metus. Kiekvienais metais atvykdavę saugumiečiai žadėdavo – užtenka parašyti straipsnį apie jaunystėje padarytas „klaidas“ ir bus galima vykti namo, tačiau partizanas atsakydavo: „Jūs darėte nusikaltimus, o aš turiu save smerkti?“ Net ir grįžusį į Lietuvą J. Kadžionį bandyta paversti okupacinių struktūrų talkininku. Partizanui kategoriškai atsisakant, sovietiniai funkcionieriai pareiškė, kad rezistentą reikėjo seniai sušaudyti, bet tarybiniai įstatymai esą labai „humaniški“. Dėl savo praeities Bėda buvo išmestas iš darbo, išvadintas „veltėdžiu“, neregistruojamas, tad neturėjo paso, o galiausiai – apšauktas Vatikano agentu ir apkaltintas kunigo Abromavičiaus nunuodijimu.

J. Kadžionis dėkojo už pavykusią talką bei jaunimo aktyvumą ir tvirtino: „Jūsų atvykimas sugrąžino mane į mano jaunystę. Aš džiaugiuosi, kad atsiranda žmonių, kuriems ne tas pat, kas buvo mūsų Lietuva, kas buvo su ja padaryta, kas ją gynė ir kas ją kryžiavo. Ir dabar, didelių įvykių akivaizdoje, reikia būti pasiryžus gintis ir ginti kitus. Čia mūsų žemė, mūsų namai. Jeigu ne mes, tai kas kitas juos apgins?“

Susiję straipsniai

Skaitiniai 6781361593480453830

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item