Marius Parčiauskas. Kaip iškeliauja pasaulio užkariautojai?

1821 metų gegužės 5 dieną vienišas tremtyje Šv. Elenos saloje mirė Napoleonas Bonapartas – imperatorius, vienas geriausių karvedžių žmonijo...

1821 metų gegužės 5 dieną vienišas tremtyje Šv. Elenos saloje mirė Napoleonas Bonapartas – imperatorius, vienas geriausių karvedžių žmonijos istorijoje. Žmogus, beveik pavergęs Europos žemyną, mirė vienišas vienoje iš pačių atokiausių pasaulio salų.

Napoleono santykiai su Katalikų bažnyčia nebuvo geri. Netgi dar daugiau – neperdėtume jį pavadindami buvus visišku Katalikų bažnyčios priešu. Neleidęs popiežiui Pijui VII savęs karūnuoti, Napoleonas pats užsidėjo karūną sau ant galvos, tuo pabrėždamas, kad net Dievas nėra už jį viršesnis. Lyg to būtų maža, apsvaigintas šlovės Napoleonas aneksavo popiežiaus valdomas žemes, o patį popiežių pagrobė ir įkalino (tai buvo atsakas į Pijaus VII jam paskelbtą ekskomuniką).

Viso to mokoma istorijos vadovėliuose ir visa tai yra tiesa. Bet štai jums ir Dievo ironija – šis arogantiškas, šlovės apakintas ir kažkada ekskomunikuotas imperatorius paskutines savo gyvenimo dienas praleido kaip katalikas. Tokie žodžiai įrašyti jo testamente: „Mirštu vienybėje su apaštaline Romos religija, kurios prieglobstyje gimiau daugiau nei prieš 50 metų.“ Nors nesužinosime, ar buvo pavyzdingas katalikas, tačiau verta pažymėti jo pastangas protestantiškoje Šv. Elenos saloje lankyti katalikiškas šv. Mišias, tam jam po didelių vargų buvo paskirtas katalikų kunigas. Gulėdamas mirties patale, Napoleonas savo kunigui davė paskutines instrukcijas: nori mirti kataliku, kokiu gimė, tad ir atlikti visas kataliko pareigas – po mirties dėl jo turi būti aukojamos Šv. Mišios bei 40 valandų išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas. Kai prie jo mirties lovos buvę bičiuliai sutriko, Napoleonas atsakė paprastai: „Nesu nei filosofas, nei daktaras. Aš tikiu į Dievą; esu vienybėje su savo tėvų religija; kiekvienas užsigeidęs negali staiga tapti ateistu.“ Ir tęsė toliau: „Ar galima netikėti Dievu? Viskas liudija apie jo buvimą, be to, taip galvojo ir didžiausi žmonijos protai.“ Savo netikinčiam daktarui besijuokdamas pridūrė dar ir štai ką: „Jūs esate gydytojas. Tokie kaip jūs išmano tik materiją; jie netiki niekuo anapus to.

Visa tai rašau ne norėdamas sureikšminti Napoleono pastangas pasitaisyti ar jį „išteisinti“ katalikų akyse. Rašau tai tam, kad parodyčiau, jog kad ir ką darytum, Kristus visada laimi. Istorija matė daug užkariautojų, vieni turėjo geriausias kariuomenes, kiti – gražiausius rūmus ar visą įmanomą pasaulio šlovę. Ir vis dėlto didžiausiam pasaulio nelaimėliui pasisekė labiau nei jiems. Kiekvienas, bent kažkur giliai tikintis Dievu, turėtų užduoti sau klausimą: koks Dievo kūrinys yra vertingiausias šiame pasaulyje? Kadangi Dievas tobulas, tai ar arčiausiai tobulumo nebus tas dalykas, kuris sukurtas kaip tobulojo Dievo atvaizdas? O Dievo atvaizdas mumyse yra mūsų siela, tad net viena siela verta daugiau nei visas pasaulio auksas ar per visą gyvenimą sunkiu triūsiu užtarnauta karjera.  „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26)

Ir dabar matome ištisas pasipūtėlių karjeristų kariaunas, manančias, kad laikas jiems paklūsta. Jie taip įsisukę į ėjimą, kad nekelia klausimo, kur eina. Taip įsisukę į procesą, kad pamiršta tikslą. Arba nukelia galvojimą apie jį „geresnėms dienoms“. Vadinu juos pasipūtėliais, nes ne tam jie buvo sukurti. Visi buvome sukurti šį pasaulį mylėti, bet mylėti dėl Dievo. Kai atradome, mes pamilome blizgantį auksą; kai išradome, pamilome širdį į kulnus varantį greitį ir grėsmingai gaudžiančią techniką; kai nustojome mylėti, tapome vergais, sugebančiais garbinti paveikslą, lyg jis būtų pats save nutapęs, ir nematyti genialios jį iš tikro nutapiusios Kūrėjo rankos. Pamilome kūrinius, bet nustojome mylėti. Užkariavome laiką, bet nebeturime laiko net pamąstymams apie tikslą. Viso gyvenimo darbu sukūrėme karjerą, bet nustojome gyventi vos pradėję ją kurti. Laimėjome pasaulį, bet iškeliausime kaip pralaimėtojai.

Turėdamas šitokią kariuomenę ir tiek generolų, nesugebėjau net ir ketvirčiui amžiaus pavergti nors vieną žemyną. O šitas Jėzus be jokių ginklų ir prievartos užvaldo tautas ir kultūras jau tūkstančius metų.“– Napoleonas Bonapartas, tremtyje Šv. Elenos saloje.

Šaltinis: www.neliberaliai.lt

Susiję

Religija 4381641532775176021
item