Liudas Jovaiša. Bernardinų parapija XIX a. Vilniuje

Apie seniausias Vilniaus parapijas Pirmoji parapinė bažnyčia Vilniuje buvo įsteigta iškart po Lietuvos krikšto. Nors pirmosios žini...



Apie seniausias Vilniaus parapijas

Pirmoji parapinė bažnyčia Vilniuje buvo įsteigta iškart po Lietuvos krikšto. Nors pirmosios žinios apie Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Evangelisto bažnyčią yra tik iš XV a. pradžios, neabejotina, kad visus Lietuvos sostinės katalikus aptarnauti turėjusi parapija buvo įsteigta dar XIV a. pabaigoje. Ištisus keturis šimtmečius – iki pat XVIII a. pabaigos – tai buvo vienintelė Vilniaus miesto parapinė bažnyčia. Per tą laiką mieste iškilo bemaž dvi dešimtys šventovių, tačiau jos buvo arba vienuolynų, arba špitolių (prieglaudų) bažnyčios.

Šv. Jonų bažnyčios parapijos teritorija ribojosi miesto sienomis (dabartiniu Senamiesčiu), tačiau nuo seniausių laikų prie miesto šliejosi priemiesčiai – Antakalnio, Užupio, Rasų, Rūdninkų, Lukiškių... Dar XV a. pabaigoje Antakalnyje buvo pastatyta pirmoji medinė Šv. Petro bažnyčia, skirta šio priemiesčio žmonių sielovadai. Vėliau, XVII a. pirmoje pusėje, iškilo Šv. Stepono bažnyčia Rūdninkų priemiestyje, Šv. Juozapo ir Nikodemo (buvusi už Aušros vartų, XIX a. perstatyta į gyvenamąjį namą) – Rasų priemiestyje, Šv. Baltramiejaus – Užupyje, Šv. Jokūbų ir šv. Pilypo – Lukiškėse; XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje prie jų prisidėjo Jėzaus Žengimo į dangų bažnyčia Subačiaus priemiestyje. Nežinia, ar visos šios bažnyčios turėjo parapinių šventovių teises, tačiau didžioji dauguma jų neabejotinai funkcionavo kaip Vilniaus priemiesčių parapinės bažnyčios.

XVII amžius reikšmingas Vilniaus parapijų istorijai ne tik dėl to, kad tuomet susiformavo priemiesčių parapinių bažnyčių tinklas. Dar viena naujovė – dalis priemiesčių parapinių bažnyčių atsidūrė vienuolijų žinioje. Pirmiausia tai pasakytina apie regulinių kanauninkų administruotas Antakalnio ir Užupio šventoves. Šv. Augustino regula savo vienuolinį gyvenimą grindę reguliniai kanauninkai paprastai teikdavo dvasinius patarnavimus apylinkės žmonėms, o jų vienuolynų bažnyčios drauge būdavo ir parapinės. Vilnius irgi nebuvo išimtis. XVII a. pradžioje Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius pavedė reguliniams Laterano kanauninkams jau seniau veikusią bažnyčią Antakalnyje – prie jos įsikūrė ir vienuolynas. Užupyje XVII a. viduryje naujai įsteigtas regulinių atgailos kanauninkų vienuolynas kūrėsi drauge su parapijos bažnyčia. Taip pat ir keletas kitų priemiesčių bažnyčių buvo susijusių su vienuolijomis: Šv. Jokūbų ir šv. Pilypo – su dominikonais, Jėzaus Žengimo į Dangų – su misionieriais, Šv. Rapolo (Šnipiškėse)– su jėzuitais. Tad Bernardinų parapijos, kuri aprėpė dalį Vilniaus priemiesčių ir kurią aptarnavo vienuoliai, įkūrimas 1814 m. buvo gan senos istorinės tradicijos tąsa.

Bernardinų parapijos įkūrimas

Konkrečios sąlygos Bernardinų parapijos įsteigimui susiklostė XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Apšvietos epochoje miestas – gyvųjų ir mirusiųjų buveinė – imtas regėti naujoje šviesoje. Kalbant apie gyvuosius, pastebėtina, kad Vilniaus miestas išsiplėtė: sienos liovėsi ribojusios „tikrąjį“ miestą, o jų nugriovimas labai akivaizdžiai reiškė senųjų priemiesčių integravimą į naująjį miesto „kūną“. Kai dėl mirusiųjų, nauji sanitarijos ir higienos reikalavimai paskatino senųjų kapinių bažnyčiose bei jų šventoriuose naikinimą ir naujų, didelį plotą užimančių kapinių miesto pakraščiuose kūrimą.

1799 m. pabaigoje Vilniuje iš Šv. Jono bei Šv. Juozapo ir Nikodemo parapijų dalių buvo įkurta nauja – Šv. Kazimiero bažnyčios – parapija; ją pavesta administruoti reguliniams atgailos kanauninkams iš Užupio vienuolyno. Sunkiai besiverčiantys vienuoliai tuo metu neturėjo veikiančios savos bažnyčios, todėl Šv. Kazimiero parapija kuriam laikui buvo sujungta su Užupio parapija, o patys atgailos kanauninkai persikėlė gyventi į buvusius jėzuitų namus prie Šv. Kazimiero bažnyčios. 1812 m. Napoleono kariuomenei apniokojus dalį Vilniaus šventovių, materialinė atgailos kanauninkų padėtis pasidarė dar sudėtingesnė, todėl Vilniaus vyskupas Jeronimas Stroinovskis iš jų atėmė ir parapinę Šv. Kazimiero bažnyčią (pavesdamas ją misionierių globai), ir Užupio parapiją. Pastarosios perdavimą bernardinams galbūt paskatino ir kapinių įsteigimas 1810 m. šios parapijos teritorijoje. Bernardinų kapinių įkūrimą inicijavo vokiečių katalikų Šv. Martyno brolija; ji leido čia laidoti ir brolijai nepriklausančius asmenis, o naujųjų kapinių administravimas buvo patikėtas bernardinams. Tad... Bernardinų kapinės pagimdė Bernardinų parapiją? Mirusiųjų miestas – gyvųjų bendruomenę?

Tiesioginis senosios Užupio parapijos pertvarkymo akstinas vis dėlto buvo kitas – kritiška ligtolinių administratorių (regulinių atgailos kanauninkų) vienuolyno būklė. 1814 m. spalį vysk. Jeronimas Stroinovskis pranešė Vilniaus dekanui (vėliau – vyskupui) Andriejui Klangevičiui dėl „žinomų Jūsų Dauggalei Malonybei priežasčių ir tikinčiosios liaudies dvasinių reikmių“ suteikęs parapinės bažnyčios teises Bernardinų bažnyčiai ir priskyręs jai deramą teritoriją. Naujoji Bernardinų parapija buvo sudaryta iš Šv. Jono bažnyčios parapijos dalies Vilnios kairiajame krante ir iš pusės Užupio parapijos (šiaurinės Užupio dalies). Naujoji parapija ribojosi su Šv. Jono, Šv. Kazimiero, Užupio, Misionierių ir Antakalnio parapijomis. Tuo pačiu potvarkiu vyskupas pavedė bernardinams laikinai aptarnauti ir reguliniams kanauninkams likusią sumažėjusią Užupio parapiją (pietinę Užupio dalį), mat šie vienuoliai negalėjo tinkamai atlikti visų parapinių patarnavimų, neturėdami deramos vietos pamaldoms. Po dešimties metų (1824 m.), baigus statyti mūrinę Šv. Baltramiejaus bažnyčią, ji tapo atgaivintos Užupio parapijos centru.

Bernardinų parapijos įsteigimas 1814 metais vienuolijai buvo naujas iššūkis. Viena vertus, teko skirti daugiau jėgų ir darbininkų parapijiečių aptarnavimui. Kita vertus, parapijos administravimas teikė daugiau galimybių pranciškoniškąjį dvasingumą skleisti bažnyčios kaimynystėje gyvenantiems miestiečiams. Pranciškoniškojo identiteto tąsą ir jo dominavimą naujojoje parapijoje akivaizdžiai liudija Bernardinų parapijos antspaudas, kuriame buvo pavaizduoti tituliniai bažnyčios ir Ordino šventieji – Pranciškus ir Bernardinas.

Bernardinams buvo lemta būti parapijos šeimininkais lygiai pusšimtį amžiaus – iki 1864 metų. Uždarius vienuolyną, bažnyčia (tebevadinama Bernardinų vardu) veikė kaip parapinė dar beveik šimtmetį – iki 1949 metų, kai šventovė buvo uždaryta ir profanuota, o parapijos centras perkeltas į Šv. Onos bažnyčią. 1994 m. į bažnyčią sugrįžus pranciškonams, 2001 m. atkurta ir parapija. Dabartinis bažnyčios statusas vėl yra toks, koks jis buvo 1814–1864 metais. Bet istorija nesikartoja...

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Skaitiniai 4957504360489811876

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item