Linas Braukyla. Kaip padidinti gimstamumą Lietuvoje?

Klestinčios, augančios ir laimingos Europos skaudulys yra demografija. Atvėrus šiaip jau optimistiškai nuteikiantį mėlyną segtuvą ir paž...


Klestinčios, augančios ir laimingos Europos skaudulys yra demografija. Atvėrus šiaip jau optimistiškai nuteikiantį mėlyną segtuvą ir pažvelgus į kelis pagrindinius demografinius rodiklius — gimstamumą, mirtingumą ir suminį gimstamumo rodiklį (TFR) – nuotaika gali pabjurti. Lietuviams ypač: skirtingais duomenimis Lietuvos TFR 2012 metais buvo 1,27 arba 1,60, kai populiacijos dydžiui stabilizuoti reikalingas šio rodiklio dydis yra 2,1. Šios ribos nesiekia nei ES (kurios vidurkis 2010 metais buvo 1,58), nei atskiros jos šalys.

Sėkmingiausiai Europoje su šia problema tvarkosi Prancūzija ir Skandinavijos šalys. Ne dėl imigrantų ir jų polinkio turėti daugiau vaikų. Dėl gero valstybės teikiamų socialinių paslaugų derinio, amortizuojančio gimstančių vaikų keliamą pavojų moterų karjerai, gyvenimo stabilumui, ar paties vaiko gerovei (aš čia rimtai, vaikai negimdomi dėl jų pačių laimės). Su gimstamumo iššūkiais geriausiai susitvarko šalys, kuriose valstybė perima vaikų naštą[1].

Taigi atsakymas paprastas: valstybė turi kuo labiau perimti vaikų auginimą. Idealiuoju atveju, juos netgi pati gaminti arba rūpintis jų produkcija.

Puikiame naujame pasaulyje siekdama užtikrinti ekonomikos augimo ir populiacijos dydžio stabilumą valstybė žmones pati ir kurs: tiek, kiek reikia, ir tokių, kokių reikia. Jų ten nebus nei per daug, nei per mažai. Taip bus įveiktos abi baimės: kad pristigs žmonių ir kad pristigs vietos bei maisto. Puikus naujas pasaulis galų gale susitvarkys su spontaniškuoju „kaip Dievas duos“.

(Beje, tai nėra vieta, kol kas tai tik romanas. Patariu paskaityti.)

Kuo ydingas tas Puikus naujas pasaulis? Kuo blogas mano pateiktas atsakymas į pavadinime iškeltą klausimą? Chestertonas čia turi ką pasakyti:

„Nėra subtilesnės tiesos už tą, kuri išreiškiama kasdieniu posakiu apie žmogų, kurio „širdis savo vietoj“. Joje glūdi normalių proporcijų idėja: svarbu ne tik tai, kad egzistuoja tam tikra funkcija, bet ir tai, kad ji teisingai susijusi su kitomis funkcijomis. <…> Modernus pasaulis nėra blogas – kai kuriais atžvilgiais jis gerokai per geras. Jis kupinas sulaukėjusios ir iššvaistytos dorybės.“[2]

Atsakymas blogas, nes jis vienmatis, nes jis aklas viskam, kas laikoma žmogiška: meilei, orumui, pasitikėjimui ir laisvai valiai. Blogas ir klausimas, nes juo dažniausiai tik klausiama, „kaip stabilizuoti darbo jėgos tiekimą į rinką“.

Reikia pripažinti, kad diskusija čia galėtų tęstis, nes labai sunku įrodyti, kodėl negerai žmones dėlioti kaip daiktus.

O koks turėtų būti tikrasis atsakymas? Tai mįslė. Nepanašus į teisingą atsakymą skandinavų modelis, kuris lengvai sukrečia tėvų ir vaikų nutolimu vieni nuo kitų. Nežino ir lenkai, kurie stengiasi stiprinti šeimas ir rengimąsi joms, bet patiria panašų į lietuviškąjį gimstamumo nuosmukį. Nėra paprastų atsakymų. Pradžiai tai gera išvada.

[1] Šios pastraipos teiginiai turi rimtą mokslinį pagrindą, kurį vėl surankioti trukdo vasariška atmosfera. Visgi autorius neatmeta galimybės pateikti keletą nuorodų esant susidomėjimui.

[2] Gilbert K. Chesterton, Ortodoksija. Vilnius: Aidai, 1998, 34.

Šaltinis: blogas.ateitis.lt

Susiję

Šeimos politika 114768311361555177
item