Lina Braukyla. Parymojimas prie Thomas Tallis iškamšos

Klasikinės muzikos mylėtojai prieš kelis mėnesius pamatė tai, ko jie negalėjo pamatyti. Klasikų akys regi neįmanoma. Milžiniškas socialinis eksperimentas tikrins, kaip aukštoji kultūra veikia plačiąją auditoriją. Aukštoji kultūra – visiems?

Visai įdomu pagalvoti, kokiomis skirtingomis antraštėmis galėtų būti pristatytas šiaip jau pakankamai paprastas įvykis: nė iš šio, nė iš to, renesanso kompozitoriaus Thomas Tallis motetas „Spem in alium“ šovė į klasikinės muzikos topų (!) viršūnes. Žinoma, ir iš šio, ir iš to: aplinkybės gerai žinomos. Po to, kai vienas autorius savo viename labai pagarsėjusiame romane į herojaus lūpas įdėjo susižavėjimą minėtu kūriniu, simpatija pabudo daugelio širdyse.

Svarbesnė dalis yra ta, kad motetas grojo miegamajame ir veikėjams ši muzika ne tik kad netrukdė, bet ir padėjo sukurti dar intymesnę aplinką.

Kaip ir derėtų elgtis radus skaitinyje nežinomą kultūrinę nuorodą, daugelis skaitytojų, siekdami suprasti visą žmonijos turtą, kuriuo remiasi romanas, ėmė ieškoti ir rado štai ką: http://www.youtube.com/watch?v=iT-ZAAi4UQQ Minimas romanas yra pagarsėjęs savo nepadorumu, kaip sakytų vieni, arba savo atvirumu, kaip sakytų kiti. Nesvarstysiu, kas atviresnis: padorumas ar nepadorumas, užteks pasakyti, kad tai pornografinis romanas. Taigi jau ir taip įkaitintą vaizduotę autorius užkrovė dar didesne našta: kaip sujungti sakralinės muzikos perlą su intymia scena? Turbūt taip „jūtūbėje“ atsirado šis frankenšteinas.

Nors įtarumą sužadina vien jau pavadinimas (epitetas „seductive“ turbūt nėra tai, ko tikėtųsi pats Tallis), įdomu išgirsti, kaip visa tai skamba. O skamba beviltiškai: vietoj žodžių, kurie turėtų teikti viltį, kurie yra suaugę su muzika ir kuriuos išreikšti muzika ir buvo sukurta, tėra gailūs kosminiai dūsavimai. Nežinau, kokiu būdu tai padaryta, bet neabejoju, kad vienu papildomu mygtuko paspaudimu buvo galima sustiprinti žemo dažnio garsus ir taip pritaikyti muziką Erasmus studentų vakarėliams.

Taigi išpopuliarėjo ne Thomas Tallis, bet jo iškamša. „Iškamša“ ne (vien) dėl to, kad buvo perdirbtas moteto skambesys: to galėjo ir nebūti. Blogiausia tai, kad vien dėl konteksto tai jau nebe giesmė. Teisūs yra tie, kurie pataria klasikinės muzikos klausyti filharmonijoje ar bažnyčioje, o himno neniūniuoti kaip paprastos dainelės, nes aplinka (ar bent jau laikysena, jei klausomasi įrašo) yra kūrinio dalis.

Ir taip, man skaudu matyti šią iškamšą.

Šaltinis: www.blogas.ateitis.lt