Ketvirtadienį Vytauto Tininio knygos pristatymas

2014 m. spalio 9 d., ketvirtadienį, 18 val. LK Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 1...

2014 m. spalio 9 d., ketvirtadienį, 18 val. LK Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (Pamėnkalnio g. 13) vyks dr. Vytauto Tininio knygos „Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją“ pristatymas.

Renginyje dalyvaus knygos autorius dr. Vytautas Tininis, Vilniaus universiteto docentas dr. Algirdas Jakubčionis, Seimo parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ pirmininkas dr. Arvydas Anušauskas, koncertuos LK Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“ (vadovas Tadas Šumskas). 

Renginį ves LK Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis.

***

2014 m. sukanka 70 metų nuo to laiko, kai 1944 m. vasarą Lietuvoje prasidėjo prievartinė vyrų mobilizacija į Raudonąją armiją. Kaip ir ginkluotasis pasipriešinimas, tremtys, civilių gyventojų represijos ir žudynės, ši mobilizacija tapo vienu skaudžiausių ir tragiškiausių Lietuvos pokario istorijos puslapių. Tėvai, žmonos ir vaikai neteko dešimčių tūkstančių savo sūnų, vyrų ir tėvų, tūkstančiai jų dingo be žinios. Už ką kovojo ir žuvo šie vyrai?

XX a. Lietuvoje įvykdyta ne viena visuotinė ar dalinė karo prievolininkų mobilizacija. Iš esmės visos jos vyko sėkmingai, jei atitiko valstybinius ir tautinius šalies interesus. Tai 1918–1921 m. mobilizacija į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, 1919–1940 m. dalinės mobilizacijos į Lietuvos reguliariąją kariuomenę, 1939 m. visuotinis karo prievolininkų šaukimas prasidėjus Antrajam pasauliniam karui,1944 m. savanoriškas registravimasis į Vietinę rinktinę. Jei kiltų naujas karas, visuotinei Lietuvos vyrų mobilizacijai 1944–1945 m. rengėsi ir Lietuvos laisvės armija, partizanų sąjūdžio kovotojai. Visos kitos mobilizacijos – į carinės Rusijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos kariuomenę – buvo nesėkmingos. Lietuviai stengėsi išvengti šaukimo į visų okupantų ginkluotąsias pajėgas. Tačiau Sovietų Sąjungos suorganizuotos didžiausios XX amžiuje 1944–1945 m. prievartinės mobilizacijos į Raudonąją armiją Lietuvos gyventojams išvengti nepavyko – nugalėjo prievarta.

1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, Sovietų Sąjungos valstybinės ir partinės struktūros, pasitelkusios brutalią represinę jėgą, per nepilnus metus (1944 m. liepa–1945 m. gegužė) Lietuvoje mobilizavo per 100 tūkst. žmonių ir išsiuntė juos kovoti už svetimos valstybės interesus. Prievartinis gyventojų panaudojimas priešo ginkluotosiose pajėgose sukėlė didelį Lietuvos žmonių nepasitenkinimą, visuotinį lietuvių tautos priešiškumą sovietų valdžiai ir komunistinei santvarkai, rusinimui ir antihumaniškoms socialinėms reformoms, sustiprino ir papildė partizanų gretas. Iš visų 1944 m. į sovietų kariuomenę mobilizuotų karo prievolininkų net 46 tūkst. į karinius komisariatus buvo atvesdinti jėga, o apie 50 tūkst. nuo mobilizacijos slapstėsiir įsitraukdavo į ginkluotąjį pasipriešinimo judėjimą.

Lietuviai, prievarta tapę raudonarmiečiais, neturėjo motyvo kovoti už Sovietų Sąjungos interesus. Pakliuvę į frontą, jie troško išlikti gyvi, atsiradus progai dezertyruodavo ar džiaugdavosi lengvai sužeisti. Pasitaikė ir tokių, kurie žalojosi patys, kad išvengtų, jų manymu, beprasmės mirties.

Šioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje knygoje, daugiausia remiantis archyviniais šaltiniais, siekta atskleisti prievartinės mobilizacijos organizavimą ir eigą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, supažindinti su pagrindiniais jos organizatoriais ir vykdytojais. Skaitytojas sužinos, kas laukė tarnybos Raudonojoje armijoje vengiančių beginklių vyrų, kokia buvo mobilizuotųjų padėtis kariniuose daliniuose ir kt.

Šaltinis: www.genocid.lt

Susiję straipsniai

Įvykiai 25109712522533400

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item