Gabrielius Satkauskas. Ateitininkų kovos taktika

Ateitininkų tėvo prof. Prano Dovydaičio siekis buvo nukreipti visą mūsų tautą krikščioniško tobulėjimo ir laisvės keliu. Jis buvo įsitikinęs, kad krikščionybė nėra vien mąstymo ar tikėjimo sistema, bet yra gyva religija, kuri turi parodyti savo tinkamumą kasdieniame žmogaus gyvenime. 

Krikščioniškasis tikėjimas, anot jo, turi būti smarkaus įkvėpimo šaltinis kultūriniam, socialiniam ir visuomeniniam darbui – jis turi persmelkti visą mūsų būtį. Žmogaus krikščioniškumą P. Dovydaitis matavo jo visuomeniškumu, apaštalavimo dvasia – kiek tai tikra ir kiek apsimestina. Lietuvos visuomenės sukrikščioninimą jis laikė savo misija. Vienas reikšmingiausių jo misijos vaisių įgyvendinant minėtą siekį buvo Trijų pamatinių klausimų parašymas ir po to sekusi jo sukelta visuomeninė lavina, pagimdžiusi ateitininkus. Tai dokumentas, kuriame ateitininkijos tėvas, dar tebebūdamas vos 23 metų, sukrėstas ano meto problemų, ugningai kreipėsi į visą lietuviškąją jaunuomenę. Šį dokumentą galima vertai vadinti mūsų gimimo liudijimu – nuo jo pasirodymo ėmė burtis ateitininkai, šiame dokumente yra surašyta svarbiausia informacija apie mus. Tai mūsų Konstitucija, mūsų DNR, laiškas mums, kuriame nurodyta, kas mes esame, ką mes matome aplink save ir ką mes turime daryti. Tai tekstas, kuriame patalpinta visa mūsų krikščioniškoji ir ateitininkiškoji pasaulėžiūra: mes tikime Švenčiausiąją Dievo Trejybę, Meilę, Tiesą, Gėrį, Grožį ir esame pasiruošę visa atnaujinti Kristuje. Šią krikščioniškąją pasaulėžiūrą P. Dovydaitis suaktualina, primena, paaiškina naujoje šviesoje. Jis uždega ano meto jaunimą, įkvepia juos siekti nemirtingų idealų ir uoliai kibti į visuomenės atnaujinimo darbą. Šiame kontekste P. Dovydaitį galime laikyti ne tik organizacijos, bet taip pat ir mūsų pasaulėžiūros tėvu, nes mūsų krikščioniškajai pasaulėžiūrai jis suteikia ateitininkišką, unikalią ir naują, perspektyvą.

Tačiau nepakanka tik gražių idealų ir puikios pasaulėžiūros – pasaulėžiūra būtina gyventi. Tą P. Dovydaitis tikrai padarė, bet vis dėlto dideliu greičiu augant ateitininkų organizacijai reikėjo ideologijos, kuri sutvarkytų ateitininkų veiklą, padėtų ateitininkams nuosekliai įgyvendinti savo pasaulėžiūrą. Taip 1928 m. gimė ateitininkų ideologija, kurios tėvas yra prof. Stasys Šalkauskis. Jis puikiai suprato, kad jei norima gerai suvaldyti didelę organizaciją, siekiant visiems svarbių tikslų, būtina veikti vieningai ir tvarkingai, visiems vadovaujantis ta pačia mintimi ir dvasia, atsižvelgiant į esamas aplinkybes, iššūkius, žmonių poreikius. Kad būtina tiems idealams, dėl kurių smarkiai kovoja ateitininkai, suteikti konkrečią formą, būdą, veikimo stilių, antraip jie gali tapti pernelyg subjektyvūs, padriki ir ateitininkų veikla gali virsti net prieštaringa. Visam tam reikėjo praktinių veikimo gairių, reikėjo išmintingos ideologijos, kurioje būtų įvardyti ateitininkų principai, pareigos, veiklos metodai.

Kas yra ideologija? Žodyne šis terminas aiškinamas kaip tam tikram visuomenės sluoksniui, grupei, tam tikrai politikos, ekonomikos, meno krypčiai, srovei būdinga idėjų arba pažiūrų į pasaulį ir gyvenimą visuma. Ateitininkų organizacija laikosi grynai katalikiškos pasaulėžiūros, bet, negana to, ji dar turi ir ideologiją, kuri savo remiasi į pasaulėžiūrą ir nurodo, kaip organizacijai katalikiškąją pasaulėžiūrą įgyvendinti neišklystant iš jos rėmų. Štai, pavyzdžiui, visi žinome skautų organizaciją, kurios pasaulėžiūrą galime atpažinti iš jų šūkio: „Dievui, Tėvynei, artimui!“Skautai taip pat turi savo ideologiją. Tad kuo gi mes skiriamės nuo jų? Atrodytų, kad ir mums, ir jiems svarbu Dievas, Tėvyne, artimas. Ogi skiriamės tuo, jog mūsų apaštalavimo, veiklos būdas arba stilius yra kitoks, nors ir siekiame to paties tikslo. Ir mes, ir skautai kalbame apie Dievą, bet, pavyzdžiui, ateitininkų ideologija nurodo kalbėti apie Dievą akademiniame, visuomeniniame, kultūriniame lygmenyje, kai tuo metu skautai apie tai kalba pasitelkdami žygius, gamtą, iššūkius. Tuos unikalius veikimo būdus bei stilius tiek mums, tiek skautams nustato mūsų ideologija, kuri, kaip jau minėta, kyla iš tos pačios katalikiškosios pasaulėžiūros. Tai, jog organizacija turi savo ideologiją, daug ką pasako apie jos brandą, nes organizacijos nariai žino, ką ir kodėl daro, koks jų tikslas ir kaip to tikslo siekti. Ideologija ir nurodo, būtent kaip to tikslo siekti, šiuo atveju ateitininkams, kaip visa atnaujinti Kristuje.

P. Dovydaitis buvo tarsi charizmatiškas šauklys, karvedys, įžiebęs jaunimo širdis ir vedęs minias į atnaujinimo darbą, o S. Šalkauskis buvo kaip didysis strategas, kuris suprato, kad kariuomenė, nors ir būtų galinga bei drąsi, be išmintingos taktikos bus tik padrika minia, kuri nėra pajėgi eiti į visuomeninę, kultūrinę kovą, nes neturi tinkamo plano, taktikos, strategijos – ideologijos. Dėl to prof. S. Šalkauskis suformulavo Ateitininkų ideologiją, kurioje mūsų ideologinis tėvas nustatė ir paaiškino penkis ateitininkų principus (katalikiškumą, tautiškumą, šeimyniškumą, visuomeniškumą, inteligentiškumą), iš jų kylančias ateitininko pareigas, surašė daug naudingų patarimų ir įžvalgų, kurių nemažą dalį būtų pravartu „prikelti“ ir šiandien. Tačiau jūs pasakysite: Ar verta tą daryti? Kam knaisiotis po praeities liekanas? Gal užtektų tik pasiduoti spontaninei veiklai, subjektyviam jausmui? S. Šalkauskis jums atsako:„Nelengvas dalykas yra susidaryti katalikiškąją ideologiją, reikalingą orientavimuisi gyvenimo praktikoje. Bet šiaip ar taip, tai yra privaloma katalikams ir tuo pačiu katalikų jaunuomenei <...>. Atėjo laikas pareikalauti iš savo narių griežtesnio ideologinio nusistatymo, nes kitaip gresia organizacijai ideologinis ištižimas ir nuolatinis kompromitavimas savo idealų tiek katalikų, tiek nekatalikų tarpe. Tokiomis aplinkybėmis idėjinis apaštalavimas pasidaro negalimas, o tuo pačiu katalikiškoji akcija nustoja savo idėjinio pagrindo ir ima kyboti ore, neturėdama idėjinio svarumo. Reikalas pakelti ideologinį susipratimą tarp ateitininkų yra tad visai aiškus ir šaukte šaukiasi rimto susirūpinimo. Kas daryti, kad jis galėtų būti patenkintas bent tam tikrame laipsnyje?“

Studentų ateitininkų sąjunga, siekdama atsiliepti į taip pat ir šiandien aktualų prof. S. Šalkauskio susirūpinimą dėl ateitininkų ideologinio susipratimo, nusprendė pabandyti tą susipratimą pakelti. Tad praėjusį rudenį Vilniaus krašto ateitininkų būstinėje buvo pradėti ideologiniai kursai. Jų tikslas buvo trejopas, kylantis iš trijų pamatinių klausimų: pirma, įsigyventi į ateitininkų ideologijos pagrindus; antra, pagilinti katalikiškosios pasaulėžiūros supratimą; trečia, geriau susipažinti su katalikiškosios akcijos uždaviniais ir principais. Iš viso įvyko 20 užsiėmimų, kurių metu pradėjome nuo gilinimosi į ateitininkų istoriją ir ideologiją – šia pirmąja kursų dalimi, sudaryta iš septynių susitikimų, buvo siekiama atsakyti sau: kas mes esame? Antrąja ideologinių kursų dalimi, kuri vadinosi ką mes matome aplink save?, siekėme, vadovodamiesi ateitininkiškais principais, įvardyti šiandienos iššūkius. Galiausiai trečiojoje dalyje – Ką mes turime daryti? – pasitelkę kūrybingumą, ieškojome, kokiu būdu šiandien ateitininkai gali pasitikti kiekvieną anksčiau įvardytą iššūkį. Svarstėme, kaip į tuos iššūkius galėtų atsiliepti mūsų sąjungos, korporacijos, kuopos ir pan. Šie ideologiniai kursai buvo labai naudingi dėl galimybės pažinti ateitininkijos istoriją, ideologiją ir šių dienų iššūkius. Rinkdavosi įvairių sąjungų ateitininkai, kurie sužinojo daug naujų dalykų. Visi, kurie dalyvavome kursuose, supratome, kad turime nuostabią istoriją, pavyzdžius, ideologiją, tačiau mums reikia tai pažinti, o dar svarbiau – tuo gyventi. Supratome, kad nepakanka tik perskaityti Ateitininkų ideologiją – reikia kiekvienam siekti asmeninio šventumo ir Šventosios Dvasios įkvėpimo. Ir tai nenuostabu, nes net ir pats S. Šalkauskis paskutiniaisiais gyvenimo metais daug kalbėjo, kad ateitininkams reikia Gyvosios Dvasios, kad ideologija bevertė, jeigu ji neuždega širdies arba ją gesina. Reikia Šventosios Dvasios! Tegul Ji įpučia šią ideologinių kursų žariją.

Tiems žmonėms, kuriems nepatinka žodis ideologija, galima pasiūlyti kalbėti apie ateitininkų kovos taktiką. Prisiminkime šv. Ignacą Lojolą, kuris teigė, kad kiekvienas krikščionis žygiuoja po Kristaus vėliava ir kovoja už Dangaus Karalystę žemėje. Tai gerai atitinka ateitininkijos dvasią (prisiminkite Tris pamatinius klausimus – mūsų Konstituciją). Nebijokime žodžio kova, nes toji kova išties vyksta kiekvieną akimirką visame pasaulyje. Mes, ateitininkai, esame priešakinėse kovos linijose visuomenėje. Tad paimkime šią kovos alegoriją ir kalbėkime apie mūsų kovos taktiką, kitaip tariant – ideologiją. Kokie yra mūsų kovos ginklai? Tai šviesos ginklai, o ne tamsos. Ateitininko per iškilmes ryšima juostelė simbolizuoja dirželį, kuris laiko mūsų neregimą ginklą, pririštą prie juosmens. Koks tai ginklas? Tai mūsų tikėjimas. Ar tas ginklas atšipęs ar aštrus, surūdijęs ar gražiai prižiūrėtas? Čia jau priklauso nuo kiekvieno kario asmenybės. Net jei ir kovos taktika mūšiui parinkta labai gera, net jei vadai puikiausi, tačiau karių ginkluotė menka, atšipusi, tikėjimas silpnas – bus sunku nugalėti. Todėl kiekvienas ateitininkas privalo rūpintis savo šviesos ginklu – tikėjimu. Tai, kas pagalanda ir daro ginklą grakštų, – šventumas. Kaip to siekti? Tą mums, ateitininkams, nurodo Bažnyčia, taip pat ir ateitininkų ideologija. S. Šalkauskis taip pat nurodo, kuo ateitininkas turėtų domėtis, kaip turėtų siekti įvairių tikslų, kokių dorybių privalo įgyti. Kovos taktika mums nurodo, kaip karys turi valdyti savo ginklą, tačiau šioji taktika (ideologija) bus neveiksminga, jei karys neturės ginklo arba jo ginklas bus neprižiūrėtas, jei jis neturės tikėjimo ir nebus pakankamai šventas. Ir priešingai – jei kariai bus puikiai ištreniruoti, jei vadai turės galingiausią kariuomenę pasaulyje, tačiau neturės išmintingos kovos taktikos (ideologijos), kuri būtų parinkta, atsižvelgiant į turimas priemones ir priešo charakteristikas, tai šioji kariuomenė neatneš trokštamo rezultato.

Taigi koks yra mūsų šių dienų priešas, pavojai, iššūkiai? Kokios yra mūsų pajėgos, stipriosios ir silpnosios pusės, priemonės? Tik atsižvelgę į šias aplinkybes mes galime parinkti šiandienai pritaikytą ir geriausią kovos taktiką, geriausią ideologiją ateitininkams. Į šiuos klausimus bandėme rasti atsakymus ideologinių kursų metu. Vaisių yra nemažai, tačiau dar reikia padirbėti. Pirmiausia kiekvienam ateitininkui reikia pradėti nuo savęs – turime įsigyventi į savo ideologiją ir turėti tikinčią širdį, o tuomet sužydėsime, suliepsnosime. Todėl pabaigoje kiekvienam asmeniškai pateikiame ateitininkų principų bei pareigų sutrauktą oficialiąją redakciją. Tebūnie tai tarsi ateitininko dekalogas, padedantis jam įgyvendinti šūkį „Visa atnaujinti Kristuje!“

1. Ateitininkas uoliai tarnauja Dievui ir Tėvynei, vadovaudamasis aukščiausiuoju savo tikslu – „Visa atnaujinti Kristuje!“

2. Ateitininkas sąmoningas lietuvis patriotas, nusiteikęs kurti tautos kultūrą.

3.Ateitininkas stengiasi būti pavyzdingu kataliku, griežtai laikytis krikščioniškosios etikos principų ir Katalikų Bažnyčios mokslo.

4.Ateitininkas kovoja su pasaulio dechristianizacija ir stengiasi apaštalauti pirmiausia suderindamas savo gyvenimą ir veiklą su krikščioniškaisiais idealais.

5.Ateitininkas visomis prieinamomis priemonėmis uoliai auklėja(si) ir lavina(si), kad galėtų tapti ne tik išauklėtu ir išsilavinusiu žmogumi, bet ir geru savo profesijos specialistu.

6.Ateitininkas stengiasi įgyti savarankiško veikimo patirties, pagrįstos kūno paslankumu ir gebėjimu vadovautis aukštesniais gyvenimo tikslais, drąsia iniciatyva, plačiais kūrybiniais siekiais, drausmingumu ir organizaciniais sugebėjimais.

7.Ateitininkas rengiasi tapti tikru inteligentu, kuris galėtų atstovauti Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai.

8. Ateitininkas vertina krikščioniškos inteligentiškos šeimos idealą ir, turėdamas pašaukimą kurti šeimą, rengiasi tą idealą įgyvendinti savo būsimame šeiminiame gyvenime.

9.Ateitininkas, kaip katalikas, yra visuomenininkas, kuris vadovaujasi krikščioniškojo solidarumo principais ir vertina laisvę bei tvarką.

10. Ateitininkas yra draugiškas, gerbiantis vyresniuosius, ištikimas visuomenės idealams ir Lietuvos valstybei pilietis. 

Šaltinis: ateitieszurnalas.lt