Vytautas Sinica. Pavilionienė už vaikų teisę žinoti

Kol Lietuvos dėmesį prikausčiusi Rusijos agresija Ukrainoje ir pagrįsti svarstymai apie augančią karinę grėsmę pačiai Lietuvai, savame kieme patylomis kariaujami savi karai. Socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė, pasitelkusi Lygių galimybių kontrolierę, sukilo prieš draudimą informuoti vaikus apie homoseksualių santykių normalumą. Nors iš pažiūros tai tėra reakcija į vieno agitacinio vaizdo klipo ir pasakų knygos vaikams uždraudimą, to priežastys greičiausiai slypi ne knygų lentynose, o Seimo darbotvarkėje. 

Kad plaktų „Gintarinė širdis“

2014-05-19 socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė Seime užregistravo įstatymo projektą, siūlantį iš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo išbraukti 4 straipsnio 2 dalies 16 punktą. Šis kol kas galiojantis punktas teigia, kad „neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia laikoma tokia informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio informacija nepilnamečiams neturi būti viešai prieinama. Patogumo dėlei vadinkime šią nuostatą šešioliktuoju punktu. Būtent jį ir nori panaikinti M. Pavilionienė.

Pati autorė savo pranešime spaudai iš karto susiejo projektą su kaip tik tuo laiku Žurnalistų etikos komisijos uždrausta platinti N. Mikalauskienės pasakų knyga „Gintarinė širdis“. Dvi iš rinkinio pasakų yra apie vienalyčių žmonių meilę, kaip dera pasakai, nugalinčią karalystėje tvyrančius „stereotipus“. Tuo pačiu M. Pavilionienė kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą (LGKT), kuri rugsėjo 4 d. išnagrinėjusi skundą nusprendė nepradėti tyrimo, vadinasi, nerado Žurnalistų etikos komisijos sprendime nieko, kas pažeistų žmogaus teises ar sukurtų diskriminaciją. Visgi Lygių galimybių kontrolierė pateikė pastabų, jog a) Žurnalistų etikos komisijos sprendimas nepakankamai argumentuotas ir gali žeisti dalį piliečių; b) reikėtų keisti šios komisijos ekspertinį vertinimą ir pačios Lygių galimybių kontrolierės kompetenciją reglamentuojančius aktus; c) 16 punktas galimai prieštarauja Lygių galimybių įstatymui. Kaip teigia Lietuvos žmogaus teisių asociacija, tokiais siūlymais E.Žiobienė galimai pati peržengė savo kompetencijos ribas, tačiau svarbu ne tai, o viešojoje erdvėje kuriamas prieš 16 punktą nukreiptas fonas. 

Naują impulsą šiai viešųjų ryšių kovai viešojoje erdvėje įkvėpė komercinių televizijų atsisakymas transliuoti Lietuvos gėjų lygos agitacinį filmuką „Keisk“, kuriuo siekiama laužyti filmuko kūrėjų stereotipais vadinamas visuomenės nuostatas apie seksualines mažumas. „Žmogus yra žmogus, šeima yra šeima“ – reziumuojama klipe, tuo siunčiant žinią, kad nereikėtų nei žmonių, nei šeimų skirstyti į normalias ir nepriimtinas. Reaguodamas V. Simonko 16 punktą palygino su homoseksualumo propagandos draudimu Rusijoje ir ironiškai klausė, ar LGBT aktyvistai greitai nebus sodinami į kalėjimus už pozityvią informaciją apie homoseksualumą. 

Nors apribojimai informacijai apie LGBT Lietuvoje ir Rusijoje yra absoliučiai skirtingi, apie panaikinti siekiamą 16 punktą toliau neargumentuojant kalbama kaip apie diskriminuojantį, putinišką ir pažeidžiantį žmogaus teises. Viešųjų ryšių prasme, prieš M. Pavilionienę reikia nulenkti galvą – tai, kaip paramai savo įstatymo projektui didinti ir viešajai nuomonei formuoti pasitelkiamos nevyriausybinės organizacijos, valstybės institucijos, nuolatos su LGBT organizacijomis bendradarbiaujantys teisininkai ir kitos priemonės yra profesionalaus politiko darbo pavyzdys. Nepaisant to, į patį jos siūlymą naikinti 16 punktą reikia žiūrėti kritiškai.

Kam trukdo šešioliktas punktas?

Vargu, ar yra tikinčių, kad 16 punktas trukdo kam nors iš seksualinių mažumų gyvenimo būdo kritikų. Jis trukdo ne šiaip kalbėti apie kitas seksualines orientacijas ir siūlomas šeimos formas, o pristatyti jas vaikams kaip lygiavertes vyro ir moters santykiams, t.y. kaip elgesio normą. Galima preliminariai išskirti tris sritis, kuriose 16 punktas yra pagalys LGBT agitacinės veiklos ratuose. Pirma, jis užkerta kelia tos pačios M. Pavilionienės įstatymu siūlomam lytiniam švietimui pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus. Pagal šiuos standartus, vaikai iki 12 metų turėtų būti supažindinami su visa lygiaverčių (norma laikomų) šeimos formų įvairove. Akivaizdu, toks švietimas nepilnamečiams esant 16 punktui negalėtų būti užtikrinamas. 

Antra, lygiai taip pat jis trukdo ir LGBT seksualinių praktikų kaip normos pristatymui projektais viešojoje erdvėje. Tobulas to pavyzdys ir buvo minėtos pasakų knygos, o vėliau ir agitacinio Lietuvos gėjų lygos filmuko „Keisk“ uždraudimas. Kiekvienas, susipažinęs su seksualinės revoliucijos raida, žino, jog homoseksualumo kaip normos diegimas „atsilikusiose tradicinėse“ visuomenėse, kol to nepavyksta daryti per valstybinę švietimo sistemą, vyksta per užsienio finansavimo šaltinių išlaikomų nevyriausybinių organizacijų platinamą informaciją – leidinius, vaizdo įrašus, viešas paskaitas, plakatus ir t.t. 

Pagaliau trečia, 16 punktas iš esmės riboja ir vadinamuosius seksualinių mažumų „pasididžiavimo paradus“ (angl. „Pride parade“). Iki šiol Lietuvoje jų dalyviai negali reikalauti keisti šeimos sampratos ar su tuo susijusių įstatymų pataisų, tad tik abstrakčiai reikalauja užtikrinti jų teises ir sustabdyti diskriminaciją. Turint galvoje Europos žmogaus teisių teismo išaiškinimą, jog valstybės neturi pareigos pripažinti vienalytes santuokas ar kurti partnerystės institutą, sunku pasakyti, kokios apskritai LGBT asmenims priklausančios teisės Lietuvos įstatymuose nėra užtikrintos. Visais šiais atvejais, 16 punktas trukdo seksualinių mažumų aktyvistams siekti savo pagrindinio tikslo – keisti visuomenės požiūrį į tai, kas yra šeima ir normalūs lyčių santykiai.

Koks dar žalingas poveikis? 

Dažnai girdimas klausimas, nuo ko gi saugoma šeima, nejau ji išnyks, jei vaikai bus supažindinami su alternatyviomis lyčių santykių formomis? Į savo klausimą atsako patys pataisų teikėjai ir uždraustų kūrinių autoriai – tokia įstatymo nuostata trukdo nesusiformavusioms ir tvirtų pažiūrų neturinčioms asmenybėms (vaikams), kaip elgesio normą pristatyti tos pačios lyties, translyčiais, belyčiais ar dar kokiais save laikančių asmenų santykius. Tai yra, 16 punktu draudžiama nacionaliniu mastu tikslingai keisti vyraujančias visuomenės vertybines nuostatas. Politikos moksluose tokios pastangos tikslingai formuoti naujas vyraujančias visuomenės nuostatas vadinamos socialine inžinerija. 

Lietuvos Konstitucijos 26 straipsnis numato, jog „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Tą patį principą skelbia ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 26 straipsnio 3 dalis. Vaiko požiūris į šeimą (kaip ir tarp ko ji gali egzistuoti?) yra dorovinis, o neretai ir religiniais motyvais grįstas įsitikinimas. Tuo tarpu pastangos per švietimo sistemą, leidinius vaikams ar viešosios informacijos priemones tikslingai skleisti vienintelį požiūrį, jog šeima gali būti laikomi ne tik vyro ir moters santykiai, akivaizdžiai prieštarauja šiai tėvų teisei, nes prieštarauja ir absoliučios daugumos Lietuvos piliečių (tarp jų ir tėvų) doroviniams įsitikinimams. Tiek M. Pavilionienės ir E. Žiobienės dėmesio susilaukęs 16 punktas būtent ir gina teisės aktuose įtvirtintą ir daugumos už dorovinį ugdymą atsakingų tėvų Lietuvoje palaikomą šeimos sampratą nuo sulyginimo su jos vienalytėmis alternatyvomis. Demokratinėje visuomenėje pažiūrų laisvę gerbiantys piliečiai neturi teisės jiems nepritariančių pažiūrų mėginti išnaikinti kaip tariamai „atsilikusių“ veikiant per lengviausiai paveikiamos grupės, nepilnamečių, nuomonės formavimą.

Neaišku, ką saugome

Dėl vieno dalyko su prof. M. Pavilioniene tenka sutikti – šeimos sąvokai trūksta konkretumo. Minėtą savo siūlymą išbraukti 16 punktą aiškinamajame rašte ji argumentuoja, jog „Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse nei šeimos kūrimo samprata, nei šeimos vertybių sąvoka nėra įtvirtinta“. Tai tik iš dalies tiesa. 

Civilinio kodekso 3.7 straipsnio 1 dalyje gana nedviprasmiškai pasakyta, kad „santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius“. To paties kodekso 3.28 straipsnis priduria, kad „Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą“. Taigi Civiliniame kodekse su šeimos kūrimo ir santuokos pagrindų sampratomis viskas aišku. Konstitucijoje tokio aiškumo trūksta, nes niekur pažodžiui nepasakyta, jog šeima sukuriama sudarius santuoką. Dar daugiau, Konstitucinis Teismas (KT) 2011 m. išaiškino, kad šeimos esą negalima kildinti vien iš santuokos, priešingai, ja gali būti laikomas „santuokos nesudariusių vyro ir moters (!) bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais“. Taigi, pirma, šeima visgi galima tik tarp vyro ir moters, bet antra, kaip jau buvo pastebėta viešumoje, pagal KT pasiūlytą sampratą šeima sėkmingai galima vadinti ir ilgalaikius meilužių santykius.

107 Seimo nariai yra pateikę kitą išeitį iš šio neapibrėžtumo ir painiavos, kuriuos M. Pavilionienė siūlo išspręsti tiesiog panaikindama šeimos sampratos apsaugą,. Jie siūlo Konstituciją papildyti nuostata, jog šeima kyla iš santuokos, motinystės ar tėvystės. Ir Seimo nariai, ir iniciatyvą palaikančios visuomeninės organizacijos ne kartą reiškė nuostabą, kodėl Vyriausybė jau daugiau nei pusmetį vilkina šio klausimo svarstymą, nepateikdama savo rekomendacinių išvadų, ką turėjo padaryti per 4 savaites.

Liberalių ir kairiųjų pažiūrų kritikai su ministre A. Pabedinskiene priešakyje susirūpinę, jog tokia pataisa diskriminuotų ne santuokoje gyvenančias ir vaikų neturinčias poras. Tačiau yra ne visai taip. Universali žmogaus teisė į šeimos statusą neegzistuoja ir kiekviena valstybė yra laisva nutarti, kokioms poroms jis suteikiamas. Tą darant reikėtų nepamiršti, jog įstatymų funkcija yra visada normatyvinė – įstatymai yra tam, kad įtvirtintų siektinu laikomą piliečių elgesį, o ne įteisintų viską, ką tie piliečiai faktiškai linkę daryti. Tą labai lengva suprasti kalbant apie baudžiamąją teisę, tačiau tas pats galioja ir kalbant apie socialines normas. Spręsdami, ką laikyti šeima, turime klausti ne „kokių santykių būna?“, o „kokius santykius laikome siektinais?“. Jei Lietuvos visuomenėje daugumos žmonių siektinas modelis (kurio, natūralu, ne visiems pavyksta laikytis) yra įsipareigojimas visam gyvenimui ir intencija pradėti naują gyvybę, tokią šeimos sampratą ir turėtume įtvirtinti, aiškiai atskirdami ją nuo dažnai pasitaikančių laikinų, neįpareigojančių ir išimtinai dėl savęs, o ne dėl vaikų kuriamų santykių. 

Akivaizdu, jog siūlomos Konstitucijos pataisos autorių yra gerokai daugiau nei reikia balsų tokiai pataisai priimti (atitinkamai 107 ir 94). Jei jie nepasiduos lobistinių grupių spaudimui ar tiesiog populistiškai nepakeis savo vertybinių nuostatų kadencijos eigoje, visai realu nutraukti šią painiavą, davusią pagrindą Marijos Aušrinės Pavilionienės kovai už vaikų pažintį su vadinamosiomis alternatyviomis šeimomis. Tuo pačiu, jei Seimo nariai turi bent lašą nuoseklumo, mažiausiai 107 iš jų turėtų balsuoti prieš 16 punkto panaikinimą. Pasakas apie dviejų princų meilę verčiau tegu skaito suaugusieji.