Vytautas Sinica. Mūsų gėdinga rezistencija ir garbinga istorikų misija

Likus savaitei iki Kruvinų žemių (Vidurio Rytų Europos) dalybas pradėjusio Molotovo-Ribentropo p...


Likus savaitei iki Kruvinų žemių (Vidurio Rytų Europos) dalybas pradėjusio Molotovo-Ribentropo pakto metinių ir pradėjus rodyti nuostabią dokumentinę juostą „Nematomas frontas“ pasigirdo nemažai džiugių balsų, skelbiančių, jog mūsų visuomenė bręsta, pilietiškumas auga, o meilė valstybei tampa jaunosios kartos norma. Norėtųsi tikėti, bet optimizmas perdėtas ir remiasi ypač virtualių socialinių tinklų kuriama iliuzija, jog aplinkiniai yra į tave panašūs. Nors sukritikuoti dėl formuluočių, niekur nedingsta raudonuoti verčiantys apklausų rezultatai, parodę, kad Lietuvos piliečiams svarbiau ekonominė gerovė nei valstybės nepriklausomybė. 

Nereikia aiškinti, kodėl šiandien darosi vis labiau akivaizdu, kad reikia visomis pastangomis siekti, jog visuomenė ir ypač jaunimas pirmenybę visgi teiktų valstybingumui. Įvykiai Ukrainoje ir Rusijos politologų, patarėjų ir, tegu ir klouno, bet Dūmos vicepirmininko V. Žirinovskio grasinimai Baltijos šalims net ir optimistus verčia suvokti, kad karo scenarijus apčiuopiamas ir realus. Už valstybinio mąstymo ir patriotizmo ugdymą atsako moderniose valstybėse tam ir egzistuojantis istorijos mokymas. Deja, pirmenybės valstybingumui nesuvokimas būtent tokį mąstymą turinčių formuoti ir stiprinti istorikų gretose neretai yra pats ryškiausias.

Valstybingumo matu matuoti

Tobula iliustracija šiai įžūliai tezei pasitarnauja prof. Liudo Truskos pasisakymas prieš 12 metų vykusioje Lietuvos ir Lenkijos istorikų diskusijoje apie II pasaulinio karo metų rezistenciją abiejose šalyse. Nors tai sena publikacija, kaip niekada rekomenduotina skaitytojui perskaityti ją visą. 

Kitiems, verta pacituoti tris įdomiausius L. Truskos teiginius: 

1) „Apskritai XX a. vidurys - tai „gėdingas“ Lietuvos istorijos laikotarpis. Gėda ir dėl 1940 m. kapituliacijos prieš sovietus, ir dėl nepavykusio antisovietinio 1941 m. birželio sukilimo, pasibaigusio žydų išžudymu. Prie šios skaičiuotės pridursiu ir savo asmeninę nuomonę, kad po Antrojo pasaulinio karo kilęs partizaninis karas taip pat buvo beprasmis. Lietuviai Antrojo pasaulinio karo laikais neturėjo kuo didžiuotis.“

2) „ [...] ir Armija Krajova (AK), ir Lietuvoje veikę sovietų partizanai buvo sudedamoji antihitlerinės koalicijos dalis. Dažnai net rimtoje istorinėje lietuvių literatūroje sovietų partizanai ir AK vadinami bandomis, gaujomis, o patys akovcai - banditais. Manau, kad lietuvių istorikai turėtų suprasti, jog tai buvo antihitlerinės koalicijos, kuri išgelbėjo ir Lietuvą, dalis.“

3) „Manau, kad lietuvių istorikų užduotis yra reabilituoti AK“.

Kaip niekada anksčiau simptomiškai šiame tekste ryškus atsisakymas suvokti, kad karo metais veikusių žmonių, tarp jų ir lietuvių veiksmus lėmė valstybingumo išsaugojimo arba atkūrimo siekis. Kartu valstybingumas buvo matas, kuriuo matuoti kitų šalių kariniai dariniai ir pasirinkta laikysena jų atžvilgiu. Tokį mąstymą sėkmingai ugdė tarpukario Lietuva. Armija Krajova, naciai, sovietų partizanai ir Raudonoji armija – visi veikė prieš Lietuvos valstybingumą, buvo vertinami šiuo požiūriu ir vienodai suvokti kaip Lietuvos valstybės priešai. Valstybingumo požiūriu visiškai nesvarbu, jei AK ir raudonarmiečiai siekė pirmiausiai nugalėti nacistinę Vokietiją, o tik tada okupuoti Lietuvą, ko iš tiesų ir siekė abi šios jėgos, bet tik SSRS pajėgoms pavyko įgyvendinti. 

Jokia paslaptis, kad skirtingos tautos tuos pačius įvykius aiškina ir vertina visiškai skirtingai. Savosios istorijos dalyvius valstybės ir tautos turi ir gali teisti remdamosi būtent valstybingumo kūrimo arba jo naikinimo kriterijumi. Lietuvos kūrimosi pradžioje pasirinktą nepriklausomą suverenios lietuvių tautos valstybę gelbėjo ir stiprino jos didvyriai, o sunaikinti arba paversti konfederacine (pilsudskine) ar sovietine jos karikatūra siekė nepriklausomos valstybės išdavikai. 

Geresni ir blogesni okupantai

SSRS priklausymas antihitlerei koalicijai nepadaro jos bent kiek mažiau agresore, okupacine jėga, vykdžiusia genocidą prieš lietuvių tautą. Genocido faktą L. Truska, beje, iki šiol neigia, apeliuodamas į tai, jog tarptautinėje teisėje ši sąvoka neapima socialinių grupių išnaikinimo, kas ir buvo padaryta trėmimais ir „išbuožinimu“ Lietuvoje. Ir vėl, istorikas negali nežinoti, kad platesnę genocido sampratą po II pasaulinio karo vetavo būtent Stalinas, suvokęs, kad šis kaltinimas netruktų atsisukti prieš jį patį. Ne be reikalo tad atskiros šalys, pavyzdžiui, Lenkija, o nuo šių metų ir Lietuva, yra išaiškinusios genocidą platesne prasme, apimančia ir tai, kaip buvo naikinama lietuvių tauta. L. Truska ir šiuo klausimu seka Stalino, o ne Lietuvos interesu. Būtent interesu, o ne jokia tariama tiesa, nes apibrėžiant politines sąvokas teisėje vyksta tik šalta interesų kova, o ne tiesos paieškos. 

Dar įdomesnis autoriaus teiginys, kad su AK ir sovietais reikėjo eiti išvien, nes tai esą buvusios antihitlerinės koalicijos dalyviai, nacių priešai. Tokia logika reiškia, kad sovietinė okupacija ir režimo nusikaltimai tarptautinei teisei ir konkrečiai Lietuvai yra kuo nors mažesni ar moraliai geresni nei Hitlerio. Be reikalo Lietuva ištisus dešimtmečius siekia komunizmo grimasų tiesiogiai nepatyrusius Vakarus priversti lygiai vertinti komunizmo ir nacizmo nusikaltimus. Juk daugiau nei aišku, kad dar prieš prasidedant II pasauliniam karui tiek komunizmas kaip ideologija, tiek Stalinas kaip diktatorius vien Ukrainoje pasiglemžė ne mažiau gyvybių nei nacizmas ir Hitleris išžudė žydų per visą savo egzistavimo laikotarpį. Galbūt žydų gyvybės vertesnės už ukrainiečių? Gal holodomoras buvo mažiau tikslingas ir sąmoningas tautos išnaikinimas? Bergždžia užsiimti mirties matematika, tačiau to atsisakius vienintelė logiška išvada ta, jog abu totalitariniai režimai yra lygiai nežmogiški ir smerktini karo kraują ilgai mėginančiai atsiplauti Europai. Kova prieš Hitlerį nedarė SSRS niekuo geresne už nacių Vokietiją. Priešingai, turint galvoje sovietinės ir nacistinės okupacijų Lietuvoje sukeltų žudynių ir trėmimų mastus 1940-1944 m. galima suprasti didesnį tuomečių gyventojų emocinį priešiškumą SSRS ir jos vykdytai okupacijai. 

Ilgą laiką Lietuva Europoje buvo matoma kaip ir toliau Šaltąjį karą kariaujanti, taigi praeitimi gyvenanti išsišokėlė, gadinanti pragmatiškus ir naudingus Vakarų šalių santykius su Rusija. Atvira Krymo ir subtiliau vykdoma Rytų Ukrainos okupacija Vakarų šalims liudija, kad su savo „praeities baimėmis” buvome teisūs. Tačiau įrodinėdami Lietuvos teisumą komunizmo nusikaltimų praeityje ir Rusijos grėsmės šiandien klausimais, neturėtume patys valstybės viduje puoselėti šią teisingą poziciją griaunančių aiškinimų. Juk pati idėja, kad galima kokybiškai skirstyti okupantus ir agresorius į „gerus” ir „blogus”, tuos su kuriais reikėjo vienytis, ir su kuriais kategoriškai kovoti, prieštarauja visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos absoliučiai pagrįstai ir nuosekliai puoselėtai pozicijai, jog visų totalitarinių režimų nusikaltimai ir jų aukos turi būti vertinami lygiai. Kai kuriuos iš jų pripažinti „geresniais” reiškia vaikščioti labai pavojingu ir slidžiu šlaitu. 

Juk Putiną šiandien turėtume suvokti kaip grėsmę Lietuvai tikrai ne todėl, kad jis vadovauja būtent Rusijai ar kad yra autoritarinis valdovas. Tiesiog būtent Putinas šiandien aiškiausiai kėsinasi į Lietuvos valstybingumą ir tą gana aiškiomis užuominomis skelbia ne vien V. Žirinovskio, bet ir savo paties bei strategų lūpomis. Tačiau joks kitas agresorius, sumanęs kėsintis į Lietuvos valstybingumą, nebūtų jokia prasme mažiau Lietuvos priešas. Žinant, kad dalis žmonių visuomenėje ginti Lietuvą apsispręstų priklausomai nuo to, kas ją pultų, šie teoriniai pasvarstymai yra aktualesni nei gali pasirodyti, o toks mąstymas kyla būtent iš prielaidos, kad galima skirstyti okupantus į gerus ir blogus. 

Reabilituoti okupantus

Iki šiol tenka beviltiškai dairytis pasmerkimo, kategoriškos pozicijos L. Truskos pasisakymų adresu, kuris neteikia reikšmės lietuvių tautos kovoms už valstybingumo išsaugojimą ir net vadina jas gėdingomis Lietuvai ir jos titulinei tautai. Priešingai, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau ir drąsiau pasigirsta istorikų balsų, vienaip  ar kitaip teisinančių Lietuvos etninių žemių, kurių priklausomybė Lietuvai buvo įtvirtinta savanorių krauju 1918-1920 m. aplaistytomis tarptautinėmis sutartimis, okupacijas. Pastaruosiuose leidiniuose tendencingai Vilniaus okupacija net nebevadinama tikruoju vardu, keičiant jį tariamai neutraliu ir kaltųjų nenurodančiu „konfliktu dėl Vilniaus“. Pačioje Lietuvoje mėginama įtvirtinti žodyną, pagal kurį 1920 m. dėl Vilniaus kovojo ne istorinę teisę turinti Lietuva ir okupuoti siekianti Lenkija, o tik du lygiai pagrįsti skirtingi požiūriai. Tai liudija ir seniai garsiai išsakyta Lietuvos istorikų nuostata, kad tai lietuvių liaudis, senų prietarų varžoma, negali atleisti dėl Vilniaus ir „objektyviai, nešališkai“ diskutuoti jo priklausomybės klausimu. Diskutuoti dėl savo etninių žemių kviečia ir mielai eitų pačios Lietuvos istorikai! Kokia diskusija galima klausimu, kuriuo visi tarptautinės teisės ir istoriniai argumentai yra Lietuvos pusėje (abejojantieji su trumpa apžvalga gali susipažinti Vileno Vadapalo tekste “Vilniaus klausimas ir tarptautinė teisė”, 1992)? Kaip tokios diskusijos gali norėti pačios Lietuvos, kurios istorinę tiesą įtvirtino dabartinės valstybių sienos, istorikai?

Visgi L. Truskos pasisakymas toli pranoksta paminėtas abejones dėl Vilniaus krašto okupacijos. Iš jo susidaro įspūdis, kad AK nusikaltimas Lietuvai yra vien prieš civilius gyventojus vykdyti žiaurumai. Sąžiningai žvelgdami į istoriją, turime pripažinti, jog gyventojų žudynių, pirmiausiai Glitiškėse, neišvengė ir lietuvių nepriklausomybės kovotojai. Nė viena pusė negali ir neturi neigti šių nusikaltimų. Tačiau tarp jų plyti bedugnė praraja, lemianti ir skirtingą istorinį vertinimą. AK buvo svetimos šalies okupacinė kariuomenė, aiškiai suformulavusi tikslus ne tik reokupuoti Vilniaus kraštą, bet ir okupuoti visą “Kauno Lietuvą”, išvalant ją nuo “antilenkiškos lietuvybės gaivalo”. Nėra ir negali būti jokios reabilitacijos dėl šio gerai dokumentuoto, nors neretai patogiai  nutylimo fakto, dėl kurio 1995 m. Bernardinų bažnyčioje atradus AK vidaus vartojimo dokumentus ir korespondenciją, nelieka jokių abejonių. Kadangi visi istorikai turėtų žinoti, jog AK Vilniaus apygardoje oficialiai veikė kaip okupacinė kariuomenė, tenka su nerimu klausti, kaip galimas palankumas ir bandymai reabilituoti Lietuvos valstybingumą sunaikinti siekusias jėgas.

Valstybei netarnaujanti istorija

Nuo aptariamo pasisakymo praėjo daugiau nei dešimtmetis, bet viena vertus, šios idėjos gyvos ir niekur nedingo, priešingai, klesti istorijos tyrimų institucijose ir akademinėje aplinkoje. Antra vertus, tik dabar akivaizdžios agresijos prieš brolišką ukrainiečių tautą ir suvokimo, kad gali ateiti ir mūsų eilė, akivaizdoje vėl pradedame suvokti, kad valstybingumas nėra duotybė, kuria galima džiaugtis ir nereikia saugoti. Reikia ir tą gali daryti tik tauta, suvokianti, kad nėra per didelės kainos už nepriklausomybę, ir pasirengusi tą kainą mokėti. Toks supratimas neabejotinai vyravo mirštant tarpukario Lietuvai ir įkvėpė 1941-ųjų birželio sukilimą, partizanų rezistenciją ir galiausiai ilgametį taikų pogrindžio pasipriešinimą, niekada nenutrūkusį net ir seniai žuvus vilčiai sulaukti pagalbos iš ją žadėjusių Vakarų. Nepaisant kai kurių apžvalgininkų pastangų patiems kelti sau uodegas dėl valstybinio mąstymo padėties Lietuvoje, šiandien tokia meilė valstybingumui, kuri prireikus turėtų pranokti meilę savo gyvybei, visai nėra vyraujanti ir akivaizdi. Ją reikėjo kurti nuo pat nepriklausomybės atkūrimo vos gavus tam progą, o nepadarius šio darbo laiku, bent jau reikėtų skubėti daryti dabar. Tai yra visų pirma istorijos kaip disciplinos užduotis, nes kiekvienas, suvokiantis, kad joks mokslas neegzistuoja šiaip sau kaip intelektualinis žaidimas ar tikslas savaime, turėtų suprasti, kad istorijos praktinė paskirtis yra stiprinti valstybinę sąmonę, bendro istorinio likimo su savo politine tauta ir valstybe jausmą ir patriotinį pasiryžimą už tautą ir valstybę stovėti kaip už save. Ar to gali pasiekti istorikai, kurių tarpe kaip priimtinas ir normalus sutinkamas minėtos L. Truskos kalbos teiginys, jog „Lietuvos istorikų užduotis yra reabilituoti Armiją Krajovą“, o „partizanų kovos buvo beprasmės“? Peržengus liniją, už kurios reabilituojamas agresorius ir okupantas, siekęs sunaikinti Lietuvos valstybingumą, belieka tik laiko ir drąsos klausimas, kada ateis eilė reabilituoti ir kitus Lietuvos žemėje Lietuvos žmones skerdusius galvažudžius – atėjusius ne iš Pietų, o iš Rytų ir ilgam čia pasilikusius. 

Aiškėjant pavojaus valstybingumui perspektyvai šiandien, gyvybiškai svarbu, nepaisant ligšiolinių istorinės sąmonės ugdymo klaidų, užtikrinti, kad jaunoji karta būtų ugdoma patriotizmo ir besąlygiškos paramos valstybės idėjai dvasia. Nepanašu, kad tą darytų istorikai, kurių tarpe nesmerkiamas net gėdijimasis dėl laisvės kovų, o doktorantūros komisijos nutaria Lietuvos valstybės lėšomis finansuoti rengimą ištisų partizanus juodinančių disertacijų, už kurias, jei tik reikėtų, mielai sumokėtų Rusijos propagandinės tarnybos. Valstybingumo problema nemažai daliai įtakingų Lietuvos istorikų šiandien yra tiesiog nepažini. Kaip tik todėl pavojingai kreivai suvokiamos ir istorikų cecho pareigos. 

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 2795048654346141515

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-09-09 11:14

    Užknisi juodai sinica su savo litvomaniškai nacistiniais pezalais. Lietuvoje gėjų teisės bus, moterų kvotos bus, ekologija bus, laisva rinka bus, religijos nebus, tautiškumo nebus, europos sąjunga bus. Netikiu tavimi, Tikiu Lietuva

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-04-06 00:11

      Čia gerai šovei

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2014-09-09 15:58

    Netiki pats savimi jeigu tokius dalykus šneki, su be tautiškumo jausmo ir su aklu pasitikėjimu Europos Sąjunga Lietuva išliks tik kaip teritorinis darinys, ne daugiau. Su įvairių tautybių gyventojais, o patys lietuviai Lietuvoje gyvens lygiai tokiomis pačiomis teisėmis, kaip dabar gyvena Anglijoje ar Amerikoje, kaip emigrantai, neturintys jokių teisių į tos valstybės valdymą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Pirmasis komentaras - tai akivaizdus įrodymas, kad tarp sovietinių komjaunuolių ir dabartinių homjaunuolių galima drąsiai dėti lygybės ženklą - toks pat, tiesiog identiškas bukas fanatiškumas. ;)
    O autorius teisingai rašo - tik čia problema ne tik (ir gal net ne tiek) t.v. "istorikai" (visokie bimblowskiai, kamuntawicziai, baronai ir pan.), kiek visa liberastinė ideologija, iš esmės neigianti tautiškumą ir patriotizmą (net tokie žodžiai nebevartojami, o pakeisti "politkorektiškai neutraliu" pilietiškumu) - taigi, ir prielaidas valstybingumo išsaugojimui. Būtent tos ideologijos dėka šitie veikėjai gauna šiltas vietas ir aukštas tribūnas - lygiai kaip ir kompartijos klapčiukai sovietų okupacijos laikais, kad galėtų "formuoti atitinkamą viešąją nuomonę" - kitaip tariant, plauti smegenis. "Vakarietiška" liberastinė ideologija yra ne mažiau žalinga, negu "rytietiškas" rusiškas šovinizmas ir atitinkama propaganda - o abi kartu sudėjus, jos veikia sinergiškai, nes mūsų valstybingumo atžvilgiu tikslai praktiškai sutampa. O dar Lenkija su savo šovinizmu...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2014-09-10 13:24

    Teisingai paaiškinti Lietuvoje vykę ir vykstantys istoriniai procesai bei jų priežastys.
    Yra dar Lietuvoje aiškiai matančių ir blaiviai mąstančių istorikų. Brangvardis.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2014-09-10 22:21

    Siūlau sinicai ir tautininkams eiti pasimasturbuoti ir gerai nuleisti spermos, nes labai spaudžia smegenis, todėl fašistoidines nesąmones rašote.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2014-09-17 21:38

      Ne tuo kardu mojuoji, specialiste.

      Panaikinti

emo-but-icon

item