Viktorija Čirvinskaitė. Misija visada prasideda atsiklaupus

Gydytojos pediatrės liudijimas apie Tiberiados bendruomenės misiją vargšų rajonuose Filipinuose.

5:45 val. pažadina ne žadintuvas, bet intensyvus gaidžių giedojimas ir kaimo gyventojų darbo su bambukais garsai, vaikų juokas... Ventiliatoriaus pučiamas dar gana vėsus oras (lauke ~30˚C), kartu su Kryžiaus ženklu ištariu: „Būk pašlovintas už gyvybės ir gyvenimo dovaną, štai aš, Viešpatie, visa Tavo, naudok mano gyvenimą Savo garbe.“ Pirmoji dienos valanda ypač svarbi – asmeninės tylios maldos laikas. Maldos bendrystė su broliais Emanueliu ir Serafimu čia, Sapang kaimelio Filipinuose koplyčioje, su Tiberiados broliais Baltriškėse (Lietuvoje), bendruomene Belgijoje, ir visais draugais „nešančiais“ misiją. Laikas, kai leidi Viešpačiui paruošti savo širdį dienos misijai. Malda yra tarsi tas tikrasis deguonis, neleidžiantis darbui tapti paprasčiausiu amatu, bet padedantis įžvelgti gilesnę prasmę. Kartais gaudydavo pagunda – atrodė, tą rytmečio laiką, galėčiau išnaudoti „produktyviau“ – padaryti jau dabar keletą darbų, kurių tokia gausybė. Kartais virte virė vidinė kova. Tačiau visada širdyje buvo ištikimas pažadas bendruomenei, išsiuntusiai į misiją – svarbiausia ne daryti, bet mylėti, būti maldos misionieriumi. Prisimindavau ir popiežiaus Pranciškaus ištartą padrąsinimą: Evangelizuoti įmanoma tik atsiklaupus. Aš, kaip mažytė bendruomenės medikė, ypač šią misiją gyvenau kartu su gydytojų užtarėjo, šv. Luko evangelija. Kiek daug šventojo uolumo, užsidegimo tikėjimo ir meilės tarnystėje! Kiek vėliau – bendruomeninė rytmetinė malda kartu su šv. Damijono bendruomenės jaunuoliais, gyvenančiais parengiamuosius metus prieš studijas koledže ar universitete. Vėliau – ryžių pusryčiai, pusvalandis „maitinimosi“ Šv. Raštu ir palaiminti išeidavome į dienos misijas. Kiekvienos dienos centras – šv. Mišios, į kurias subėgdavome iš dienos darbų. Vėliau – susitikimo su Kristumi adoracijoje laikas, dar vėliau – ryžių vakarienė, mažytis atokvėpio momentas ir naktinė malda. Tad misijos „širdies ritmas“ visada sukosi aplink maldą.

Nuo pat savo tikėjimo kelionės pradžios žavėjausi šv. Pranciškumi, jo paprastumu, uolumu, neturtu, radikalumu, savo gyvenimo dovanojimu apleistiesiems, pasaulio atstumtiesiems, vargšams, ligoniams. Nuolat klausdavau Dievo, kaip aš galiu šių dienų pasaulyje tokiu keliu Jį sekti, gyventi šv. Pranciškaus pavyzdžiu. Gavau didelę dovaną (tuo pačiu ir atsakomybę) – studijuoti mediciną, vėliau vaikų ligų rezidentūrą. Šiais metais jau antrąjį kartą išskridau su dviem Tiberiados broliais į misiją Filipinuose, tad turėjau didelį džiaugsmą panaudoti visas įgytas žinias, patirtis, kad galėtume padėti visiems sergantiems. Medicina nėra tikslas pati savaime, tačiau kaip konkretus būdas skelbti Gerąją Naujieną. Daugiau nei prieš 10 metų Sapang kaimelyje jaunos belgų gydytojų Bruno ir Delphine šeimos įkūrė medicinos centrą „San Damiano clinic“, kuriame dirba vietinių gyventojų komanda, 1 kartą per savaitę atvyksta gydytojas iš Manilos. 

Vienas iš tų vietinių gyventojų – Oyethas – tikras gyvas šventasis. Jis, nors ir nebaigęs jokių medicinos mokslų, tačiau gydytojų misionierių išmokytas, šiuo metu yra labai profesionalus ir su didele meile tarnauja ligoniams. Gyvena klinikos mažame kambarėlyje, keliasi bet kuriuo paros metu gydyti astmos paūmėjimo ar kito susirgimo. Nepaisant to, kiekvieną rytą prabunda 4 val. ryte tam, kad per radiją išklausytų šv. Mišių skaitinius ir vėliau melstųsi rožinį. Kai kartu eidavome lankyti ligonių, visad keliaudavome kalbėdami rožinį. Matydavau, kad ir perrišant žaizdas, jo lūpose nuolat tyliai skambėjo „Aba ginoong Maria....“ (tagalog kalba: Sveika, Marija...). 

Bruno (kuya Nono) – jaunuolis, prancūzas, turintis slaugytojo specialybę, dovanojantis dvejus metus savo gyvenimo tarnystei bendruomenėje Filipinuose. Koks entuziazmas ir atsidavimas! Atrodytų, net neįmanomose situacijose sugebėdavo rasti išeitį ( pavyzdžiui, kaip suorganizuoti pinigų, kad galėtume išsiųsti pacientus į ligoninę). O jo meilė vaikams! Gatvėje einant iš visų pusių nuolat girdi „kuya Nono“ (Filipinuose būtina turėti pravardę; kuya – kreipinys vyresniam, pagarbos išreiškimas), pribėgę skuba jį apkabinti. Klinikos centre – šv. Damijono kryžius ir šv. Šeimos statulėlė – čia vidurdienį stabtelėdavome maldai, kad atnaujintume jėgas, pajėgtume su meile tarnauti, būti vieninga komanda.

Džiaugtis su besidžiaugiančiais, kentėti su kenčiančiais

Planavome, kad medicininėje misijoje dirbsiu dvi dienas per savaitę – vesiu mokymus klinikos komandai (pirmosios pagalbos, įvairių sistemų ligų ir pan.), konsultuosiu sergančius vaikus, darbuosiuos mitybos programoje (yra apie dvidešimt programoje dalyvaujančių vaikų, turinčių mitybos problemų – dažniausiai dėl netinkamos ar mitybos stokos. Mamos yra mokomos geros mitybos principų, vaikų būklė yra nuolat vertinama, sekamas svoris, skiriami maisto daviniai). Tačiau realybė buvo visai kitokia – dirbau septynias dienas per savaitę, konsultavau tiek vaikus, tiek suaugusius, reikėjo net ir operuoti. Išsekę, žaizdoti, dūstantys, karščiuojantys, netekę skysčių kūdikiai, vyresnio amžiaus žmonės... Kartais norėjosi su ašaromis šaukte šaukti – „kodėl?! Tai neteisinga!“ – kai turėjom nuleisti rankas, kai tuo tarpu Europoje tokios situacijos būtų lengvai išsprendžiamos. Teko priimti realybę tokią, kokia yra, daryti su tomis priemonėmis, kurias turime, geriausia, ką galime. Kadangi medicina Filipinuose yra mokama, o vargingai gyvenantys žmonės pranešus, kad reikia operuoti didelius pūlinius ar panašiai ir reikalinga chirurgo pagalba, tik papurtydavo galvą, sakydami „no money“ (angl., nėra pinigų), tad teko rizikuoti – su Šventosios Dvasios pagalba operuoti, patiems gaminti drenus ir kitas priemones. Kaip puikiai su malda tai veikia. Kiek daug džiaugsmo matant sveikstančius, ypač, kai atrodė, kad nelabai pavyks kažkuo padėti. Man, kaip jaunai medikei, įpratusiai prie palyginti turtingų, sterilių ligoninių, tai buvo didelis iššūkis. Yra tik stetoskopas, otoskopas, šlapimo ir dar keletas tyrimų, kuriuos pats analizuoji ir pirmyn. Visa diagnostika remiasi visu tuo, ką tau davė Dievas – akimis, ausimis, rankomis (apčiuopa, perkusija ir t.t.).

Ne kartą bėgome su deguonies balionu, inhaliatoriumi padėti dūstantiems kaimo gyventojams. Kartais reikėdavo ir palydėti iki mirties, kai jau nebegalėdavome padėti. Skubėdavom pakviesti brolį Emanuelį, kuris yra ir kunigas, kad galėtų suteikti sakramentus. Išgyvenau ir keletą sunkių patirčių. Vieną vakarą į kliniką atėjo jauna moteris, besilaukianti pirmagimio, smarkiai ištinusi, su labai aukštu kraujospūdžiu. Apžiūrėjus ir padarius tyrimus, tapo aišku – reikia skubiai atlikti Cezario operaciją, nes grėsmė didelė ir mažylei, ir mamai. Filipinuose „skubi pagalba“ užtrunka (kol šeimos sugeba gauti pinigų ir t.t.). Tik po trijų dienų buvo atlikta operacija, mažylė pati kvėpavo tik dvi dienas, vėliau reikėjo inkubatoriaus, intubuoti (t.y. dirbtinio kvėpavimo palaikymo), tačiau tai greičiausiai buvo per brangu ir jau trečiąją dieną mažąją parvežė iš akušerijos ligoninės... Kartu su šv. Damijono bendruomenės jaunuoliais (tai viena iš jų misijų – melstis už mirusius, eiti pastiprinti šeimų) ėjome melstis prie mirusios mažylės. Vėliau dar daug vakarų lankiau tą jauną mamą, netekusią pirmagimės, kartu melsdavomės ir paprasčiausiai būdavome kartu. Kristaus meilė stipresnė už mirtį, mirtis niekada nėra pabaiga, tik „kablelis“. Prisikėlusiojo Vilties Žinios nešimas buvo labai konkretus kasdienybėje. Ir man medicininė misija niekada nesibaigia tik su medicina... Vaikai klinikoje arba net gatvėje pribėgę prašydavo palaiminimo paimdami ranką ir dėdami sau ant kaktos. Kiekvieną kartą pagalvodavau, kas čia ką labiau laimina – ar aš juos, ar jie mane... Didieji Dievo mažutėliai...

Melskis. Mylėk. Skelbk.

Pamenu, prieš išvykdama į Filipinus klausiau br. Morkaus, Tiberiados bendruomenės įkūrėjo, kas svarbiausia būnant misionieriumi. Atsakė iškart labai paprastai: Melskis, mylėk, skelbk. Ir su džiaugsmu.

Buvome išvykę į kelių dienų misijas Manilos šiukšlynuose, kur gyvena daugiau nei pusė milijono gatvės vaikų. Tada nebe medicininę ar kokią kitokią socialinę misiją įgyvendinom, tačiau mūsų tikslas – parodyti vaikams, kurie nepatiria meilės, kurie dėl skurdo nemato savo tėvų, kurių niekas neapkabina, kad nepaisant visko, jie yra vertingi ir Dievo mylimi. Ne daryti, bet būti. Tad kartu meldėmės, žaidėme, dainavome, piešėme (kai kurie vaikai pirmą kartą laikė pieštuką). Kiek daug džiaugsmo, juoko! Atrodytų tie, kurie nieko neturi, turėtų būtų liūdni, tačiau priešingai – tiek šypsenų nesu mačiusi nei vienoje Europos šalyje. Nakvynei šiukšlynuose mus priėmė kelios bendruomenei pažįstamos šeimos. Man labai svarbu, kad vietiniai gyventojai, tiek Sapang kaime, tiek misijoje lūšnynuose, jaustų ir suprastų, kad esu kaip jie, o ne kažkoks stebuklingas gelbėtojas europietis. Kad atvažiavau tam, kad dalinčiaus jų kasdienybe, tad stengiausi kuo daugiau gyventi kaip jie, tapti kaip jie (žinoma, išlaikydama savo identitetą).

Taip pat gyvenome gražią trijų dienų vaikų stovyklą, į kurią priėmėme šimtą kaimo vaikų. Mokėmės melstis, mylėti konkrečiais darbais, patarnavimais (tvarkėme kaimo aplinką, rinkome šiukšles, mokėme dirbti darže ir t.t.). Nuostabu buvo Verbų sekmadienį su palmių šakomis rankose kartu su visais kaimelio gyventojais ir stovykloje dalyvaujančiais vaikais eiti procesijoje į parapijos bažnyčią (6 val. ryte, 1 val. kelio). Stovyklos pabaigoje kiekvienas vaikas gavo medinį kryželį. Tiek daug džiaugsmo jų akyse! Vėliau kaimelyje galėdavome sutikti vaikus, su pasididžiavimu nešiojančius kryželius ant krūtinės, kurie pribėgę sakydavo: Aš nešioju Prisikėlusį Jėzų kaip ir tu.

Laisvu laiku mėgdavau lankyti šeimas, jiems tai didelis įvykis. Kiek daug šventumo istorijų! Ir kaip neįtikėtina – tokia didelė pasiaukojanti meilės kultūra nuo pat vaikystės. Regina (Regine) – jauna 17 m. mergina, auganti labai vargingoje šeimoje, vyriausia, turinti tris broliukus, tad kaip pati sakė: „turiu būti pavyzdys ir padėti šeimai.“ Pastaruoju metu jos mama sirgo, tėtis labai daug sunkiai dirbo, kad šeimai užtektų bent prasimaitinimui. Ši jauna mergina, viena iš geriausiai besimokančių koledže, dalyvaujanti Tiberiados bendruomenės stipendijų programoje. Kiekvieną savaitę ji praleidžia Maniloje studijuodama, savaitgaliais grįžta, išplauna krūvą per savaitę sukauptų nešvarių rūbų, pagamina maisto ir dar turi mokytis. Išgirdus, kiek laiko ilsisi, sunku patikėti, kad miegodama 3–4 val., ji dar sugeba šypsotis, nuolat būti džiugi, ateiti į bendruomenę ir dar padėti įvairiose tarnystėse. Čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kurie man nebeleis bambėti, kad kartais per daug budėjimų turiu ligoninėje Lietuvoje ar Briuselyje per ilgai dirbau.

Velykų tridienio metu jau daugiau nei dešimt metų organizuojama stovykla jaunuoliams. Šiemet atvyko apie 140 jaunuolių iš miesto šiukšlynų. Kaip gera buvo kartu eiti į tikėjimo kelionę, ruoštis Prisikėlimo šventei. Nuostabu buvo pasinerti į liturgiją. Didįjį penktadienį kopėme į saloje esantį didelį kalną (buvęs vulkanas), ten praleidome naktį, ėjome Kryžiaus Kelią. Labai graži buvo pasninko diena – br. Emanuelis, paaiškinęs jos prasmę, koplyčioje paliko aukų dėžutę, kuri buvo skirta padėti Afrikoje esantiems vaikams (Tiberiados bendruomenė turi misiją ir Konge). Tikra gyva Evangelija – tie, kurie patys turi labai mažai, aukojo ne iš to, kas atlieka, o viską, ką turi – dėžutė įspūdingai greit buvo pilna pesų... (Paprastai filipiniečiai valgo meryenda – perka kokį nors saldų maisto produktą ir vidurdienį suvalgo. Mačiau, kad tas kelias dienas, jie nieko meryendai neturėdavo...). O koks džiaugsmingas Velyknaktis ir eisena su giesmėmis atgal į kaimelį, žadinant miegančius: O mano džiaugsme, Kristus prisikėlė!

5:45 val... Lietuva. Ligoninė. Ramus budėjimo rytmetis, kai mažieji pacientukai dar miega… Rankose mažyčiai rožinio rutuliukai… Kaip svarbu nuolat ieškoti Viešpaties Veido, įsiklausyti į Jo pašaukimus, atsiliepti ten, kur esame kviečiami. Būti Meilės, Vilties nešėjais visur ir visada. Tai ir yra pagrindinė misija – mylėti kasdienybėje. Ne pasyviai gyventi, bet šimtu procentu pasinerti. Gyvenimas nėra kažkokia pilkuma, bet jis yra tam, kad gyventume dėl didžių tikslų, dėl idealų. Nieko nėra gražiau, kaip dovanoti savo gyvenimą Tam, Kurį mylime ir Tiems, kuriems taip reikia meilės.

Dar šiek tiek apie Tiberiados bendruomenės misiją Filipinuose

Filipinuose, Talimo saloje (~ 55 tūkst. gyventojų, 4 val. kelio nuo sostinės Manilos), Sapango kaimelyje yra Tiberiados bendruomenės kartu su Niku įkurta Šv. Damijono bendruomenė. Ten gyvena keletas pasauliečių, įsipareigojusių įvairiuose projektuose: stipendijų programa, bambukų dirbtuvė, Šv. Damijono klinika ir t.t. Brolis Emanuelis ir kiti broliai nuolat atskrenda padrąsinti ir padėti visai komandai. Yra įkurta nevyriausybinė organizacija, kuri rūpinasi stipendijų programa.

Kiekvienais metais, atsižvelgiant į tai, kiek aukų gaunama, finansuojama apie trisdešimt stipendininkų, bendradarbiaujame kartu su organizacija „Mekongo vaikai“. Stipendijos suteikiamos pradinių ir vidurinių mokyklų mokiniams bei universitetų studentams. Tikslas – suteikti jauniems žmonėms, kilusiems iš vargingų šeimų, galimybę pabaigti vidurinę mokyklą ir įstoti į koledžą ar universitetą. Pabaigę studijas, jie bus pajėgūs susirasti darbą ir tokiu būdu padėti savo šeimai, kai kuriais atvejais sumokėti už savo jaunesnių brolių ir seserų mokslą. Trumpai tariant, jie nebebus pasmerkti visą gyvenimą pasilikti skurde. Pirmais metais jaunuoliai kartu gyvena Šv. Damijono bendruomenės namuose. Šie paruošiamieji metai padeda nustatyti, kokio tipo studijos tiktų studentui,  taip pat formuoja tinkamą visapusišką pasirengimą (mokomi anglų kalbos, padeda įvairiose bendruomenės misijose ir t.t.). Būdami bendruomenėje jie įgauna brandumo, išmoksta gerbti kasdienę dienotvarkę, dirbti virtuvėje, darže ir tokiu būdu mokosi padėti kitiems. Ši programa jau išaugino daug gražių žmonių.

Šaltinis: www.bernardinai.lt