Valdas Rakutis. Jaunimas nežino, kas yra karas

Valdas Rakutis, istorikas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius. - Ar mo...

Valdas Rakutis, istorikas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius.

- Ar mokyklose reikia karinio parengimo ir ar ne per vėlai dėl to susizgribta?

- Aš manau, kad ne mes vieni tą klaidą padarėme. Visa Vakarų Europa kažkodėl staiga nusprendė, kad karų istorija baigėsi, kad ateityje bus tik taika. Taip grįžome į tą būseną, kurioje Europa buvo iki Prancūzijos revoliucijos, kuri kaip tik ir įvedė visuotinę karo prievolę.

Klaida jau padaryta, ji akivaizdi. Bėda ta, kad mes labai aklai sekame kitų šalių pavyzdžiais, negalvodami savo galva, nors mūsų geografinė padėtis mums niekada nežadėjo saugumo ir amžinos taikos.

Atsisakyti šauktinių kariuomenės, o tiksliau - visuotinės karo prievolės, mano galva, taip pat buvo klaida. Aš ir tada taip sakiau, ir dabar taip tebegalvoju.

Aišku, dabar tokius dalykus grąžinti būtų politiškai labai nepopuliaru.

Savaime suprantama, kad retas kuris norės kariuomenėje metus be atlygio atlikti privalomąją tarnybą. Niekas į kariuomenę dabar savo noru nesiveržia, nors kai kas gal ir įsivaizduoja, kad patriotiškai nusiteikę žmonės su entuziazmu eis ir tarnaus. Čia ne tas atvejis. Už pinigus patriotų yra, bet tokių, kurie visiškai savanoriškai ryžtųsi sunkiai tarnybai, - vienetai. Ruoštis reikia tikrai daug anksčiau, nei ateina blogi laikai.

Visuotinės karo prievolės esmė - kad žmogus jaustųsi turįs pareigą ginti Tėvynę. Ne tik atitarnauti metus, bet iki pat 50 metų būtų pasiruošęs tą daryti. Žmogus turi suprasti, kad ir 50 metų jis bus potencialus karys ir jis gali būti reikalingas, jei valstybei ateis blogi, sunkūs laikai. Visuomenės atleidimas nuo pareigos Tėvynei yra didžiausia mūsų nelaimė.

- Tačiau 2008 metais, kai buvo nuspręsta atsisakyti šauktinių kariuomenės, politikai kalbėjo, kad tai - atgyvena, kad privalomoji karo tarnyba sukelia tik dar daugiau problemų - bandydami jos išvengti, jaunuoliai simuliuoja, klastoja sveikatos pažymas...

- Reikėjo tvarką įvesti, o ne skųstis. Jei kažkas dalydavo „falšyvas“ pažymas, juos reikėjo bausti, persekioti ir prižiūrėti. Įvesti tvarką Karo medicinos tarnyboje ir kitose institucijose, o ne eiti paprasčiausiu keliu - neišsprendus problemų, keisti pačią sistemą. Kiek man teko kalbėti su karininkais, jie sako, kad su šauktiniais yra daug lengviau dirbti nei su profesionalais, nes pastarieji nebūna visą parą kariniame dalinyje. Profesionalai penktą valandą vakaro eina namo, nebent yra mokymai ar budėjimo metas.

Dabar kariuomenėje masiškai trūksta karių. Tai didžiulė bėda. Kariuomenės vadas garsiai šneka apie tai, kad tiesiog nėra karių. Kodėl taip yra? Kai įvyksta kariuomenės sistemos komplektavimo kaita, pinigų kiekis turi būti daug didesnis, nei prieš tai buvo. Juk pokyčių metu yra daug nenumatytų išlaidų. O mes keisdami sistemą padarėme priešingai - sumažinome gynybos biudžetą. Senoji sistema sugriuvo, o naujoji normaliai veikti taip ir nepradėjo.

- O politikų siūlomam kariniam parengimui mokyklose ar pritariate? Kaip jis turėtų būti organizuojamas?

- Yra du labai svarbūs žodžiai - karinis ir pilietinis parengimas. Šios sąvokos susijusios, bet nėra tapačios. Galbūt tokios disciplinos mokykloje nereikėtų vadinti kariniu rengimu. Man atrodo, kad tas parengimas turėtų vykti kaip pilietinis ugdymas. Žmogus turėtų sužinoti apie kariuomenę, kas tai yra, kokius uždavinius ji vykdo, kas yra karas, kaip valstybė veikia jo metu. Galų gale reikėtų žinoti, kaip karinio konflikto metu pasirūpinti savimi pačiu ir savo artimu. Kartu reikėtų mokytis ir kas yra rinkimų teisė, kokia yra politikų atsakomybė, kas yra demokratinė santvarka. Tas karinis elementas turėtų būti pilietinio ugdymo pakete. O praktiniai dalykai galbūt galėtų būti integruoti į kūno kultūros pamokas, kaip ir būdavo anksčiau. Juk šaudymas yra viena iš sporto rūšių. Rikiuočių mokymo reikėtų gal tik minimaliai.

- O dabar jauni žmonės bent supranta, kas per dalykas yra tas karas?

- Nereikia stebėtis, kad nežino. Jei mes jų nemokėme, nekalbėjome apie pareigas Tėvynei, nepasakojome, kas tai yra, natūralu, kad jie nieko ir nežino. Jaunimo kaltinti nereikia, nes mes patys to nebeakcentavome. Suprantama, kad jaunimui gali kilti klausimas, o kam dabar reikia visų tų dalykų - pilietinio rengimo, privalomosios karo tarnybos. Juk jie buvo ugdomi kitaip.

Tačiau žmogus netampa tuo, kas yra, iš niekur. Jis toks, kokį jį išauklėjo vyresnioji karta ir mokykla. Kai mes sakome, kad jaunimas niekam tikęs, aš matau labai paprastą išeitį - keiskime ugdymo sistemą ir jis taps tinkamas.

- Tačiau atrodo, kad dabartiniams abiturientams ir brandos egzaminai kelia daug streso - šiemet buvo nemažai ašarojančių. Ko tikėtis, jei iškils kur kas didesnių problemų? Jei bus pareikalauta privalomai atlikti karo tarnybą? Ar nepadaugės keliančių sparnus į užsienį?

- Žinote, aš dabar matau labai keistą padėtį, kai ypač sureikšminamos problemos, kurios, mano nuomone, yra labai menkos. Kai kalbame apie demokratinę santvarką, visuotinė karo prievolė yra nuo jos neatskiriama. Tai sudėtinė pilietiškos visuomenės dalis. Turime suprasti, kad, būdami valstybės dalimi, turime pareigą dėl jos, dėl visuomenės patarnauti. Atiduoti šiokią tokią duoklę. Tada žmogus tampa pilietiškas ir demokratiškai atsakingas už savo valstybę.

Kažkodėl mes labai gerbiame demokratinę santvarką tik tada, kai yra kalbama apie mūsų teises. O pareigos lieka antrame plane. Mes dabar esame tokia demokratinė valstybė, kurioje piliečių pareigos yra labai neaiškios. Dėl to valstybė ir yra tokia silpna. Kai kas sako, kad jei būtų blogi laikai, jaunimas negalvodamas mautų į užsienį. Greičiausiai dėl to, kad nėra pareigos jausmo. Aišku, jei žmonės nebuvo to mokomi, jie ir nesupranta.

- Turbūt atsiras sakančių, kad per prievartą iš jaunimo nieko nereikia prašyti. Kad jei kas, apgins NATO, kurios nariai esame. Gal tik tiek ir pakanka?

- Aš manau, kad NATO tikrai apgins. Bet nejau tai reiškia, kad patys nebeturime pareigos rodyti gero pavyzdžio? Įsivaizduokite tokią situaciją, kad į Lietuvą rotacijos principu atvažiuoja tarnauti Prancūzijos kariai ir staiga pamato, jog lietuviai mažiausiai visoje Europoje skiria lėšų gynybai, jog patys žmonės nenori tarnauti ir dar kuris nors priėjęs iš jų juokiasi: ką jūs čia, kvailiai, aukojatės? Kaip tai atrodo?

Jei organizuoji talką, būk malonus, pats ir dirbk. Patys turime skirti tiems dalykams dėmesio ir tik tada kviestis kitus. Nes labai keistai ir negarbingai atrodo, kai liekame pašonėje ir prašome, kad kas nors kitas mus apgintų.

Šaltinis: www.respublika.lt

Susiję straipsniai

Valdas Rakutis 6194541336950233796

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item