Unė Kaunaitė. Pirštais nučiupinėta savivertė

Kai grįžtu iš tokių renginių kaip Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, visi nuolat klausia – ...



Kai grįžtu iš tokių renginių kaip Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, visi nuolat klausia – ar verta? Išvažiuodama iš renginio, girdėjau kalbantis tris jaunuolius – jie ėjo iki automobilio, keletą kilometrų tempdami sunkius krepšius, nes apsauga jokiu būdu neleidžia privažiuoti arčiau, ir garsiai piktindamiesi sutarė, kad daugiau čia nevažiuos. Tai kaip atsakyti, ar verta?

Vadovaujuosi įstrigusia mintimi, kad, jei sausakimšuose paskaitų renginiuose per dieną išgirsti vieną mintį, kuri tau įstringa, ta diena jau yra verta. Ko verta, čia jau kitas klausimas, bet verta. Tokių minčių išsivežiau ne vieną, tad atsakydavau nedvejodama. Dvi iš jų vis mėginau susprausti į vieną tekstą – kartu lyg nedera, bet po vieną pasiklysta.

Prof. Leonidas Donskis vėl kalbėjo apie toleranciją – eruditiškai, kaip tik jis moka, sausakimšoje salėje. Vėl ir vėl lyg plaktuku kaldamas tolerancijos apibrėžimą: tai ne abejingumas ar svarbių klausimų ignoravimas, o kito orumo pripažinimas. Deja, mūsų viešojoje erdvėje pats žodis „tolerancija“ yra persismelkęs tokiomis giliomis konotacijomis, kad net tada, kai Donskis tyrinėja garsių menininkų paveikslus ar kartoja filosofijos istoriją, salė tyliai dūzgia: tai kada jau kirs lietuviams? Aprūdiję don kichotų šarvai paruošti, nes kaipgi be jų Donskio paskaitoje.

Spauda mus nuolat auklėja: lietuviai netolerantiški. Tas pats Leonidas Donskis 2010-aisias rašė, kad „Lietuvos didžioji problema šiandien yra vis labiau stiprėjanti nepagarba žmogaus teisėms ir laisvėms“. Pagal 2013-aisiais sudarytus pasaulio svetingumo žemėlapius, Lietuva gerokai atsilieka nuo Vakarų šalių ir Estijos, nors, laimė, lenkia latvius. Pagal tolerancijos rasėms žemėlapį, esame viena iš netolerantiškesnių tautų, tik štai kažkaip vis vien aplenkiam broliškas Baltijos šalis. Kas ir kaip tokius žemėlapius sudaro, niekas nesivargina paaiškinti. Kaip tą netoleranciją pamatuoja?

Įstrigusi mintis mane pasiekė per dokumentinio filmo Nematomas frontas apie partizano Juozo Lukšos gyvenimą peržiūrą. Nors filmo meninė vertė smarkiai nuvilia, bet prasmingų istorinių detalių netrūksta. Viename iš paskutiniųjų kadrų ryšininkė Eleonora Labanauskienė guodžiasi, kad visada ateina tas kitas, kuris engia, vadovauja ir griauna. Kaip tyčia po Donskio paskaitos.

Tada susimąstai, kad lengva būti tolerantiškiems, kai istorinė sąmonė nėra persmelkta kito paveikslų. Kito, kuris engė, mėgino atimti kultūrą, namus ir visa kita, kas brangiausia. Karai, kurių šešėliai persekioja visą Europą, nėra tolygūs okupacijai – karai palieka skausmą, priešpriešą, bet kartu stiprų kovingumo, savivertės jausmą. Okupacija menkina ir žemina, moko nebylumo, buvimo chameleonu, galinčiu susilieti su aplinka.

 Romualdas Granauskas knygoje Išvarytieji klausia, kaip jiems, išbalusiems didžiaakiams pokario vaikams, reikėjo augti, mačius tai, ko užmiršti neįmanoma? Visi tie išgyvenimai nusėdo giliai, iki pačių šaknų, gal net iki genų. Dabar tūno mūsų vaikuose, tūno anūkuose, tik jie to dar nežino, – atėjus baisiai valandai, išlįstų. O tie, kurie rašėm, perdavėm dar ir į savo rašymus Pasižiūrėjus į mūsų knygų lapus prieš šviesą, galima pastebėti neryškias dėmes, – lyg pripėduota, lyg nučiupinėta purvinais pirštais. Ten vaikščiota matytų mirčių...

 Neteisinu netolerancijos, kurios apraiškas Lietuvoje taip dažnai linksniuoja spauda. Teisinu lietuvišką charakterį. Teisinu teisę būti netolerantiškais, nes to mus mokė istorija. Teisinu, nes manau, kad nuolatiniai kaltinimai, jog esame netolerantiški, tik padeda sukurti užburtą ratą, neleidžiantį ugdyti savivertės. Be jos negali būti ir tolerantiškas, nes bijai.

 Čia ir antroji mane persekiojanti mintis. Pagrindiniai PLJS pranešimai – užsieniečių, anglų kalba. Kiek nuvylę, nes, nepaisant puikių oratorinių sugebėjimų, kalbėtojai kartojo nuspėjamus sakinius iš populiariosios psichologijos knygų. Vienas pranešėjas per pusvalandį visomis įmanomomis frazėmis perdėliojo žodžius „the sky is the limit“, bandydamas motyvuoti mus siekti daugiau. Ir tai gražu, bet man vis kirbėjo mintis – ar nereikėjo nors vieno pranešimo skirti lietuviams? Suteikti galimybę plačiausiai įmanomai festivalio auditorijai aptarti problemines šiandienos sferas, o ne visiems žinomą bendrąjį paviršių.

 Problema ne pranešimai, o lietuviška nuostata, kad užsieniečio pranešimas yra vertesnis nei lietuvio. Visų užsieniečių kalbos tiesiog tvirtino žinomą faktą – Lietuva nuo Nepriklausomybės atkūrimo nuėjo jau tolimą kelią. Bet tvirtino iš šalies, todėl... buvo svaresni? Į renginį atvyko ne vienas lietuvis, kurio žodžiai būtų sujaudinę auditoriją labiau nei pasirinktųjų. Bet jie gyvena viduje, todėl jų žodžiai nekelia savivertės. Nors – paradoksalu – yra atvirkščiai.

 Lygiai taip pat dokumentiniuose filmuose apie Lietuvos istoriją: vieni paskutiniųjų žodžių atiduodami užsieniečiams. Nematomas frontas, Mano svajonių komanda tėra keli į galvą šaunantys pavyzdžiai. Jei amerikietis pasakys, ir dar su ašaromis akyse, jog tokia komanda buvo tikroji dream team arba jog tokie kariai buvo tikrieji Nepriklausomybės šaukliai... negi netikėsim?

 Žemos savivertės žmogus save nuolat lygina su kitais. Lygiai taip ir lietuviai, spaudoje nuolat lyginame save su kitais – tarp pagrindinių naujienų straipsnių būtinai atsidurs laimingiausių pasaulio šalių ar geriausių miestų gyventi sąrašai. Ar kas nors bent įsivaizduoja, kaip tokie sąrašai sudaromi ar kiek tokia statistika galima pasitikėti? Pirmosiose portalų naujienose atsiduria ir Majamyje kremus pristatančios amerikietės, kurios žino, kad Lietuva – tai Sabonis ir Žalgiris. Kodėl mums tai įdomu?

 Žmogaus psichologiją nesunku pritaikyti tautos psichologijai. Galima kalbėti apie savivertę moksliškai, bet tai kur kas gražiau yra išreiškę mąstytojai ir rašytojai. Žmogaus teisių gynėjas Malcolm X teigė, kad negalime būti priimtini kitiems, kol nepriėmėme savęs patys. „Svarbu ne tai, ką aš apie jį galvoju, bet ką jis galvoja apie save“, – rašė Antoine’as de Saint-Exupéry.

 Citatas galima tęsti be galo, bet jos visos kartoja tą pat. Kol neišmoksime vertinti patys savęs, gerbti ir pasitikėti savo tautos žmonėmis ne mažiau ar – dar geriau – daugiau nei kitais, tada pajusime savo vertę. O kai jautiesi stiprus, kitas nebegąsdina. Net jei tas kitas su ginklais – prisiminkite suomius per Antrąjį pasaulinį karą ir suprasite, kas yra savivertės jausmas. Pilti purvus ant savos tautos yra lengva, kur kas sunkiau – priimti ją su visais netobulumais ir išlikti oriems.

 Kad nors tų knygų paraštės nebebūtų nučiupinėtos purvinais pirštais.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Unė Kaunaitė 3108860139304664895

Rašyti komentarą

  1. Šiaip jau, būtent liberastai (įskaitant ir visas jų ir jų kolegų neomarksistų "tolerancijas") ir yra vieni iš pagrindinių lietuvių savivertės griovėjų. ;)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item