Romualdas Ozolas. Baltijos kelias šiandien

Istorikai postmodernistai, pasaulio vyksmus seikėjantys globaliųjų procesų ir struktūrų kilmės be...

Istorikai postmodernistai, pasaulio vyksmus seikėjantys globaliųjų procesų ir struktūrų kilmės bei veikimo kriterijais, o pažangą - vadinamųjų žmogaus teisių įsitvirtinimo požiūriu, nieko didaus ir reikšmingo nemato beveik visoje moderniosios Lietuvos istorijoje. Tačiau ir tie pripažįsta XX amžiaus pabaigos Sąjūdį buvus išskirtiniu reiškiniu.

Atsiribodamas ir iš principo atmesdamas jų praktikuojamą ir norma bandomą paversti istorijos perrašinėjimą pagal dar vieną kosmopolitinį kanoną, kur kas radikalesnį už Juozo Žiugždos praktikuotąjį, kuris naciją ir tautą vis dėlto pripažino kaip mąstymui tinkamą abstrakciją, aš manau pasauliniu reiškiniu buvus ir Sąjūdį, ir Partizanų karą, ir gynybinę imperiją sukūrusią viduramžių Lietuvą, ir tautinį atgimimą XIX amžiuje, atvedusį į tokią valstybę, kuri, panašiai kaip senoji Lietuva germanams, tapo lemiamu iššūkiu pusę pasaulio valdžiusiems slavams.

Jeigu postmodernistiniai istorijos globalizatoriai nebijotų netekti savo užsakovų malonės ir pripažintų, kad asmuo istorijoje subjektas yra tik tiek, kiek sugeba sutelkti arba susitapatinti su kolektyviniu veikiančiuoju asmeniu, kuris vienintelis yra tikrasis istorijos subjektas (mūsų atveju tai lietuviai, lietuvių Tauta), jie tikrai rastų, kuo lietuvių istorija yra - nepaisant nieko - didi, nekalbant apie tai, kad ji reikšminga visada.

Sąjūdžio istorijoje Baltijos kelias yra aukščiausias nacionalinio judėjimo kaip daina valdomos revoliucijos pakilimo taškas. Baltijos keliu reiškiasi ir išsilieja liaudies tautiškoji energija, apvaisinanti ir nukreipianti visą judėjimą ėjimui valdžion, kuri viena tegali pozityviai spręsti ir civilizuotai, t.y. valstybe, apiforminti tautos lūkesčius. Įvertinti Baltijos kelią kaip Tautos veiksmą, kuris atmetė Sąjūdyje pulsavusių asmeninių ir grupinių interesų bei nuomonių neapibrėžtumo situaciją ir privertė svarbiausius politinius veiksnius atsistoti į kur kas ryžtingesnes ir labiau apibrėžtas pozicijas (Sąjūdžio dominuojamus TSRS liaudies deputatus spausti suvažiavimą Molotovo ir Ribentropo pakto slaptuosius protokolus pripažinti ne tik buvus, bet paskelbti juos negaliojus nuo jų pasirašymo momento, o LKP apsispręsti dėl išėjimo iš TSKP), - įvertinti visa tai nešališkai, dokumentuotai ir konceptualiai, nepasiduodant jokioms postmodernistinėms sugestijoms, yra svarbiausias uždavinys, kurį Baltijos kelio prisiminimas kelia istorikams šiandien.

Kad tai ne toks jau paprastas ir vienareikšmiškus atsakymus siūlantis uždavinys, rodo kad ir 1989 m. rugpjūčio 23 d., t.y. Baltijos kelio rytmetį, įvykęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijos posėdis, kurio tikslas buvo Pareiškimo pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms aprobavimas. Pareiškimas priimtas ilgai diskutavus dėl jo trečiojo punkto. Jo konstatuojamoji dalis buvo suformuluota pakankamai greitai: „TSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisijos parengtas teisinių sutarčių vertinimas tebėra nepaskelbtas, o apie politinį tik užsiminta kaip ateities darbą. Nei TSRS, nei Vokietijos valstybės iki šiol nepasmerkė ir nesiėmė konkrečių veiksmų suokalbio ir agresijos padariniams panaikinti.“ Imperatyvinė dalis suformuluota taip: „Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimas tikisi, kad laisvosios pasaulio tautos ir valstybės nesitaikstys su nusikalstamomis TSRS-Vokietijos suokalbio pasekmėmis Lietuvos suverenitetui, o Lietuvos tautą kviečia vieningai taikiu būdu atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką, nepavaldžią TSRS administracinei sistemai ir jurisdikcijai. Lietuvos santykiai su TSR Sąjunga turi būti grindžiami 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutarties esminiais teiginiais.“

Pareiškimo teksto projektas buvo parengtas Seimo tarybos. Tačiau Algirdas Saudargas pačioj sesijos pradžioj pranešė esąs įpareigotas supažindinti su politinės komisijos rugpjūčio 17 d. siūlymu į pareiškimą įtraukti formuluotę „ne TSRS sudėtyje“. Kaip ir dauguma komisijos narių, pats jis esąs prieš tą formuluotę tekste, tačiau Seimui įpareigotas pristatyti. Tai reiškė, kad prasidės begalinė dar nuo Vasario 16-osios, tiesą sakant, net nuo Steigiamojo suvažiavimo tebesitęsianti diskusija ir Sąjūdžio galvos skausmas. Nors po poros valandų reikia būti kelyje, diskusija prasideda. Siūloma greta pareiškimo skelbti papildomą pranešimą Dėl nepriklausomybės sąvokos vartojimo. Siūloma įpareigoti LTSR vyriausybę pradėti derybas su TSRS dėl kariuomenės buvimo sąlygų ir išvedimo. Siūloma pasisakyti prieš pastaruoju metu iš Maskvos pasigirdusius gąsdinimus ir grasinimus. Siūloma peržiūrėti visas pareiškimo sąvokas vien teisiniu aspektu. Kiekvienu atveju vienaip ar kitaip iškyla: sakome mes ką nors apie Sąjungą ar ne? Dauguma sako: yra aišku, kad nepriklausomybė reiškia ne Sąjungoje, nes visi taip suprantam. Kiti sako: pasakyti ne Sąjungoje reikia tiems, kurie nesupranta, ką mes norim daryti. A.Zalatorius pastebi, kad problema mums kyla dėl to, jog konjunktūra (suprask - kompartija) mums primetė tą sąvokos interpretabilumą, nes skelbia, kad nepriklausomybė galima ir būnant Sąjungoje. Z.Vaišvilos, M.Laurinkaus, P.Vaitiekūno, B.Genzelio ir mano pastangomis buvo priimta Seimo tarybos suformuluota ir V.Landsbergio pateiktoji redakcija, kuri, kaip pažymėjo K.Prunskienė, yra „be tų formuluočių, kurios mums patiems nereikalingos ir kurios pakenktų Lietuvos ekonominiams ryšiams“.

Prasmingas ar beprasmis buvo tas Sąjūdžio žmonių ginčas?

A.Brazauskas kalbėjo apie nepriklausomybę Sąjungoje, nes jį būtų tenkinusi konfederacija, kurią ne kartą siūlė M.Gorbačiovas. K.Prunskienei svarbiausias rūpestis visada buvo ekonomika, o ši norom nenorom implikavo kuo geresnius santykius su Maskva. Ar priimami formuluotę, kuri garantavo saugesnę mūsų „žingsnis po žingsnio“ politiką mums patiems gerai žinant, kad atėjus laikui viską padarysim „kaip turi būti“, mes naudos neiškėlėme aukščiau už principą, laikydami tai pačia protingiausia Sąjūdžio politika? Ar ne tada pradėjom kelią, kuriuo eidami šiandien savo nepriklausomybę apibrėžiame taip, kaip ir siūlė kairieji: nepriklausomybė Sąjungoje?

Kaip ir kodėl prasidėjo tas sąvokų išplovimas, kurio dėka šiandieninė mūsų nepriklausomybė nebeturi arba tuoj nebeturės savo bankų, savo valiutos, savo žemės, savo kalbos, net trečdalio buvusios populiacijos? Jeigu tada būčiau buvęs šiandieninės patirties ir proto, būčiau vienareikšmiškai reikalavęs formuluotės „ne Tarybų Sąjungoje“, „ne TSRS sudėtyje“. Tada Lietuvos nepriklausomybę man garantavo 1920 metų taikos sutartis su Rusija. O aiškaus atsiribojimo nuo Sąjungos šalininkų jėgos sesijoje buvo per silpnos. Tokia padėtis tęsėsi.

1991 m. vasario 9 d. referendumas davė mums Tautos absoliučios daugumos aprobuotą formulę: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Tačiau jau po dviejų dienų, tų pačių 1991 m. vasario 11 d., priimamas Konstitucinis įstatymas Dėl Lietuvos valstybės, kuris šį referendumo duotą pamatinį valstybės principą ir konstitucinę jos normą leidžia keisti, jeigu tokį norą pareikštų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių. Vardan ko šitas leidimas? Vardan demokratijos? Ir dėl to, kad mums vis dar savaime aišku, jog niekas tokio referendumo nesiims?

Tačiau 1992 m. birželio 8 d. priimamas „apsauginis“ Konstitucinis įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas. Bet į kitas - galima?

O štai 2004 m. liepos 17 d. pasirašomas Konstitucinis aktas Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Jis remiasi taip pat referendumu, ir nesvarbu, kad šis 2003 m. gegužės 10-11 d. referendumas buvo pratęstas, o balsuoti raginta užmokant alumi ir skalbimo milteliais.

Sąvokų išplovimo ir pakeitimo istorija, o kartu su tuo - ir jos principinės konstitucinės normos keitimo istorija yra dar vienas, tiksliau - du svarbūs darbai, kuriuos šiandien sugestijuoja Baltijos kelias, aukščiausias dainuojančios revoliucijos pakilimas, kuris užbaigia judėjimo stichiškąją fazę ir suorientuoja Sąjūdį valdžion - revoliucines viltis įgyvendinti nepriklausoma valstybe.

Dažnai sakau, kad Baltijos kelias yra Išėjimo kelias. Manau, kad taip yra tikrai. Nes jis, be jokios abejonės, yra išėjimo iš Maskvos imperijos kelias: pasaulis ir pati Maskvos sąjunga ne žodžiu, o įsikūnijusiu veiksmu išvydo, kad lietuviai, latviai ir estai atsuko nugaras tiems, su kuriais ne pakeliui, ir atsisuko į tuos, su kuriais nuo dabar sies savo nepriklausomo gyvenimo viltis. Niekas iš ten, deja, padėti nepuolė. Nebent pamokyti, kaip viską išparceliuoti. Ir lietuviai laimės ieškoti išėjo patys, galima sakyti, dar su Baltijos kelio gėlytėmis atlapuos. Kas masinio bėgimo iš Tėvynės psichologinį startą mato ne Baltijos kely, tegul nurodo kitą ribą. Liaudiškajam supratimui Baltijos kelias buvo dvasios polėkis į laisvę, kai trokštosios laisvės Lietuva dar nesiūlė. Kaip ir kiek lietuviškasis mentalitetas laisvę elgtis kaip nori tapatino su nepriklausomybe, būtų labai pravartu išanalizuoti sociologiškai, laikant tai vienu iš svarbiausių valstybės kūrybos naujojo etapo darbų. Juk laisvė ir nepriklausomybė ne vienu atveju yra viena kitai prieštaraujančios sampratos, kurių sąmoningas ar nesąmoningas painiojimas teikia tiek peno visokiems šių dienų demagogams. Gi ką reiškia laisvė nepriklausomybėje, privalu suprasti kritinei tautos masei, nes tik tada bus galima kalbėtis apie tikrai nepriklausomos nacionalinės valstybės kūrimą, ką mes, buvę Baltijos kelyje, manėm tikrai pradedą.

Ir pabaigai. Baltijos kelio 25-mečio minėjime buvo perskaitytas mūsų pakeliui į Latvijos pasienį sukurtas sveikinimas Ukrainos laisvės kovotojams. Iš esmės tai sveikinimas visai ukrainiečių tautai. Tragiškesnės situacijos tautą šiandien vargu rastume pasauly. Ilgai svarstėm sveikinimo formuluotes, kad nenukryptume nuo tiesos ir tuo pat metu ko nors neužgautume.

O andai girdžiu: kalbėdama Ukrainos nepriklausomybės minėjime Kijeve, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasakė frazę, kurią bijojau išgirsti, tačiau žinojau anksčiau ar vėliau išgirsiąs. Ji pareiškė: Vokietija neprieštarautų, jeigu Ukraina apsispręstų priklausyti Eurazijos Sąjungai. Tai buvo pasakyta ne tik apie Ukrainos ateitį, tai buvo žodžiai ir apie mus, tiksliau - apie Europos Sąjungą, kuriai dabar priklausom.

Eurazija - tai ne koks nors Dugino, Rogozino, Putino ar net ir Rusų projektas. Tai ir Vakarų Europos istorinės raidos kryptis, kuriai pamatus parengė Europos kairieji, visą pokarį žavėjęsi Maskvos bolševikais ir nieko naujo nesugalvoję, kaip kurti pagerintą kairiųjų imperiją - menševikų imperiją. Jos režimas šiek tiek kitoks - totalitarinės tvarkos kūrimas iš apačios, nes šiam būdui buvo sukurtas tobulas žmonių valios nusavinimo metodas - žmogaus teisės, kurios laisvę, o iš tiesų - savivalę, iškėlė aukščiau už privalėjimą ir leido asmenį neskausmingai įjungti į sistemą. Dabar, kai multikultūriškumas žlunga, o pasipriešinti tam jėgų Vakarai neturi, kai vis aiškiau ryškėja Europos materialinių ir dvasinių resursų krizė, kai jau matyti daugiapolis pasaulis su neabejotina Pietų pusrutulio grėsme Šiaurės pusrutuliui, slapstytis už kokių nors slaptų protokolų nebėra kada, ir vokiečių kanclerė tiesiai sako rusų diktatoriui: tebus Ukraina jūsų, mes juk vis tiek iš esmės sutarsim. Turėsim sutarti, nori nenori.

Štai kada aš ypač gailiuosi, kad bent jau savo Konstitucijoje Lietuvos nepriklausomybės nuostatos neįtvirtinome kaip jokiu atveju nepajudinamo principo. Ir apsukę ratą Europos pakrantėmis savo problemas turime spręsti iš esmės vėl vieni patys. Na, su nedidele NATO pagalba. Kuriai Europos Sąjunga nuosekliai trukdo.

Šaltinis: www.respublika.lt

Susiję straipsniai

Užsienio politika 2483778488802543343

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item