Romas Pakalnis. Didysis žygis Baltijos keliu tęsiasi

Tebevirpa širdis nuo prieš 25 metus patirto Baltijos kelio įspūdžio ir nuo šiandien patirto bendrumo jausmo, kuriuo gyvenau išvykdamas iš svarbiausios mūsų šventovės - Vilniaus arkikatedros bazilikos - su šventintu mūsų didžiausiu turtu lietuviška duona ir važiuodamas vėl susitikau Baltijos kelio sąšaukoje stovėjusius ir dainavusius žmones. Ačiū jiems visiems ir anuometinio Baltijos kelio organizatoriams bei dalyviams ir šiandienos žygių dalyviams. Anuomet ir šiandien mačiau daug laimingų ir viltingų veidų. Kita vertus, žinau, kad yra ir nusiminusių bei nusivylusių, tad šiandien kartu verta pagalvoti, ką privalome padaryti, kad laimingųjų gretos gausėtų.

Bet pirmiau apie optimistus. Apie tuos, kurie pakviesti keliais ir keleliais anuomet skubėjo į Didįjį Baltijos kelią pareikšti, kad jie nori gyventi nepriklausomoje valstybėje. Tas didis Laisvės laimėjimas pasiektas 1990 m. kovo 11 d. sau ir pasauliui paskelbiant, kad atkūrėme Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Sudarėme progą didžioms tautoms ir pasaulio galiūnams pripažinti, kad esame verti būti pasaulio bendruomenės nariais. Kaip Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas galiu pasidžiaugti tuo, kad Baltijos kelias įgavo labai aiškų tarptautinį pripažinimą, kai 2009 m. trijų Baltijos šalių siūlymu buvo įrašytas į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO globojamą programos Pasaulio atmintis Tarptautinį registrą. Džiaugiuosi ir tuo, kad nuo 2014 m. birželio mėn. visos tos 37 vietos, kuriose prieš 25 metus telkėsi iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės, įrašytos į Lietuvos kultūros paveldo registrą. Džiaugiuosi ir tuo, kad Baltijos kelio ženklai be didelių raginimų tvarkomi ir prižiūrimi, o vakar savivaldybių ir senųjų Sąjūdžio entuziastų pastangomis atidengti dar 9 Baltijos kelio atminimo ženklai. Maždaug už valandos Latvijos pasienyje Saločiuose bus atidengtas paminklas, skirtas Baltijos kelio 25-mečiui. Visa tai rodo, kad Baltijos kelio atminimas gyvas ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Ačiū visiems ir už žodžius, bet ypač už veiksmus ir už supratimą, kad įspūdingai pradėtas Baltijos kelio žygis dar toli gražu nėra baigtas.

Visiems pesimistams ar kitaip nelaimingiems noriu priminti JAV prezidento Džono Fidžeraldo Kenedžio žodžius: neklausk, ką Tau Tėvynė gali padaryti, paklausk, ką gali padaryti jai Tu. Taigi klausimas labai asmeniškas, ką padarėme kiekvienas mūsų, kad Lietuvoje būtų kitaip, kad būtų geriau. Negerai, jai nepadarėme nieko arba padarėme labai nedaug, jeigu tik dejuojame ir nieko nedarome. Visiems valdžios žmonėms taip pat reikia aiškiai pasakyti: atotrūkis tarp valdžios ir žmonių turi būti mažesnis, nes dabar kai kam atrodo, kad valdžia dirba sau ir rūpinasi daugiau savimi negu valstybės ir žmonių rūpesčiais. Šio atotrūkio mažinimui reikia ne tik piliečių, bet valdžioje esančių žmonių pastangų. Žiūrint į partijų kūrimosi ir nykimo istorijas bei į politikų bėgiojimą iš partijos į partiją taip ir norisi juokais siūlyti: kurkime nepartinių partiją. Ji tikriausiai neturėtų suprantamos ideologijos (o kuri turi?), bet turėtų daug narių ir turėtų daug įtakingų vyrų ir moterų, kuriuos būtų be galo sunku atleisti iš viceministrų ar kitų pareigūnų postų. Tokia partija tikriausiai neleistų diskredituoti už laisvę žuvusių Lietuvos savanorių atminimo ir nevažinėtų iš sostinės autobusas į Giedraičius su užrašu Wilno-Gedroicy (taip nebuvo net okupuotoje Lietuvoje, net dailininko Antano Jaroševičiaus paminklas savanoriams Giedraičiuose nebuvo nugriautas). Dabar viena kita partija griauna piliečių pasitikėjimą valstybe. Ir nieko, dalyvauja valdymu užsiimančiose koalicijose. Suprantu, kad šventės dieną nedera kalbėti apie problemas. Bet čia kalbu apie vertybes ir tiesą.

Kariaujame su korupcija ir tos kovos rezultatų labai reikia, tačiau taip pat reikėtų pradėti pratintis liautis meluoti. Statome viešbutį, o išeina daugiabutis gyvenamasis namas, statome elingą valčiai laikyti, o išeina pirtis (kaip toj dainoj: aš pasėjau linelius, o išdygo bulbos (tarm.). Raginame piliečius laikytis įstatymų ir vykdyti teismo sprendimus, bet patyliukais ieškome būdų pakeičiant įstatymus nevykdyti teismų sprendimų. Kalbu apie melą ir partijas, kurios galų gale gali sudaryti prielaidas kokiems nors žaliems žmogeliukams apyaušry atsirasti. Žinoma, pasaulis galingas, apgins, bet nuo avantiūristų apsisaugoti turi būti mokomi ir valstybės piliečiai. Visai neseniai buvome liūliuojami, kad jokių pavojų nėra. Pavojų yra ir apie juos Europos Parlamente keletą metų kalbėjo Lietuvoje išrinktas Europos Parlamento narys. Kažin ar liko ten Parlamento narys, kuris aiškiai pasisakytų apie politikos ir moralės santykį? Lenkiškai rašęs Stanislovas Moravskis 1849 metais rašė, cituoju: parduotų tėvą, jei kas pirktų, aišku... (citatos pabaiga). Čia švelniai kalbu apie karinio laivo „Mistralis“ pardavimą. Taigi, ar nėra pavojaus, kad tarp pasaulio galingųjų įsivyraus principas perku-parduodu, nes ekonomika ir dujos svarbiau. Štai todėl reikia nuolat prisiminti, kad Baltijos kelias yra tiktai pradžia, kad valstybės kūrimas yra nenutrūkstantis darbas, kuriam reikia mobilizuoti visas visuomenės galias. Praėjo 219 metų nuo to meto, kai trys kaimynės brutaliai pasidalijo demokratiškai bandžiusią tvarkytis Abiejų Tautų Respubliką ir todėl aš labai norėčiau, kad istorijos tęsinys Lietuvai būtų kitoks nei 1795 metais. Galbūt todėl mes ir šiandien esame Didžiajame Baltijos kelyje. Ir esame ne vieni: su mumis estai ir latviai. Ir todėl šiandien tebūnie pasakyta:

ELAGU EESTI!

LAI DZIVUO LATVIJA!

TEGYVUOJA LIETUVA ir tautas sujungęs BALTIJOS KELIAS!

Kalba, pasakyta 2014 08 23 Vilniuje, Katedros aikštėje