Radikalaus islamo plitimas Europoje

Pastarųjų mėnesių įvykiai Irake ir Sirijoje, ypač kelių amerikiečių žurnalistų bei vieno brito humanitarinės pagalbos darbuotojo islamo valstybės Sirijoje nužudymas atkreipė dėmesį į europiečius, kovojančius ISIS gretose bei radikalių pažiūrų musulmonų bendruomenių plitimą Europoje, o ypač - Didžiojoje Britanijoje.

Manoma, kad apie 500–700 jaunų musulmonų vyrų iš Britanijos prisijungė prie džichado kovotojų, atsakingų už masines žudynes ir kankinimus, siekiant įsteigti islamo valstybę Artimuosiuose Rytuose.

Britanijoje islamo buvimas akivaizdus, čia auga islamo išpažinėjų skaičius bei dominuojanti dauguma kai kuriuose svarbių miestų (Bradfordo, Birmingemo, Volverhamptono ir Londono) rajonuose; pagal valstybinio statistikos biuro duomenis, maždaug dešimtadalis vaikų ir kūdikių Anglijoje ir Velse yra musulmonai.

Šiandien 4% Didžiosios Britanijos gyventojų yra musulmonai, tačiau įdomūs amžiaus rodikliai: vaikų iki 4 m. yra iki 9%.

Plačias diskusijas apie islamo vaidmenį šiandienėje Britanijoje įžiebė keli įvykiai.

Pagrindinė kontroversija, brendusi jau kurį laiką, prasiveržė Birmingeme, kur nemaža dalis mokyklų yra 100 % islamiškos, o kai kurių vadovavimą perėmė ekstremistinių pažiūrų veikėjai. Jiems pavyko išstumti nuosaikesnių pažiūrų mokytojus. Atvejo tyrimas susiduria su didžiuliais sunkumais bandant išsiaiškinti šią problemą.

Kitas faktas, iškilęs kaip „Roterdamo siaubas“: paaiškėjo, kad beveik išimtinai musulmonų vyrai ištisus metus lytiškai išnaudojo vietines merginas, o vietos valdžia (socialiniai darbuotojai, policija) nieko nedarė, vengdami kaltinimų rasizmu.

Be viso to, plačiai žinoma kova Irake ir Sirijoje: daugybė jaunų britų prisijungė prie džichado kovotojų, internete girdamiesi savo šiurpiais „žygiais“. Jaunų britų musulmonų pasiryžimas kovoti už islamo valstybę ir Didžiajai Britanijai grasinti teroristiniais veiksmais nustebino daugelį apžvalgininkų. Tai paneigia oficialiai galiojusią nuostatą, kuri teigė, kad visi britų musulmonai yra lojalūs Britanijai ir šalies institucijoms, ir kiekvienas mėginimas diskutuoti apie tai ar kelti klausimus yra nukreiptas prieš islamą ir atseit rodo akivaizdų rasinį fanatizmą.

Nuosaikių pažiūrų musulmonai, lojalūs Britanijai bei susirūpinę ateitimi, kalba apie nesėkmingą vyriausybių bandymą pripažinti pavojus, kuriuos kelia radikalaus islamo šalininkai mečetėse, jaunimo grupėse ir mokyklose.

Parlamento narys iš Birmingemo Khalidas Mahmoudas sakė vietos laikraščiui, kad radikalią liniją palaikantys musulmonai bando įdiegti savo pažiūras klasėse ir mokyklos kasdienybėje.

Jis vadovauja parlamentinei grupei, kuri rūpinasi, kaip suvaldyti terorizmą. Pasak K. Mahmoudo, mažiausiai 1500 jaunų britų musulmonų buvo ekstremistų užverbuoti kovai Irake ir Sirijoje per pastaruosius trejus metus.

Vienas kebliausių klausimų – ką daryti su skelbėjais mečetėse, kurstančiais prieš britus, krikščionis ir žydus. Britanijoje yra apie 2000 mečečių, jos yra tapusios įprasta kraštovaizdžio dalimi.

Jų nesieja jokia formali struktūra – bet kuri musulmonų grupė gali susiburti ir finansuoti mečetės statybą bei tapti jos imamais. Vyresniųjų neskiria jokia centrinė vadovybė.

Pastaraisiais metais nemaža valstybės parama buvo skirta islamo grupėms, kad būtų atstovaujama „musulmonų bendruomenei“, o kaip vėliau paaiškėjo, fondai buvo naudojami tik skatinti fanatiškam požiūriui.

Imigracija iš islamo šalių į Didžiąją Britaniją prasidėjo šeštajame dešimtmetyje. Kai po dešimtmečio parlamento nariai pradėjo reikšti susirūpinimą milžiniškais srautais imigrantų, atvykstančių iš Pakistano ir Bangladešo, bei paprašė paskelbti realius statistinius duomenis, jie buvo apšaukti rasizmo fanatikais. Devintajame dešimtmetyje paaiškėjo, kad tuomet būgštauta ne be reikalo – iš tiesų duomenys buvo suklastoti, tačiau tada jau reikėjo rasti būdų, kaip musulmonai ir ne musulmonai galėtų kartu gyventi šalyje, kur šimtmečiais gyventojų daugumą sudarė krikščionys. Tačiau jau kelias dešimtis metų praktikuojančių krikščionių skaičius nuolat mažėjo. Katalikai dabar yra didžiausia krikščionių bendruomenė, kurios nariai aktyviausiai lanko Bažnyčią. Anglijoje ir Velse katalikų yra apie 4 milijonai, ketvirtadalis jų kas savaitę dalyvauja Mišiose. Nuo seno Britanija laikyta krikščioniška šalimi: Bažnyčia buvo įsteigta Romos imperijos okupacijos metu, vėliau tikėjimą sėkmingai skleidė misionieriai ir šventieji.

2010 m. Britanijoje gimė judėjimas „musulmonai prieš kryžiuočius“, siekęs atskirti islamiškos daugumos miestus ir kvartalus nuo kitų. Pagal judėjimą skatinusių separatistų planus šios urbanistinės zonos turėjo tapti tarsi nepriklausomais emyratais, kuriuose veiktų šariatas (islamo teisė). Po metų vyriausybė išardė radikalų judėjimą, tačiau ir vėliau būta bandymų atskirose zonose veikti pagal šariato normas, suburiant mažus „islamo religinės policijos“ būrius. Valstybinė policija nesugebėjo suvaldyti situacijos ir dabar jau įsisąmoninama, kad įstatymais leista įsteigti 85 islamo teismus, kurie veikia JK.

Tokia situacija Didžiojoje Britanijoje, o kas vyksta kitose Europos šalyse?

Neseniai valstybinė policija išformavo islamo policiją Vokietijoje. Žinia galiausiai sulaukė ir viešosios nuomonės dėmesio. Nors įrodymų apie jos veikimą būta jau seniai, niekas iki šiol nesiėmė veiksmų sustabdyti islamo moralės sergėtojus, patruliavusius mieste bei smerkusius netinkamai apsirengusias (be šydo) moteris, draudusius alokoholį, rūkalus, diskotekas. Policija neskubėjo įsikišti ir vengdama susidurti su salafitais, ultra-fundamentalistine islamo mažuma, kuri galėjo tapti tikra destabilizacijos bomba visuomenėje. Religinis fundamentalizmas tarp turkų (pirmųjų islamo imigrantų Vokietijoje) bei arabų plinta jau daugiau nei penkiolika metų. Pasak policijos atstovų, jie patys baiminasi tapti nusikaltimų aukomis; yra nemažai zonų, kur policija negali taip paprastai įžengti ir nusikaltimai ten lieka neišaiškinti.

Norvegijoje nebuvo tokių zonų, tačiau 2012 m. salafitai kreipėsi prašydami įsteigti vieną Osle, motyvuodami islamofobų grasinimų grėsme po A. B. Breiviko išpuolio, nors tuomet žuvo dauguma norvegų krikščionių ir pasauliečių.

Švedijoje prieš metus užfiksuoti dideli neramumai, kuriuos sukėlė radikalių islamo pažiūrų imigrantai, kurie grūmėsi su švedų policija Alacho vardu. Malmėje, kur glaudžiasi didžiausia musulmonų bendruomenė, yra kvartalų, kur greitosios pagalbos automobiliai bei gaisrininkai turi įvažiuoti lydimi policijos eskorto.

Panašios zonos egzistuoja ir kai kuriuose Olandijos bei Belgijos miestuose. Briuselis, kurio 20 % gyventojų yra musulmonai, turi rajonų, kurie pavojingi pačiai policijai.

Dar labiau islamo radikalų kontroliuojamų zonų modelis paplitęs Prancūzijoje. Dar 1996 m. Vidaus reikalų ministerija išplatino sąrašą, kur minimos 751 „jautrios urbanizacijos“ zonos, apgyvendintos imigrantų, turinčios sunkių socializacijos, saugumo ir integracijos problemų. Pastaruoju metu visuomenė ima ieškoti atsakymo – buriasi savanorių patrulių judėjimai, smerkiantys smurtą prieš vietinius gyventojus, norą sukurti emyratus periferiniuose kvartaluose.

Taigi, žemėlapiuose pagal religijų pasiskirstymą Europa tebežymima kaip krikščioniška, tačiau sparčiai plečiantis islamui ir mažėjant praktikuojančių krikščionių, XXI amžiaus laukia didžiulis iššūkis – kaip taikiai sugyventi įvairių kultūrų ir religijų išpažinėjams. Taip pat tai nemažas galvosūkis tiems, kurie atsidavę naujajai Evangelizacijai.

Parengta pagal „National Catholic Register“, „Aleteia“ informaciją

Šaltinis: www.bernardinai.lt