Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Santuoka, apraizgyta mitais apie laisvę

Santuoka – tai valios ir proto aktas, kuriuo sutuoktiniai besąlygiškai vienas kitam save dovanoja i...

Santuoka – tai valios ir proto aktas, kuriuo sutuoktiniai besąlygiškai vienas kitam save dovanoja ir priima vienas kitą kaip dovaną. Šios dovanos jau negali susigrąžinti, o juo labiau – perdovanoti dar kažkam.

Pasaulis apie tokią amžiną meilę svajoja, dainuoja, eiles deklamuoja. Bet kuo toliau, tuo mums baisiau prarasti „laisvę“. Tai iliustruoja įvairiausi šiuolaikiniai pokštai, įsitikinimai, užsiėmimai, o ypač vakarietiška bernvakarių ir mergvakarių tradicija, kurios esmė – į priekį atsigriebti už visus „nelaisvės“ metus, kurie „kankins“ sutuoktinius po santuokos .

Be abejo – laisvė svarbi vertybė. Tačiau pagalvokime, nuo ko iš tiesų norime būti laisvi: ar nuo moralės normų, įpareigojančių elgtis su savimi ir kitais žmonėmis atsakingai bei valdyti savo kūniškus instinktus; ar nuo vergavimo instinktams, kurie verčia vartoti kuo daugiau materialių objektų ir asmenų?

Santuoka suteikia prasmę pastarojo tipo laisvei – kad save dovanotum kitam, pirmiausia turi save turėti, t. y. kontroliuoti savo instinktus, nebūti nuo jų priklausomas. Turi laikytis tam tikrų taisyklių ir puoselėti aiškias, santuokines vertybes, kurios tampa svarbesnės nei praeinančios emocijos.

Tačiau tokia laisvė nenaudinga įvairių pramogų, farmacijos, kontracepcijos, abortų ir kt. pramonėms. Dabar madinga „nesantuokinė“ šeima neturi panašiai tvirtų pamatų (aiškių moralinių normų, objektyvių vertybių). Jos gyvenimo eiga labiau paremta troškimais, aistromis, patikimais ir jų pasibaigimais. Todėl tokia šeima mažiau stabili, jos nariais lengviau manipuliuoti. Atrodytų, kad esame „laisvi“ nuo santuokos, bet nejučia pasitarnaujame kažkam kitam. Tam, kuriam nesvarbi mūsų emocinė, psichinė, fizinė, dvasinė gerovė, nes šie vartotojo „aspektai“ nėra tiesiogiai susiję su pardavėjo gaunamu pelnu. Ar reikia įrodinėti, kad teisė, politika, žiniasklaida, kino ir popkultūra dažnai eina koja kojon su dideliais pinigais? Todėl mus jau beveik įtikino, kad santuoka – tik „popierius“, tik „antspaudas“, tik tuščias ir beprasmis formalumas, kuris, aistrai išblėsus, nieko nesulaikytų, tik bereiko gaišintų laiką, per kurį būtų galima laisvai siekti maksimalaus kiekio malonumų iš įvairių vartojimo objektų ir įvairiai vartojamų žmonių...

Įdomiausių teorijų prikurta, kad mūsų įsitikinimai būtų performuoti. Pvz., gajus mitas, kad žmogus, kaip biologinė būtybė, yra poligamiškas, o santuoka – tai Bažnyčios išgalvota tradicija, laužanti žmogaus prigimtį. Moteriškėms lieka susitaikyti su tuo, kad „visi vyrai tokie“...

Jei žmogus išties būtų poligamiškas, turbūt nė vienas iš mūsų nebūtų išvydęs saulės šviesos. Homo sapiens evoliucijos ištakose monogamiškas vyrų elgesys lėmė palikuonių smegenų evoliucijos šuolį ir spartų didėjimą, nes gimdyvėms/žindyvėms su itin trapiais naujagimiais galėjo užtikrinti kaloringą maistą – sumedžiotą mėsą (smegenims energijos reikia 20 kartų daugiau, nei tokiam pat kiekiui raumenų). Buvo ir kitų monogamiško elgesio privalumų, kurie suteikė didesnių galimybių išlikti ir įsitvirtino mūsų genuose. Žmogui pradėjus kaupti materialų turtą, monogamijos poreikis dar labiau sustiprėjo, nes kitaip vyras negalėjo būti tikras, kad visas gėrybes paveldės jo palikuonys.

Atsiranda prieštaraujančių – „šiais laikais monogamijos poreikio nebeliko“ (mėsos ir kt. galima nusipirkti; gausu kontraceptinių priemonių; dėl medicinos pažangos naujagimių mirtingumas itin mažas; yra prienami genetiniai testai – esant reikalui, susigaudysi, kurie vaikai yra tavo...). Todėl pastaraisiais dešimtmečiais daug kas bando gyventi „poligamiškai“ (turėti daug seksualinių partnerių). Skaičiai pakankami, kad būtų galima daryti tyrimus su statistiškai patikimomis išvadomis: jie yra nelaimingesni, net 3 kartus dažniau serga depresija, dažniau žudosi ir yra mažiau patenkinti savo seksualiniu gyvenimu nei susituokę asmenys. Pasirodo – ne santuoka laužo žmogaus prigimtį.

Visgi reikia pabrėžti, kad tikrasis santuokinės ištikimybės garantas yra ne paveldėtas monogamijos instinktas, bet šiuolaikinio žmogaus gebėjimai – protas ir valia. Žmogus nėra gamtos determinuotas, bet gali laisvai apsispręsti, kiek „šeimų“, kiek seksualinių partnerių savo gyvenime turėti.

Pas mus pradeda gyvuoti ir kitokie mitai, gudriai pritaikyti atitinkamiems pelnams generuoti. Pvz., seksualinis potraukis yra toks stiprus, toks neįveikiamas, kad susilaikymas iki santuokos yra neįmanomas, nesveikas ir gal net pražūtingas. Todėl pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas jau 4–6 metų vaikams siūloma suteikti informaciją apie „džiaugsmą ir malonumą liečiant savo kūną, masturbaciją ankstyvoje vaikystėje; seksualumo reikšmę ir išraišką; tos pačios lyties santykius; skirtingas šeimų rūšis...“ Regis, vaikai, laiku neišmokę išlaisvinti savo seksualinės energijos, gali sprogti kaip supernovos! Vyresnio amžiaus vaikams teiktina informacija aštrėja, o trumpai PSO rekomendacijas galima apibendrinti taip: patartina žadinti seksualinį potraukį kuo anksčiau, kad iki pilnametystės vaikas jau būtų įvaldęs visas „technikas“ ir atradęs savo lytinės tapatybės bruožų visokiausiose seksualinės orientacijos formose. Mus norima įtikinti, kad toks vaikų žlugdymas iš tiesų yra lytinis ugdymas, ir siekiama jį padaryti privalomą visoje Lietuvoje per 7 socialdemokratų registruotą Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą. Jį priėmus, tektų vaikams nemokamai dalinti kontracepciją, o šalia to – slaptai nuo tėvų būtų daromi ir nemokami abortai merginoms iki 20 metų (aišku, atsilyginant abortų ir kontracepcijos pramonei mokesčių mokėtojų pinigais). Mes taip užtikrinsim, kad vaikai nesusilaužytų savo gyvenimų  – sulaužysim juos anksčiau, nei patys vaikai sugebėtų.

Minėtą įstatymą užtruktų priimti, todėl „ekonomiškai svarbiausi“ aspektai siūlomi skubos tvarka. Po kelių dienų, t. y. rugsėjo 29 d. sveikatos apsaugos ministrė R. Šalaševičiūtė kviečia visuomenę padiskutuoti apie jos bendrapartiečio V. P. Andriukaičio parengtą įsakymo projektą , kurio esminė naujovė – siekis įteisinti Lietuvoje medikamentinį abortą. Kuriamas mitas, kad nėščiosios pasirinkimą, ar nutraukti gyvybę, jis padarys dar laisvesnį, išlaisvindamas nuo chirurginio aborto kančių – juk čia „tik tabletė“, tokia pat kaip viagra. Tačiau cheminė intervencija paprastai yra žalingesnė nei chirurginė, ir tai ypač tinka šiam atvejui: be didžiulių fizinių kančių medikamentiniam abortui būdingos net keturis kartus dažnesnės komplikacijos (itin stiprus kraujavimas, reikia kraujo perpylimo; sunkios infekcijos, sepsis, galintis baigtis mirtimi); didelė nevisiško nėštumo nutraukimo rizika, dėl to iki 20% medikamentinio aborto atvejų prireikia ir chirurginės intervencijos; nuo šio aborto metodo moterų mirtingumas didžiausias (10 kartų didesnė rizika nei chirurginio aborto atveju); didesnė potrauminio stresinio sindromo rizika. Argi dar reikia diskutuoti? Tiesiog pasakykime didelį „ačiū“ už pastangas suteikti dar vieną socialdemokratiškai laisvą pasirinkimą. Mums jo taip trūksta…

Panašių mitų sąrašas ilgas: vyras nuo moters iš esmės nesiskiria – tai socialinė aplinka priverčia mus vykdyti atitinkamus vaidmenis, o šiaip mes turėtume laisvai pasirinkti savo lytį; du tos pačios lyties asmenys gali sukurti normalią šeimą, kurioje augtų visiškai sveiki vaikai, o jeigu nesveiki, tai tik dėl visuomenės spaudimo, stigmatizacijos; motinystė šiuolaikinei feministei yra vergovė; moters gimdoje augantis embrionas – ne žmogus, bet jos pačios kūno dalis ar kažkoks kitas gyvis, besikėsinantis į jos laisvę; nėštumas – nesėkmingos kontracepcijos pasekmė, kurią moteris gali nesusimąstydama pašalinti...

Kaipgi mes patikime tuo visu „šlamštu“? Atrodo, esame tokie protingi, išsilavinę, mėgstam argumentuotai diskutuoti. Galėtume vieni kitiems intelektualiai įrodyti gyvenimo tiesas, bet problema ta, kad logika ir faktai didelės dalies žmonių neįtikina. Įtikina nuolatinis tiesų ar skambių nesąmonių kartojimas per visus įmanomus informacijos kanalus. Iš pradžių kažkokia idėja gali atrodyti absurdiška, žmonės ja piktinsis, vėliau atsibos piktintis, prasidės abejingumo stadija, kuriai praėjus įsivyraus tolerancija, o po jos idėja pasidarys savaime suprantama, ir dauguma jau galvas guldys už naujus įsitikinimus bei kitaip manančiuosius vadins atsilikėliais.

Tokiu būdu nesąmonę galima paversti visuotine nuomone. Šioje būrimo technikoje ypatingą galią turi žodžiai „laisvė“, „lygybė“, „tolerancija“, „pažanga“...

Todėl verčiau pažiūrėkime į savo modernius įsitikinimus kritiškai – sveikam protui ir gamtos tvarkai jie neturėtų prieštarauti.

Kad ir kokie šiuolaikiški, išradingi ar originalūs taptume, santuoka yra geriausias pasirinkimas, kuris sąmoningus asmenis išlaisvina nuo destruktyvaus elgesio savęs ir aplinkinių atžvilgiu. Nors visi sutuoktiniai neišvengiamai susiduria su įvairiausiais sunkumais, objektyvus mokslas rodo, kad palankiausias sąlygas vystytis turi vaikai, augantys stabilioje dviejų biologinių tėvų šeimoje, o susituokę žmonės yra laimingesni, sveikesni, ilgiau gyvena ir daugiau uždirba. Todėl santuokai, kaip šeimos gyvenimo lopšiui, išsaugoti verta dėti didžiausias įmanomas pastangas.

Nepaisydami tikrovės vaizdą užgožiančių „trukdžių“, nepamirškime, ką reiškia ši žmogaus kūnišką bei dvasinę prigimtį atliepianti tradicija. Tuokdamiesi jaunieji abipusiai pasižada, pasiryžta ir įsipareigoja: „Visam gyvenimui patikiu save tau.“ Sutuoktinių gyvenimai susilieja ir tampa vienu dviejų žmonių gyvenimu, du kūnai – vienu kūnu. Nuo tada sieloje viskas apsiverčia. Pvz., klausimą „Kaip tau sekasi?“ vedęs vyras turėtų girdėti – „Kaip tavo žmona gyvena?“, o ištekėjusi moteris – „Kaip tavo vyras gyvena?“ Kito gerovė (emocinė, psichinė, fizinė, dvasinė) įgyja didesnę svarbą nei mano.

Šiame kontekste norisi prisiminti pradžioje minėtas tradicijas, kurios patikliai laikomos būtina stotele kelyje altoriaus link... Tavo laisvi sprendimai, veiksmai ir „neveikimai“ santuokai turi kuriantį arba griaunantį poveikį. Jeigu visam gyvenimui pasirinkai vieną moterį, atsiduosiančią tau visa dvasia ir visu kūnu, kuri nešios tavo vaikus, juos gimdys ir augins, neiškeisk jos į lengviausiai stimuliuojamų instinktų lygmeniu vizualiai (ar kitaip) pateikiamą paviršutiniškiausią moteriškumo aspektą. Net ir trumpam pasirinkęs kitą, pirmiausia sau parodai, kad žmona nėra (ir tikriausiai nebus) tau vienintelė. Ji jau „niekur nesidės“, susitaikys ir gal net naiviai pritars „populiariam užsiėmimui“. Tačiau ne tik kitą dieną, bet ir visą likusį gyvenimą būtumėte laimingesni, jei žmogiško proto ir valios pastangos nugalėtų kūniškumą. Mitas, kad per (tavo ar draugo) bernvakarį – galima. Nuolat būdami visiškai ištikimi, stengdamiesi neužgauti vienas kito jausmų, puoselėdami pagarbą vieno kitam, brangindami vienas kitą kaip vienintelį ir nepakeičiamą, laimės turėtumėte apsčiai. Nereikėtų jos klijuoti iš atskirų, valandos trukmės gabaliukų, paliekančių po savęs tik kartėlį ir vidinę sumaištį. Po kurių bus ne tik sunkiau mylėti žmoną, bet ir patį save.

Tai ne davatkiški suvaržymai, tai tiesiog protinga laisvė.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Šeimos politika 5844079743071056943

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-09-24 09:30

    Ponia Sakavičiene, Jūsų straipsniai nuostabūs :]

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2014-09-24 13:24

    Graziai susieta ir isrista.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item