Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ką duoda santuoka?

Šeima – sunkiai nusakoma sąvoka, bet neabejotinai apima daug gerų dalykų. Todėl šeimos trokšta beveik visi, o draugiškai nusiteikusi vis...


Šeima – sunkiai nusakoma sąvoka, bet neabejotinai apima daug gerų dalykų. Todėl šeimos trokšta beveik visi, o draugiškai nusiteikusi visuomenė šio statuso negaili niekam. Kodėl gi ne – juk mes visi žmonės. Net jeigu nesusituokę, net jeigu tos pačios lyties, net jeigu… Svarbu tik meilė (kad ir ką šis žodis įvardytų). O ko verta santuoka prieš meilę? Kur antspaudas pase (šiais laikais net jo nebenaudoja), o kur protą temdantis jausmas!? Juk, kaip įtikino holivudiniai filmai, meksikietiški serialai ir populiari žiniasklaida, šiam jausmui neįmanoma atsispirti, dėl jo viskas galima, jis nenugalimas, nekontroliuojamas, taisyklėmis nepažabojamas ir… trunka apytiksliai 3 metus… Šiuolaikinei šeimai užtenka meilės, o „formali” santuoka – nebūtina.

Madingi įsitikinimai įsismelkė ir į mūsų teisinę valstybę, žodį „meilė“ pakeitus juridinei technikai artimesniais terminais. Konstitucinis Teismas 2011 m. paskelbė, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“ ir išaiškino, jog „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas“, o išorinė santykių forma neturi esminės reikšmės. Rafinuota, tolerantiška, modernu. Tačiau Teismo išaiškinime sąvokos „šeima” prasmė išsisklaidė kaip užgesusios liepsnos dūmas. Tokios šeimos kvapo gali pauostyti beveik visi, bet ji vis mažiau šildo...

Ar įmanoma išoriškai įvertinti emocinį prieraišumą, atsakomybę, tarpusavio supratimą? Nuo kurio momento prasideda tokia šeima (kada prieraišumas ir kt. tampa pakankami)? Atrodytų, šiuos vidinius santykių aspektus gali žinoti tik patys santykio dalyviai. Todėl santuoka nuo seno buvo visiems suprantama dviejų asmenų deklaracija: mes vienas kitą gerbiame, norime įsipareigoti, būti vienam už kitą atsakingi, kartu auginti vaikus, t. y. norime sukurti šeimą ir prašome valstybės atitinkamų garantijų, o kitų asmenų – nepretenduoti į „bendrą gyvenimą“ (ar pan.) su manimi ar mano sutuoktiniu, nes mes jau pasirinkome. Nuo santuokos sudarymo momento (konkretaus juridinio fakto) ir sutuoktiniams, ir tretiesiems asmenims, ir valstybei tampa aišku, su kokiu reiškiniu turime reikalą. Čia jau yra šeima. Kita vertus – reikėtų manyti, kad tie asmenys, kurie gyvena kartu, bet nesituokia, neturi intencijos kurti šeimos ir sąmoningai atsisako su ja susijusių teisių ir pareigų. Gal būtent dėl tarpusavio supratimo ir emocinio prieraišumo stygiaus jie nori išvengti šeimoje kylančios atsakomybės? Kodėl mes „per prievartą“ turėtume juos laikyti šeima? Keista, nes esminis santuokos („senoviško“ šeimos kūrimo) principas yra savanoriškumas. Ši principą pažeidus, santuoka negalioja. Tiesa, nesulauksime sugyventinių pasipriešinimo iš šeimos statuso kylančioms teisėms (jos paprastai priimamos savanoriškai), tačiau susidūręs su nemaloniomis pareigomis ar su „patrauklesniu“ bendro gyvenimo variantu, dažnas atrėš: „Aš niekur nepasirašiau.“ Regis, be santuokos šeima – tik palaida bala.

Virš sveiko proto iškyla (ne)diskriminacijos argumentas – visi esame lygūs ir turime teisę į šeimą, net jeigu tai nepažymėta santuokos liudijime. Tačiau niekam ne paslaptis, kad norėdami šeimos statuso suaugę vyras ir moteris gali labai paprastai sudaryti santuoką: „Abrakadabra“ – ir nebereikia vargti nustatinėjant Konstitucinio Teismo išvardytų „nesantuokinės“ šeimos kriterijų. Panašaus pobūdžio argumentai: „O jeigu aš nenoriu, kodėl turėčiau…“ – švelniai tariant, vaikiški (jei nenori pasirašyti sutarties, tai iš jos kylančios teisės ir pareigos tau negalios). Taigi diskriminacija „ne į temą“, jei iš tiesų kalbame apie vyrą ir moterį – jiems susituokti ir tokiu būdu tapti šeima kliūčių nėra. Tačiau argumentų vingrybės pasidaro suprantamos, kai prisimename homoseksualių asmenų statusą mūsų visuomenėje. Būtent jie (kol kas) neturi teisės sudaryti santuokos, o neretai kartu gyvena ir… Liaudiškai tariant, prie šeimos statuso bandoma prieiti „iš kito galo“. Negalime tuoktis? Ką gi, santuokos pasekmes susikursime be santuokos. O vėliau nebebus prasmės drausti ir santuoką, nes nieko kito be šeimos ji nekuria (Santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius, LR Civilinio Kodekso 3.7 str. 1 d.; Santuoka – nustatyta tvarka sudaroma vyro ir moters šeiminė sąjunga, Terminų žodynas.

Tokios intencijos „į vatą nevyniojamos“ Europos Žmogaus Teisių Teismo  jurisprudencijoje. Pvz., šių metų liepos 16 d. bylos Hämäläinen prieš Suomiją sprendime Teismas išaiškino, kad iš Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos valstybėms narėms nekyla reikalavimas įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokų, tačiau susitariančiosios šalys privalo užtikrinti homoseksualių porų teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

Kaip ir galima tikėtis, šeimos be santuokos tendencijas iškilmingai laimina A. M. Pavilionienė: „Akivaizdu, kad moterų diskriminacija Lietuvoje nebus panaikinta tol, kol konservatyviosios jėgos mėgins keisti Lietuvos konstituciją, siekiant suplakti į vieną šeimos ir santuokos sampratas. Kol sąvoka „tradicinė šeima“ bus garbinama kaip neįveikiama tvirtovė, kurią gina Bažnyčia ir armija tikinčiųjų bei visokio plauko prisiplakėlių.“. Politikė prisidengia moterų apsauga nuo diskriminacijos, bet žinome – jos interesai platesni. Ji išgąsdinta Konstitucijos keitimo projekto, pagal kurį šeima sukuriama sudarius santuoką ir kyla iš motinystės bei tėvystės  

Nenuostabu, kad jos bendrapartiečio vadovaujama Vyriausybė nepritarė tokiam projektui, bet yra vilčių, kad Seimas pasielgs priešingai. Jei nežinojai, Konstitucijos keitimo projektą pasirašė net 107 Seimo nariai.

Sklandant idėjoms, kad giminystės ryšiais nesusieti vyras ir moteris gali tapti šeima be santuokos, išties kyla abejonių dėl santuokos reikalingumo. Ne visi pajėgūs  apčiuopti, ką ji realiai duoda dviejų žmonių bendram gyvenimui.

O gal neteisingai keliame klausimą?

Galbūt pirmiausia tu santuokai, o ne ji tau turi duoti? Iš tuščio puodo neprivalgysi. Jei tuoksies su intencija tik imti ir santuokoje lauksi, kol kažkas kažką duos, netrukus nusivilsi. Atrodys vis mažai, ne taip, ne tas… Pradės kirbėti mintis apie netinkamai pasirinktą davėją – turbūt kita(-s) duotų geriau. Todėl pirmiausia į naują puodą reikia kažką įdėti – kiekvienas sutuoktinis pats turi nusiteikti duoti daugiau nei gauna. Būtent davimas suteikia džiaugsmo ir stiprina ryšį, nes žmogus linkęs vertinti, branginti ir mylėti ne tą, iš kurio gauna, bet kuriam duoda. Ėmimas šeimoje nublanksta prieš davimą. Atsiskleidžia santuokos prigimtis: kai du asmenys tampa šeima – „vienu kūnu” – nebelieka „mano“ ir „tavo“. Santuoka duoda progą peržengti savo egoizmą ir pradėti gyventi dėl kito. Kiekvieną dieną vis iš naujo… Santuoka augina kitokią, veiksmingą meilę, kuri yra vienas dviejų žmonių kelias į tikrą gyvenimą.

Ėmimas labiau būdingas „ikisantuokinei” draugystei, kai įsimylėjėliai prisiriša vienas prie kito dėl asmeninio malonumo, smagumo ir patogumo. Niekas nenuginčytų įsimylėjimo grožio ir svarbos. Tačiau, laikui bėgant, jis neišvengiamai rimsta, blėsta. Tai tik labai gera įžanga, kurioje natūraliai norisi prisiekti amžiną meilę. Dauguma protu suvokia, kad tokie jausmai praeis (kitaip neįmanoma), bet vis tiek žada viską, ką didžiausio gali įsivaizduoti. Ir jiems norisi apie tai garsiai skelbti, kurti eiles, dainas ar bent palikti įrašų ant sienų, suolelių ir tvorų. Panašios įsimylėjėlių praktikos gyvuoja visais laikais, visuose žemės kraštuose. Ar tai nerodo, kad santuoka, kaip abipusis susitarimas, pasižadėjimas būti kartu iki pabaigos, įrašyta mūsų prigimtyje? Dažnas daužys kumščiu į krūtinę: „Aš ir taip galiu, man popieriaus nereikia.“ Visgi, įsimylėjimui praėjus, tas „popierius“ pažadus primins, juos sutvirtins užfiksavimas valstybės ir/ar bažnyčios registruose, bei faktas, kad pažadai buvo ištarti vienas kitam viešai, prieš liudytojus ir Dievą...

Tokie pažadai išskirtiniai, nes jie kuria išskirtinį dalyką žmogaus gyvenime – šeimą. Juk visi svarbūs gyvenimo faktai paprastai yra fiksuojami popieriuje ir registruojami atitinkamuose registruose (gimimas, automobilio ar nekilnojamojo turto įsigijimas, įsidarbinimas, įmonės įsteigimas, mirtis...). Jei manai, kad neverta fiksuoti savo „amžinų“ įsipareigojimų mylimajam(-ai), aiškiai parodai, kur jo(s) vieta tavo gyvenime.

Nors „popierius“ skirtas užfiksuoti santuokos sudarymo (t. y. šeimos sukūrimo) momentą, bet jis nėra pati santuoka. Kaip ir darbo sutartis nėra darbas. Jei pasirašęs sutartį į darbą nevaikščiosi – atlyginimo negausi. Jei manysi, kad „santuoka – tik popierius“ – tiek iš jos ir teturėsi.

Nesantuokinė draugystė visada dvelkia laikinumu ir abejone. Santuoka duoda tikrumo dėl išrinktojo(-osios) intencijų, o tai suteikia pasitikėjimo, stabilumo ir aiškumo. Tačiau tikra teisybė, kad labai didelė santuokų dalis išyra. Nuo įspūdingų statistikos duomenų protas nušvinta – „santuoka tikrai nieko neduoda“! Galima diskutuoti dėl statistinių skaičiavimų ir atitinkamų išvadų patikimumo (paprastai skyrybų statistiką „gadina“ asmenys, kurie tuokiasi kelis kartus per gyvenimą; nutrūkusių draugysčių išvis neįmanoma suskaičiuoti), tačiau bet kuriuo atveju, blogai susiklostę likimai neturėtų būti pavyzdys, jei save laikai sąmoningu ir autonomišku žmogumi. Panaši argumentacija galėtų sulaikyti abiturientą nuo stojimo universitetą, nes didelė dalis studentų gauna neigiamus pažymius, o kai kurie net nebaigia studijų. Kiekvienam santuoka (kaip ir universitetas) duoda pagal jo proto (supratimo, kas yra santuoka, kaip joje dera elgtis) ir valios (savikontrolės, gebėjimo vykdyti įsipareigojimus) lygį. Reikėtų užjausti asmenis, kuriems nepavyko išsaugoti to, kas svarbiausia, tačiau jų nesėkmė neturėtų atgrasyti nuo didžiausių įmanomų pastangų, kuriant savo ir savo šeimos narių gyvenimą. Verčiau paklausinėkime vis dar susituokusių žilagalvių, ką gi jų šeimoms davė „šliūbas“.

Neseniai lietuviškos televizijos laidoje neužmirštamą pasisakymą „skėlė“ viena rūbų dizainerė. Po šabloniškų tikinimų apie tai, kad „popierius“ nieko neduoda, ji samprotavo maždaug taip: „Toms mergaitėms, kurioms vestuvės yra vienintelė proga pasipuošti, pabūti dėmesio centre, tai labai svarbu, o aš dažnai einu į vakarėlius ir dėmesio gaunu per kiekvieną kolekcijos pristatymą, todėl man santuoka nereikalinga.“ Sunku atrasti žodžių tokiai išminčiai apibūdinti. Deja, yra ir daugiau panašiai manančiųjų, nes santuokos atidėliojimą jaunimas kartais grindžia tuo, kad neužtenka pinigų „baliui“. Tai rodo, koks neapgalvotas yra šis „maištas prieš tradiciją“, koks nesuprastas santuokos vaidmuo vyro ir moters santykyje. Santuoka ne „balius“, o šeimos gyvenimo lopšys. Ji nesibaigia, kai jaunoji nusirengia baltą suknelę, bet tęsiasi iki mirties. Ji skirta ne pasirodyti prieš gimines, draugus ar žiniasklaidą, bet Jai ir Jam susieti nenutraukiamais saitais. Šie virsmai vyksta jaunųjų viduje, o ne išorėje. Ir jie nieko nekainuoja.

Baisu prarasti laisvę? Taip, laisvė didžiulė vertybė. Tačiau turime apsispręsti, nuo ko norime būti laisvi: 1) nuo socialinių (etikos, moralės, religijos) normų, įpareigojančių elgtis su savimi ir kitais žmonėmis atsakingai bei dėl to valdyti savo kūniškus instinktus; 2) nuo vergavimo instinktams, kurie verčia vartoti kuo daugiau materialių objektų ir asmenų? Santuoka duoda stiprybės pastarojo tipo laisvei.

Juk ne viskas, ko norisi, yra gera. Ne viskas, ką darau, yra moralu. Ne viskas, ką teigia dauguma, yra teisinga. Teoriškai lyg ir suprantama, bet konkrečioje situacijoje neatitikimą pastebėti sunku, kadangi esame linkę nejučia „racionalizuoti“ faktinį savo gyvenimo būdą ir neigti žinias, kurios skamba lyg tam tikras priekaištas. Visgi tiesą atrasti svarbu, net jeigu dabartinėje situacijoje keistis atrodo nepatogu.

Įpratome trokšti kažko materialaus, įvertinamo pinigais, ar bent pačiupinėjamo. To negavę nusiviliame, nes nebemokame matyti svarbiausių – dvasinių – dovanų, kurių neįmanoma pasverti, išmatuoti, apskaičiuoti. Tenka išgirsti iš neseniai vestuves atšokusių porų: „Ai – niekas nepasikeitė.“ Nesitikėkite – po santuokos iš dangaus nepradeda byrėti žiedlapiai, neišryškėja skoniai, kvapai ar spalvos. Tačiau sąmoningų sutuoktinių galvose įvyksta dideli pokyčiai, ilgainiui turintys vis stipresnes pasekmes širdims. Vyras ir žmona realiai tampa vienu, kuriame laisvai telpa du, trys, keturi ir daugiau… Bėgant laikui paaiškėja – čia yra tikroji laimė ir prasmė, kurios kitaip nesusikursi.

 Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Šeimos politika 5500743429144996827

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-09-14 20:58

    "Ne viskas, ką teigia dauguma, yra teisinga."
    Tačiau demokratijos sąlygomis viskas, ką teigia dauguma, yra teisėta.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Hmm... priminkite, koks yra daugumos požiūris į visokių lytinių nuokrypų "teises" ir kiek su tuo požiūriu skaitomasi? ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2014-09-15 21:44

      Lašas po lašo: iš pradžių išrandamos teisės - vėliau jas reikia ginti - gal sulauksime "tolerancijos" diktatūros?.. Taip kad daugumos nuomonė apdorojama gana sparčiai, o per "atstovus" dar veiksmingiau (čia tiktų Eurovizijos pavyzdys).

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item