Iššūkis Vilniaus rajone - rasti darželį valstybine kalba

Vienas vaikas pateko į lietuvišką darželį, kitam jau siūloma rinktis lenkišką. Vilniaus rajone gyvenančios šeimos tikina, kad, norint v...



Vienas vaikas pateko į lietuvišką darželį, kitam jau siūloma rinktis lenkišką. Vilniaus rajone gyvenančios šeimos tikina, kad, norint vaiką leisti į darželį, kuriame skamba valstybinė kalba, tenka kovoti su vėjo malūnais arba rinktis Vilniaus mieste esančias ugdymo įstaigas. Lietuviškuose darželiuose sostinės pakraščiuose vietų yra mažiau, negu norinčiųjų leisti į juos savo atžalas, bet, anot gyventojų, savivaldybės atstovai ir vietiniai politikai bando įteigti, kad lietuvių darželinukų Čekoniškėse, Rastinėnuose, Sudervėje ir gretimuose rajonuose apskritai nėra. Tuo metu Vilniaus rajono savivaldybės atstovai teigia, kad priemiesčiuose nuolat daugėja šeimų su vaikais, darželių trūkumą stengiamasi mažinti, bet finansinės galimybės tam ne pačios geriausios.

Mišrios šeimos verčiamos vaikus vesti į lenkų darželius?

„Stovime eilėje darželyje. Šiandien sužinojau, kad vienas mano vaikas pateko į lietuvišką grupę, kitas nepateko. Prieš kažkiek laiko su vyru apsisprendėme, kad vis dėlto mūsų vaikai lankys lietuvišką mokyklą, taip pat lietuvišką parengiamąją darželio grupę. Paaiškėjo, kad Sudervės-Čekoniškių eilėje į lietuvišką darželį laukia 140 vaikų. Taip pat žinau, kad Čekoniškėse gana sudėtinga surinkti lenkų grupę, tai grupei skirtos erdvios patalpos, kaip supratau, erdvesnės už tas, kur bus lietuvių grupė.

Kelios mamos, irgi sukūrusios mišrias šeimas, pasiguodė, kad yra verčiamos vesti vaikus į lenkų darželį, nors pageidauja rinktis valstybine kalba ugdančias grupes. Vieną mamą iš Rastinėnų kaimo seniūnijos darbuotojai „paguodė“, kad nesijaudintų, Sudervėje statomas naujas lenkų darželis, į kurį pateks visi. Kaip jums atrodo, ar tas vertimas per prievartą „prilaikyti kelnes“ lenkiškoms mokykloms yra normalus?“ – mokslo metų pradžią aptemdžiusią situaciją papasakojo dviejų vaikų mama Renata Underis.

Buivydiškių mokyklai priklausančiame Čekoniškių darželyje, į kurį norėjo vesti abu savo vaikus, jai buvo pasakyta, kad vienas pagal pateiktus prašymus į grupę pateko, o kitas ne. Apie panašias vaikų turintiems ir į lietuviškas grupes juos leisti norintiems tėvams iškylančias problemas ji ne kartą girdėjo ir iš Eišiškėse, Rastinėnuose, Šalčininkų krašte gyvenančių žmonių. R. Underis įsitikinusi, kad galima būtų rasti racionalesnį sprendimą atsižvelgiant tiek į lenkų, tiek į lietuvių kalba savo vaikus ugdyti norinčių poreikius. Vis dėlto Vilniaus rajono savivaldybė laikosi nuostatos, kad prioritetą reikia teikti lenkiškiems darželiams ir mokykloms.

„Šiais metais visos finansinės galimybės yra išnaudotos“, – naujienų portalo Alfa.lt paprašytas įvertinti situaciją informavo Vilniaus rajono savivaldybės Švietimo skyrius ir patikino, kad darželių trūkumo problema žinoma.

Į „nereikalingą“ lietuvių darželį – eilės

Devyni vaikai – tiek bus priimta į Čekoniškių darželio lietuvišką grupę, kuris atsidaryti turėtų spalio mėnesį. „Ruošiamės atidaryti Čekoniškes, apskambinome tėvus, kurių vaikai pagal teritoriją turėtų patekti į darželį, bet dar ne visi patvirtino, kad lankys. Toje šeimoje vienas vaikas eilėje buvo devintas, kitas dešimtas“, – situaciją apibūdino Buivydiškių mokyklos, kuriai priklauso Čekoniškių darželis, direktorė Vilma Aponaitė ir patikino, kad greičiausiai vietos atsiras abiem vaikams.

Mokslo metų pradžioje dar gyvenama pasiruošimo darbais: į darželį keliauja nauji čiužiniai, bandoma susisiekti su visais tėvais ir suskaičiuoti, kiek vaikų iš tiesų lankys ugdymo įstaigą, išsiaiškinti, ar jiems tiks darželio patalpos, ar vis dėlto bus priimtas sprendimas rinktis Vilniaus mieste esančius darželius. „Lenkų grupėse laisvų vietų nemažai“, – patvirtino V. Aponaitė ir priminė, kad lietuvių grupėms trūksta patalpų.

Nebūna dienos, kad jai neskambintų nevilties apimti tėvai – kur dėti vaikus, kuriems sunku rasti vietų lietuviškose grupėse? Nors Čekoniškių lenkų mokyklos patalpose, jos nuomone, tilptų dar ir bent trys lietuvių darželinukų grupės, gyventojams patogių sprendimų priimti neskubama. „Sudervės seniūnija irgi aiškino, kad lietuviško darželio nereikia, nesusirinks tiek norinčių, bet kai jis atsirado, darželį pradėjo lankyti šimtas vaikų. Rastinėnų kaimo gyventojai, kur nėra grupės lietuvių kalba, taip pat veža savo vaikus į Sudervės darželį. Dabar jis perpildytas, 140 vaikų stovi eilėje“, – sakė Buivydiškių mokyklos direktorė.

Neturi kam palikti vaikų

Švietimo įstaigų kūrimas yra savivaldybių reikalas, tačiau Vilniaus rajono savivaldybei, V. Aponaitės nuomone, lietuviškų ugdymo įstaigų būklė rūpi mažiau negu lenkiškų. Tuo metu patys darželinukai, moksleiviai ir jų tėvai, priešingai negu valdininkai, sugyvena draugiškai.

Bendruomenė sugeba susitarti ir Rastinėnų kaime, bet iš seniūnijos, savivaldybės darbuotojų jaučiamas spaudimas ne vienam savo atžalą į lietuvišką darželio grupę leisti norinčiam tėvui bando kantrybę. Kai kurie, norėdami vaiką ugdyti valstybine kalba, net kraustosi į Vilniaus miestą.

„Kai atsikraustėme į Rastinėnus, praėjo laiko, kol supratau, ką reiškia gyventi Vilniaus rajone. Rajono tarybos posėdyje buvo pasakyta, kad lietuviai čia negyvena, vaikų lietuvių irgi nėra“, – nuostabą, aplankiusią įsiliejus į bendruomenės gyvenimą, prisiminė Rastinėnų bendruomenės tarybos narė Kristina Bačiauskaitė.

Toks pasakymas turi tiesos grūdą – Rastinėnuose yra daug jaunų šeimų, kurios dėl lietuviškų darželių ir mokyklų problemos savo gyvenamąją vietą deklaruoja Vilniaus mieste, į ten esančias mokymo įstaigas leidžia savo vaikus. Kai kurie tėvai atsiduria nepavydėtinoje situacijoje, jei darželio mieste nesulaukia, o į vietinę lenkišką grupę vaiko leisti nenori – jie paprasčiausiai neturi kam palikti prižiūrėti vaikų. Tenka kovoti – Rastinėnų bendruomenės atstovė prisiminė, kad dėl Čekoniškių darželio užvirė baisūs mūšiai, nenorėta lietuvių grupei skirti patalpų, o vėliau paaiškėjo, jog neįmanoma sutalpinti visų norinčiųjų.

„Bandome Rastinėnuose atidaryti darželį, ministerija skirtų dalį finansavimo, bet vėl bėda – reikia apie 20 tūkst. litų remontui, o čia daugiausia gyvena vidutiniškai uždirbantys žmonės. O lenkų mokykla stovi pustuštė – geriau leis pastatui sugriūti, bet neįsileis valstybine kalba ugdančių darželio grupių“, – stebėjosi K. Bačiauskaitė ir pridūrė, kad nemažai mišrių šeimų apsisprendžia vaikams parinkti lietuvišką darželį, bet dažniausiai pasirinkimą bandoma pakeisti savivaldos institucijų grasinimais.

Žmonėms leidžiama suprasti, kad verčiau vaikus leisti į lenkų grupes, nes kitaip jie netgi rizikuoja netekti darbo. Jeigu dėl darželių problemos ima siųsti raštus Vilniaus rajono savivaldybei, ši juos ignoruoja.

Savivaldybės atstovų teigimu, Vilniaus rajone nuolat didėja gyventojų skaičius, ypač Vilniaus miesto priemiesčiuose, čia įsikuria naujai atvykstančių jaunų šeimų su mažamečiais vaikais. „Atsižvelgdama į rajono bendruomenės interesus ir poreikius, savivaldybės biudžetą, strateginius planus, savivaldybė steigia naujas ikimokyklinio ugdymo grupes, didina ugdymo(si) prieinamumą jas išplėsdama.

Avižienių kaime pastatytas naujas 5 grupių vaikų lopšelis-darželis, nuo šių metu rugsėjo 1 d. Pagirių „Pelėdžiuko“ vaikų darželyje atidarytos 2 naujos ikimokyklinio ugdymo grupės, keliose įstaigose įsteigtos naujos priešmokyklinio ugdymo grupės, dabartiniu metu projektuojamas Riešės vaikų darželio praplėtimas“, – išvardyta Švietimo skyriaus atsakyme.

Išeitis – keisti finansavimą ir stiprinti bendruomenes

Kartais vertėtų leisti emocijoms aprimti ir situacijas dėl lenkiškų ir lietuviškų darželių vertinti atsižvelgiant į faktus ir skaičius. Tuo labiau kad ne viena šeima palankiai žiūri į savo vaikų ugdymą abiem – lietuvių ir lenkų – kalbomis.

„Manau, kad geriau mokėti dvi kalbas negu vieną, tris negu dvi ir taip toliau. Taip pat esu įsitikinęs, kad kiekvienas tėvas turi teisę leisti savo vaiką į tokį darželį, koks jam atrodo geresnis. Jeigu lenkas nori atiduoti savo atžalą į lietuvišką darželį – jam turi būti sudarytos sąlygos tai padaryti. Jeigu į lenkišką – irgi gerai.

Kiek teko domėtis, situacija Vilniaus rajone, ypač Vilniaus miesto prieigose, tikrai sudėtinga. Vietų juose yra mažiau, negu norinčių leisti į juos savo atžalas. Manau, kad tam yra ir objektyvių, ir subjektyvių priežasčių. Viena vertus, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kontroliuojama savivaldybė akivaizdžiai skiria per mažai dėmesio tokių darželių plėtrai. Jie tiesiog nėra šios valdžios prioritetas, nes LLRA politikai puikiai supranta, kad tarp šių darželių auklėtinių tėvų vargu ar yra labai daug jų rinkėjų. Toks požiūris nedaro jiems garbės, bet, deja, tokia mūsų politinė realybė. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, jog ikimokyklinio ugdymo organizavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, finansuojama iš savivaldybės, ne valstybės biudžeto, o gana ženkli dalis lietuvių, gyvenančių Vilniaus rajone, nėra čia deklaravusi gyvenamosios vietos. Taigi ir jų sumokėtas gyventojų pajamų mokestis nepatenka į šios savivaldybės biudžetą“, – plačiau į problemą pažvelgė teisininkas, tinklaraščio apie lietuvių ir lenkų santykius „Inna Wilenszczyzna jest mozliwa/Kitokia Vilnija galima“ autorius Aleksanderis Radczenko.

Situacija, pasak jo, galbūt pagerėtų pakeitus ikimokyklinio ugdymo finansavimo modelį ir atsiradus stiprių vietos bendruomenių, sugebančių valdžios institucijas, politikus priversti dirbti vietos gyventojų, o ne tik savo rinkėjų labui. Galų gale, tiek lenkiškose, tiek lietuviškose mokyklose galėtų būti daugiau dėmesio skiriama vaikų supažindinimui su regiono istorija, kultūra, tapatybe, kalbomis ir tarmėmis.

„Tarp mokinių, tarp moksleivių tėvų priešpriešos nėra“, – savo įspūdžius išsakė Buivydiškių mokyklos direktorė V. Aponaitė, matanti, kad tiek lenkų, tiek lietuvių šeimos stengiasi bendradarbiauti. 

Parengė Rugilė Audenienė

Šaltinis: www.alfa.lt

Susiję straipsniai

Aktualijos 6716185643504190654

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item