Hillary White. Benediktas XVI buvo teisus apie islamą. Pasaulis skolingas jam atsiprašymą

Kol rašau, naujienų antraštės pripildytos nuotraukomis, kuriose įamžintas barbariškumas, kokio pasaulis nematė nuo II-ojo Pasaulinio ka...



Kol rašau, naujienų antraštės pripildytos nuotraukomis, kuriose įamžintas barbariškumas, kokio pasaulis nematė nuo II-ojo Pasaulinio karo. Šiurpios nuotraukos, pasiekiančios mus iš Sirijos ir Irako vaizduoja masines žudynes, nukryžiavimus, galvų nupjovimus – net mažų vaikų – kankinimus ir grupinius išprievartavimus; moterys ir mergaitės paeiliui visų išprievartaujamos ir tuomet parduodamos į vergiją; tūkstančiai jėga išvaryti iš savo namų neleidžiant pasiimti jokių asmeninių daiktų; namai, senovinės bažnyčios, vienuolynai ir šventovės apiplėštos ir sudegintos.

Šios nuotraukos ne tik kraupios, bet ir keistos bei siurrealios. Atrodo, lyg 7 amžiaus žiaurus chaosas staiga būtų įsiveržęs į tylų Vakarų priemiestį. YouTube, Twitter, Facebook ir Google mums vizualiai parodo bent dalį to, kas dėjosi islamui užkariaujant istorines krikščionių žemes (jas mes dabar vadiname Artimaisiais Rytais). Nuotraukos mums primena ilgus amžius tamsos bei kentėjimo, ir žiaurumus, islamo valdovų vykdytus prieš nemusulmoniškas tenykštes bendruomenes, jie ir įkvėpė krikščioniškąjį pasaulį bandyti savo brolius išgelbėti skelbiant Kryžiaus žygius.

Tuoj sukaks 8 metai nuo popiežiaus Benedikto XVI 2006 metų rugsėjo 12 dieną Regensburgo universitete pasakytos kalbos (pirmoji ir antroji jos dalys), kurioje jis citavo prieš daugelį amžių mirusį krikščionį imperatorių, patyrusį tokius pačius pranešimus, kokius skaitome mes. Maždaug prieš savaitę katalikiško italų laikraščio Il Foglio redaktorius Camillo Langone savo straipsnyje pastebėjo, kad pasaulis skolingas popiežiui Benediktui ir imperatoriui Paleologusui atsiprašymą dėl savo reakcijos į popiežiaus sakytą kalbą.

„Šiandien, kai naujienos iš buvusio Irako vėl patenka į istoriją ir parodo kiekvienam turinčiam akis, kas iš tikrųjų yra Koranas, paverstas veiksmais, jie turėtų abiejų jūsų atiprašyti“. Bet, teigia Langone akivaizdžiai bjaurėdamasis, modernus sekuliarizuotas europietis „to nepadarys“. Toks žmogus „netiki Šventaisiais raštais...netiki Evangelija“.

„Europiečiui yra neįmanoma patikėti, kad kažkas tiki religija...Tas, kuris nebėra pajėgus tikėti Dievu, nėra pajėgus net ir patikėti realybe, ir nemato kardo net tuomet, kai šis jau yra prie jo gerklės“.

Grįžtant prie popiežiaus kalbos dabar, kai turime daugiau vizualių „žinių“, sunku įsivaizduoti dar švelnesnį atsaką islamo ekstremizmui. Popiežius Benediktas kalbėjo apie diskusiją, apie dialogą, „pradėtą turbūt 1391-ųjų metų žiemą barakuose netoli Ankaros – Bizantijos imperatoriaus ir erudito Manuelio II Paleologuso“ islamo tema, kuris jam tada tiesiogiai grasino Osmanų imperijos pavidalu.

Žinoma, kad Imperatorius, kurį popiežius Benediktas apibūdino kaip „daug išmanantį apie islamą ir Krikščionybę persą“, iškėlė tokį klausimą: „Parodykit man, ką Mahomedas atnešė naujo, ir ten rasite tik blogį ir nežmonišką žiaurumą, kaip kad jo įsakymas skleisti tikėjimą kalaviju“.

Popiežius pabrėžė, kad komentaras buvo parašytas kažkada tarp 1394-1402 metų, Konstantinopolio apgulties metu. Popiežius taip pat pabrėžė, kad Imperatorius kalbėjo su „stulbinančiu tiesmukiškumu, tokiu, kurį mes laikome nepriimtinu“. Bet akivaizdu, kad Imperatorius kalbėjo iš savo asmeninės patirties.

Po šios kalbos popiežiui Benediktui buvo siunčiami nenutrūkstami Vakarų spaudos kaltinimai, kad tokie „įžeidžiantys“ pasisakymai apie islamą sukėlė po to sekusį smurtą.

Bet ką jis pasakė? Jis tyliai pasiūlė religiniuose pokalbiuose grįžti prie proto argumentų ir mandagiai paprašė musulmonų atsisakyti smurto.

Pasipūtusi Vakarų sekurialioji spauda, užsiėmusi savo vieno mėgstamiausių taikinių atakavimu, nesugebėjo pacituoti likusios pastraipos dalies. Tačiau būtent joje galima rasti ne tik popiežiaus Benedikto pagrindinę mintį, tačiau ir pačios Krikščionybės tikrą atsakymą į nekontroliuojamą islamo smurtą ir į mus pačius intelektualiai apsėdusį vien malonumo siekiantį paleistuvavimą: proto argumentai ir tikėjimas, „fides et ratio“, ir jų harmoningas bendradarbiavimas siekiant sukurti moralią ir teisingą viešąją tvarką.

„Imperatorius, po tokio stipraus pasisakymo, detaliai paaiškina argumentus, kodėl tikėjimo skleidimas smurtu yra neprotingas (unreasonable). Smurtas nesuderinamas su Dievo ir sielos prigimtimi“, pabrėžė Popiežius.

Toliau jis cituoja Paleologusą: „Dievas nėra patenkintas krauju, ir neprotingas elgesys yra priešingas Dievo prigimčiai. Tikėjimas gimsta iš sielos, ne iš kūno. Tas, kas nori kitą atvesti į tikėjimą, turi turėti gerą iškalbą ir mokėti tinkamai argumentuoti, be smurto ar grasinimų...Kad įtikintų protingą sielą, jam nereikia stiprios rankos, ginklų, ar kokių nors grasinimų mirtimi...“

Kaip absoliučiai ramiai ir protingai dabar skamba šie žodžiai, kai kraupūs pamatyti vaizdai „įsigraužia“ į mūsų mintis kaip rūgštis. Ir kaip visiškai piktai skamba reikalavimai atsiprašyti už musulmonų „įžeidimus“: kaip apsimestinai ir melagingai, tarsi savanaudiškas suklastotas „pyktis“.

Kai ryžtamės pažiūrėti vaizdus, mus pasiekiančius iš Islamo valstybės, naujojo „Kalifato“, nustembame ir liekame pritrenkti: nejau tai iš tikrųjų gali vykti globalios prekybos ir vakarietiško vartojimo amžiuje? Kaip tai gali vykti „globaliame“ pasaulyje? Kas nutiko mūsų „globaliam kaimui“? Nejau modernybei, su savo komfortu ir pramogomis, draugiškam, vakarietiškam sekuliariam Coca-Colos imperializmui nepavyko civilizuoti ir prisijaukinti viso pasaulio?

Viena nuotrauka šią savaitę ypač išsiskiria. Joje maždaug aštuonių metų berniukas, kaip pranešama, vieno iš Islamo valstybės teroristų sūnus, dėvintis mėlynus vaikiškus Polo marškinėlius, languotas vasarines kelnes ir beisbolo kepurėlę, didžiuodamasis laiko nukirsdintą galvą. Galvos turbūt sunkios, nes mažam berniukui reikia abiejų rankų, kad išlaikytų ją už plaukų. Naujienų portalas Sydney Morning Herald, kuriame pasirodė nuotrauka su užtušuotu berniuko veidu, teigia, jog „berniukas, kaip manoma, esantis Australijos piliečio Khaledo Sharroufo  sūnus, laiko nukirsdintą kareivio galvą. Iš Khaledo Sharroufo Twitter paskyros.“ Kai įsivaizduojame apokaliptinę distopiją, dažniausiai ją įsivaizduojame be tiek firminių drabužių.

Susidūrus su šia baisia atgimusia senovine grėsme, su tokiu šlykščiu ir nenatūraliu barbariškumu, Vakarų intelektualams liberalams darosi vis sunkiau kartoti tas pačias senas „mantras“. Nemaloni tiesa turės būti priimta net labiausiai to nenorinčių: ne visi pasaulyje galvoja taip pat kaip mes, ne visi turi tas pačias vertybes ir tikslus. Ne kiekviena kultūra yra vienodai vertinga. Ne visi žmonės yra vienodai „teisūs“ savo įsitikinimais.

O jei nuotraukų ir filmuotos medžiagos žinia vis tiek neprasiskverbs pro mūsų storas vakarietiškas kaukoles, gal tai padarys tiesioginis įspėjimas iš senovinės krikščionių bendruomenės, sunaikintos islamistų. Chaldėjų Katalikų bažnyčia savo šaknis grindžia Šv. Tomo, abejojančiojo Kristaus Apaštalo, palikimu. Prieš kelias dienas galėjome matyti antraštę, kad pirmą kartą per 1600 metų istoriniame krikščionių mieste Mosule nebuvo laikomos Šv. Mišios. Taip atsitiko todėl, kad visi chaldėjai katalikai buvo arba išžudyti, arba ištremti, arba pagrobti tam, kad vėliau galėtų būti parduoti į vergiją.

Kalbėdamas iš savo „tremties“ vietos, Irako miesto Erbilo (nors ir ši vieta tikriausiai saugi tik laikinai), šios prarastos ir merdėjančios bendruomenės galva, arkivyskupas Amelis Nona, pasakė mums visiškai tiesmukai ir be mandagybių, reikalaujamų iš popiežiaus Benedikto civilizuotos akademikų auditorijos, kad mūsų komfortabilių liberalių fantazijų laikas baigėsi.

„Mūsų kančios šiandien yra tik įžanga to, ką jūs, europiečiai ir Vakarų krikščionys, kentėsite netolimoje ateityje“, teigė arkivyskupas interviu laikraščiui Corriera della Sera. „Aš praradau savo parapiją. Fizinė mano apaštalavimo aplinka buvo okupuota islamistų, kurie reikalauja, kad atsiverstume į islamą arba mirtume. Bet mano bendruomenė vis dar gyva.“

„Prašau, pabandykite mus suprasti. Jūsų liberalūs ir demokratiški principai čia yra nieko verti. Jūsų turite dar kartą permąstyti mūsų realybę Artimuosiuose Rytuose, nes jūs į savo šalis priimate vis daugiau ir daugiau musulmonų.“

Jis mus įspėja: „Jūs taip pat esate pavojuje. Turite priimti drąsius ir ryžtingus sprendimus, net jei tai reikštų kai kurių jūsų principų atsisakymą“.

Erbilas yra 88 kilometrai į rytus nuo Mosulo, teritorijoje, kuri kol kas atsilaiko prieš Islamo valstybės kovotojus, tačiau tikrai yra jų kelyje. Corriera della Sera praneša, kad vyskupas prašo materialinės pagalbos pabėgėliams, esantiems šoke. „8000 žmonių, iš jų daug vyresnio amžiaus, neproporcingas skaičius (mums, vakariečiams) vaikų, kelių mėnesių kūdikių, daug dehidratavusių nuo diarėjos. Į aštuntą dešimtį įkopę žmonės prašo insulino, kiti ant popieriaus nuoplaišų rašo pavadinimus vaistų, kurių niekas nežino, kur gauti“.

„Humanitarinės organizacijos paaukojo dešimtis surūdijusių vežimėlių sergantiesiems, kurie naudojami ir kaip kėdės seneliams. Vietinės krikščionių organizacijos kartu su Jungtinių Tautų agentūromis įkūrė improvizuotą valgyklą, kuri dalina ryžius, duoną ir vandens buteliukus. Tualetai yra niekam tikę.“

Arkivyskupas tęsia: „Jūs galvojate, kad visi žmonės yra lygūs, bet tai ne tiesa: islamas neteigia, kad visi žmonės yra lygūs. Jūsų vertybės nėra jų vertybės. Jei jūs to greitai nesuprasite, tapsite priešo, kurį patys priėmėte į savo namus, aukomis“.


Susiję

Įžvalgos 1017761909832254481
item