Europos paveldo dienos. Kodėl žibintininkas neteko darbo?

Pirmą kartą į Europos paveldo dienų renginius, šįkart raginančius pajusti XX a. pradžios skonį, pakvietė ir Energetikos ir technikos mu...



Pirmą kartą į Europos paveldo dienų renginius, šįkart raginančius pajusti XX a. pradžios skonį, pakvietė ir Energetikos ir technikos muziejus. Muziejus įsikūręs buvusioje Vilniaus centrinėje elektrinėje, kuri XX a. pradžios Vilnių nuspalvino, o gal tiksliau apšvietė, kita spalva.

1864 m. generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu Vilniuje pastatyti 44 dujiniai žibintai. Nuo to laiko vakarais, prieš sutemstant, Vilniaus gatvėmis vaikščiojo žibintininkas ir uždeginėjo kiekvieną žibintą, o ryte kiekvieną jų turėjo ir užgesinti. Dujas žibintams Vilniaus dūma pirko iš Vokietijos bendrovės, kuri Vilniuje turėjo dujų fabrikėlį. Baigiantis sutarčiai su bendrove, dūma svarstė, ar sutartį pratęsti, ar imtis naujų priemonių miesto apšvietimui.

Nutarta, kad dujiniai žibintai – atgyvena ir reikia naujo – elektrinio apšvietimo. Tik viena problema – kad turėtum elektrinį apšvietimą, reikia elektrinės. Pastačius elektrinę, paspartėtų ir pramonės vystymasis, ir arklių traukiamą tramvajų elektriniu būtų galima pakeisti. Apie tą elektrinę, kuri visų pirma buvo skirta Vilniaus gatvėms apšviesti, pasakojo Energetikos ir technikos muziejaus gidas-edukatorius Evaldas Kiaušas.

Pasak E. Kiaušo, visų pirma planuota, kad elektrinė išdygs Bernardinų sode, šalia Vilnelės, bet galiausiai apsispręsta ją statyti tuometiniame užmiestyje, už Neries. Ji baigta statyti 1902-aisiais, o po metų Vilniaus centrinė elektrinė pradėjo veikti.

„Kai mieste statė naujus ir neregėtai aukštus apšvietimo stulpus, miestiečiai į elektrinį apšvietimą žiūrėjo kritiškai – jiems atrodė, kad šviesa iš taip aukštai neapšvies gatvių. Bet kai lempos įsižiebė, vilniečiai patikėjo, kad elektra tikrai yra progresas. Žinoma, tuometinės miesto apšvietimo lemputės 99,5 procento šildė ir tik 0,5 procento švietė. Jei tokios lemputės tuomet būtų individualiuose namuose, tai ir krosnies nereikėtų“, – juokavo gidas-edukatorius. Po metų nuo elektrinės paleidimo srovę ji tiekė dviem šimtams elektros lempučių ir šiek tiek daugiau nei 250 individualių namų.

Elektrinė iki Antrojo pasaulinio karo buvo kūrenama anglimis, kurios arklių vežimais kasdien keliaudavo per miestą iš Vilniaus traukinių stoties. Iš pradžių elektrinė veikė tik piko valandomis, o kitą laiką energija buvo tiekiama iš akumuliatorių baterijų. 1910-aisiais, išaugus vartotojų skaičiui, elektrinė dirbo jau visą parą, po kelerių metų garo variklį pakeitė pirmoji Lietuvoje garo turbina.

Už elektrinės tiekiamą energiją buvo mokama pagal vartojimo valandas – kuo daugiau vartoji, tuo pigiau moki už kilovatvalandę. Vartojant iki 200 valandų reikėjo mokėti 30 kapeikų už kilovatvalandę, daugiau kaip 400 valandų – 15 kapeikų.

1914 m. planuota plėtra, nes norėta arklių traukiamą tramvajų pakeisti elektriniu, bet planus sujaukė Pirmasis pasaulinis karas. Besitraukdami iš Vilniaus, rusai turėjo elektrinę susprogdinti, bet tuometinis elektrinės direktorius išsiderėjo, kad ji būtų nepaliesta.

Nors elektrinė ir liko nesusprogdinta, bet vokiečių okupacijos metu naudota labai netaupiai ir be jokios tvarkos: niekas nekreipė dėmesio į gedimus, prie elektros linijų jungėsi visi, kas tik norėjo, buvo atjungiami ištisi rajonai, nes grėsė perkrova. Todėl pasitraukus vokiečiams elektrinei žūtbūt reikėjo modernizacijos. 1925–1938 m., kai Vilnius priklausė Lenkijai, elektrinė renovuota. Būtų renovuojama ir ilgesnį laiką, bet užklupo Antrasis pasaulinis karas. Tuo metu čia dirbo apie 200 žmonių. 1 kilovatvalandė elektros tada kainavo apie 0,30 zloto.

1944 m. prie Vilniaus artėjo Raudonoji armija, o besitraukiantys vokiečiai elektrinę norėjo išmontuoti ir išsigabenti, tačiau nesuspėjo, todėl elektrinę susprogdino. Šįkart susitarti nepavyko, ir ką tik modernizuotas pastatas buvo sulygintas su žeme.

Vokiečių kariai elektrinę susprogdino, o atstatė ją vokiečiai karo belaisviai. „Žinoma, padėjo visi, kas tik galėjo: daktarai, inžinieriai, mokslininkai. Kronikose randama įrašų, kad elektrinę atstatyti padėjo ir žmonės, visiškai nesusiję su statybomis“, – pasakojo E. Kiaušas. Trejus metus Vilnius skendėjo patamsyje – elektrą gamino tik pavienės rezervinės stotys, dulkėjusios nuo amžiaus pradžios. 1947 m. centrinė elektrinė buvo atstatyta.

1951 m. Vilniuje pastatyta antra termofikacinė elektrinė, ir Vilniaus centrinės elektrinės reikšmė sumenko, sumažėjo jos gaminama elektra, nes nauji įrenginiai buvo žymiai galingesni. 1963 m. paleidžiama elektrinė Elektrėnuose, ir ji buvo tokia galinga, kad Vilniaus centrinėje elektrinėje gaminama energija tesudarė maždaug procentą Elektrėnuose pagaminamos energijos. Elektros gaminti Vilniuje reikėjo vis mažiau.

Tada centrinė elektrinė rekonstruota taip, kad be elektros gamintų garą pramonės objektams ir šilumą aplinkiniams rajonams. 1982 m. nustota čia gaminti elektrą, bet vis dar svarbus buvo garas ir šiluma. 1998 m. elektrinė visiškai sustabdyta, o 2003 m. jos patalpose pradėjo veikti Energetikos ir technikos muziejus.

1906 m. ant elektrinei priklausiusio administracinio pastato pastatyta skulptūra „Elektra“, kurią sukūrė skulptorius Boleslovas Balzukievičius. Dešinėje Elektros rankoje šviečia elektrinė lemputė, kairę ranką ji pakėlusi – tai tarsi simbolizuoja naujos eros pradžią ir senosios pabaigą, jai prie kojų parkritęs žibintininkas viena ranka prisidengęs akis nuo spiginančios šviesos, o kitoje rankoje laiko fakelą. Lygiai po 50 metų nuo skulptūros pastatymo, masiškai griaunant skulptūras Vilniuje, buvo nugriauta ir „Elektra“. Ji atstatyta tik 1995 m. Petro Mazūro.

Ineta Bricaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Skaitiniai 7704077060811371674

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item