Antanas Kulakauskas. Ar lietuviai nacionalistai?

Šiandien jau galima garsiai pasiguosti, kad dažnai mes, lietuviai, nepagrįstai buvome ir esame kaltinami nacionalizmu. Kas teisybė - ta...



Šiandien jau galima garsiai pasiguosti, kad dažnai mes, lietuviai, nepagrįstai buvome ir esame kaltinami nacionalizmu. Kas teisybė - tas teisybė. Tačiau aišku, kad nacionalizmo lietuviuose, kaip ir kitose tautose, yra ir, matyt, esamoje istorinėje situacijoje jo negali būti. 

Štai anądien vadinamojo Haid parko atidaryme kalbėjo jaunuolis iš "laikinosios sostinės", kaip jis pats prisistatė. Samprotauja apie nacionalizmą. ir be kita ko pareiškia nepriekaištingą formaliosios logikos požiūriu mintį, esą nacionalizmas Lietuvoje išnyktų, jeigu joje gyventi liktų vieni lietuviai. Tiesą sakant, matyt, tas pats būtų jei čia liktų ir kurios nors kitos veinos tautos atstovai, tik kol kas tai sunkiau įsivaizduoti. Ir šį "išmintingą" pareiškimą susirinkusi minia palydi plojimais. Tiesa, po to kalbėjęs žmogus jaunuolį bandė šiek tiek pataisyti, bet ir plojimų sulaukė skystesnių.

Na, o ką gi daryti su "nuosavu" nacionalizmu? Daugelis tų, kurie mus kaltina nacionalizmu, patys yra arba dar didesni nacionalistai, didžiavalstybiniai šovinistai, arba barbariški tautiniai nihilistai, netgi patys šito nesuvokdami.

Josifo Stalino laikais, kaip žinome, kiekvienas tikras ar tariamas nacionalistas važiuodavo "gydytis" nuo nacionalizmo į šaltus kraštus. Tiesa, labiausiai "užkietėjusieji" buvo iškart siunčiami į aną pasaulį, kur būti nacionalistu nelikdavo mažiausios galimybės. Vėliau sitaucija keitėsi. Prievarta nuo nacionalizmo (tai neretai buvo vadinama antitarybine propaganda) imta "gydyti" tik labiausiai užkietėjusius. Vidutinio laipsnio nacionalistai - kaip taisyklė, inteligentai, nors žinoma, ne visi - buvo atleidžiami iš pedagoginio darbo, kitaip pritildomi, barami, cenzūruojami ir t.t. bet daugiausia kovota su bevardžiu, anoniminiu nacionalizmu. Kovota tobulinant bei stiprinant internacionalinį ir karinį-patriotinį auklėjimą.

Kodėl bijome žodžio nacionalistas? kada pasibaigs mūsuose įsigraužusi davatkiška baimė prieš tuos žodžius, kuriuos neteisingai ir savavališkai transformavo stalinistai ir brežnevistai? Kodėl nėra įsigilinta į paprastą žodžių porą: šovinistas ir patriotas? Juk tarp šių dviejų polių stovi mūsų visuomenėje visai nekaltai apjuodintas nacionalistas. 

O ar įsigilinta į kitą suktą žodžio prasmės transformaciją? turiu galvoje žodį "internacionalistas". Priešdėlis inter- reiškia "tarp". Įdomu, kodėl junginys tarp dviejų neigiamų reiškinių (dviejų nacionalistų) įgauna teigiamą atspalvį ir vadinama internacionalizmu. Nežinau, kaip jums atrodo, tačiau man tai netelpa galvoje. Kodėl tada nesugalvojus labiau vykusio naujadaro "interšovinistas"? Tačiau manau, kad ši naujovė yra beviltiškai pasenusi, ji būtų buvusi tinkamesnė Stalino laikų nacionalinei politikai. Šiems laikams labiau tiktų žodis "interpatriotas". Siūlau juo vadinti visus apsikrėtusius klajokliška dvasia subjektus, kurie laimingiausi Sovietų Sąjungoje, nes jų registracijos antspaudas žymi "ne dom i ne ulica". Šia šaunią armiją tautinio indiferentiškumo dvasioje ilgus metus muštravo plačiai išreklamuotas karinis-patriotinis auklėjimas. 

O ką daryti su nacionalizmu dabar, persitvarkymo epochoje? Juk viešumo sąlygomis jis labiau nei kada nors anksčiau lenda į visuomeninio gyvenimo paviršių. Negi ri toliau pasikliausim tik ilgai stiprinto ir tobulinto internacionalinio ir karinio-patriotinio auklėjimo dar didesniu stiprinimu ir tobulinimu? O gal verta pagaliau rimtai ir atvirai išsiaiškinti nacionalizmo šaknis? negi šiandieninius, istorijos nežinančius jaunuolius taip veikia prieš 1940 m. ar dar anksčiau gyvenę nacionalistai, ar sunkiai girdimi balsai iš už Atlanto?

TSRS administracinis-komandinis centralizmas trukdė ir dar dabar trukdo tautoms realizuoti savo nevienodas, teritorijos sąlygotas potencijas, optimaliai tenkinti savo poreikius. O tokiomis sąlygomis negalimi normalūs ir tarp tautų, t.y. tarpnacionaliniai santykiai.

Persitvarkymas atveria perspektyvą demontuoti minėtą dar J. Stalino laikais sukurtą, o vėliau ne kartą tobulintą ir taisytą administracinio-komandinio centralizmo sistemą ir pereiti prie demokratinių teisinės valstybės principų. Šiandien svarbiausia sutelkti visas pastangas, visą protą, ryžtą ir gerą valią šiam procesui paspartinti. reikia viską padaryti, kad būtų plėtojamos ir pagaliau įgyvendintos lenininės tikrai suverenių socialistinių valstybių sąjungos idėjos, kad būtų neformaliai garantuota tautų apsisprendimo teisė, pagal principą, jog tautos kaip etnosocialiniai organizmai (nacijos) turi teisę apsispręsti politiškai, o tautinės mažumos, kaip vien etnokultūrinės bendrijos - kultūriškai. Tai svarbiausias, fundamentaliausiasi demokratinis ir humaniškas tautinio klausimo sprendimo principas. Seniai žinoma ir ne vieną kartą marksizmo-leninizmo pagrindėjų postuluota tiesa, kad tik tarp laisvų tautų įmanomi normalūs, civilizuoti, tikrai žmoniški santykiai.

Tekstas skelbtas "Sąjūdžio žiniose", 1988 metų rugpjūčio 23 dienos numeryje

Susiję straipsniai

Skaitiniai 549700592679294097

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item