14 mitų apie Kryžiaus žygius (II)

Pirmąją straipsnio dalį galite rasti čia . 8 mitas. Kryžiuočiai siekė ne išganymo, o pasipelnym...

Pirmąją straipsnio dalį galite rasti čia.

8 mitas. Kryžiuočiai siekė ne išganymo, o pasipelnymo

Dėl suprantamų psichologinių bei socialinių priežasčių cinikų ir avantiūristų kariuomenėje būta visuomet. Tačiau buvo ir visiškai kitokių, aukštesniais motyvais besivadovaujančių asmenybių. 

Ir būtent jų buvimas kariuomenėje įkvėpdavo kitus bei suteikdavo jėgų nugalėti. Viduramžių visuomenė buvo persmelkta religinės idėjos, tad daugybei karių Kryžiaus žygiai tapo vienintele galimybe išpirkti sunkias nuodėmes ir pasitarnauti Dievui.

Nuodugniau panagrinėjus kryžiuočių biografijas, galima atrasti įdomių faktų apie tai, kas gi lėmė jų apsisprendimą vykti į Šventąją žemę. 

Štai, pavyzdžiui, kad ir Stefano II, Blua grafo, istorija. Jis buvo labai turtingas ir įtakingas žmogus, vienas iš Pirmojo kryžiaus žygio vadų. Sėkminga buvo ir jo santuoka su Adele Normandiete – Vilhelmo Užkariautojo dukterimi, su kuria Stefanas susilaukė dvylikos vaikų. 

Į Kryžiaus karą Blua grafas patraukė jungtinės Šiaurės Prancūzijos kariaunos sudėtyje, tačiau žygio sunkumai bei kiti nepritekliai palaužė jo valią ir iki Jeruzalės Stefanas nenusigavo. Jis tiesiog dezertyravo. 

Kai grafas grįžo namo, žmona pradėjo jam priekaištauti dėl bailumo ir krikščioniškos pareigos neatlikimo. Tuomet Stefanas vėl patraukė į Rytus (išpirkti savo kaltės – vert. past.), kur dalyvavo visišku kryžiuočių sutriuškinimu pasibaigusiame 1102 metų žygyje. Išsigelbėjęs Stefanas nuvyko į Jeruzalę pas karalių Baldviną I, tačiau po kurio laiko, 1102 m. gegužės 19 d., žuvo Ramlės mūšyje.

Ne mažiau dramatiška ir kita, Odeberio de la Maršo istorija. 

Šis didikas užtiko savo žmoną su meilužiu. Apimtas įsiučio jis nužudė konkurentą, o žmoną išvijo iš namų. Netrukus Odeberis patraukė į Šventąją žemę. Po kiek laiko sugrįžęs jis užrašė savo valdas Anglijos karaliui Henriui II Plantagenetui ir gyvenimo pabaigos sulaukė vienuolyne. 

Žinoma, abu šie atvejai yra asmeniniai, tačiau būtent daugybė asmeninių atvejų ir skatino žmones vykti į Šventąją Žemę. 

9 mitas. Kryžiaus žygiai – priedanga žydų genocidui. 

Paprastai teigiama, kad kryžiuočiai kurstė žydų pogromus, tačiau jie dažniausiai vyko prieš kryžiuočių lyderių valią, o nuolatinis jų pasikartojimas veikiau liudijo tvarką nesugebančios užtikrinti valdžios silpnumą. 

Žydų pogromai vyko ne kelyje į Jeruzalę, o tuomet kai Kryžiaus karams buvo dar tik ruošiamasi. Pavyzdžiui, būtent taip nutiko Londone rengiant Trečiąjį kryžiaus žygį. 

Norėdama išvengti riaušių, valdžia uždraudė judėjams rodytis už savo kvartalo ribų, tačiau žydai nepakluso. Jie nutarė surengti iškilmingas eitynes bei dalyvauti šventėje. 

Viskas pasibaigė labai tragiškai. Procesijos dalyvius sumušė, apiplėšė, vėliau įniršusi minia pasileido niokoti žydų kvartalą. Sargybiniai bandė drausminti minią, tačiau buvo per vėlu. 

Patys baisiausi žydų pogromai vyko „liaudies kryžiaus žygio“ metu, kai į Šventąją žemę patraukė apie 300 000 prasčiokų, įskaitant moteris ir vaikus. 

Taip, visa tai vyko, tačiau kartais pamirštama, kad šios nudriskusių pusalkanių marginalų minios susidurdavo su dideliu dvasinės bei pasaulietinės valdžios priešiškumu. 

Mainco mieste vietos vyskupas paslėpė daugybę žydų. Tačiau tai nepadėjo. Įtūžusi „prasčiokų – kryžiuočių“ minia įsiveržė į vyskupo valdas ir nužudė apie 700 judėjų. 

O štai kaimyninėje Vengrijoje žydų pogromų nebuvo. Karalius Kalomanas pasielgė paprastai: jis uždarė visas pilis ir visus tiltus per Dunojų tuo išvengdamas netvarkingos minios antplūdžio. 

Pagrindiniai kryžiuočių judėjimo ideologai ryžtingai ir nedviprasmiškai smerkė prievartą prieš žydus. Tarp jų ir Bernardas, Klervo vienuolyno abatas. Tikintiems jis daugiau žinomas kaip Šv. Bernardas Klervietis, o ateistams – kaip Antrojo kryžiaus žygio įkvepėjas ir tamplierių ordino statuto kūrėjas.

Štai jo žodžiai: „Paklauskite kiekvieno pažįstančio Šventąjį Raštą, kas kalbama apie žydus Psalmėse? „Ne jų pražūties meldžiu aš“. Žydai mums – gyvi Rašto žodžiai, kiekvieną kartą primenantys apie Viešpaties kančias... Krikščionių kunigaikščių valdžioje kenčia jie nuo sunkios vergijos, tačiau laukia „savo išlaisvinimo dienos“. 

10 mitas. Musulmonai kentėjo krikščionių priespaudoje
  
Apie kryžiuočius daug nekalbėsim, kadangi buvo visko. Tačiau, pavyzdžiui, kai kurie tamplieriai bičiuliavosi su musulmonais ir netgi leido jiems melstis užgrobtose mečetėse. Įdomų atvejį savo „Paveldo knygoje“ aprašo Osama ibn Munkizas:

„Štai frankų grubumo pavyzdys, tegul subjauroja juos Alachas. Kartą, atvykęs į Jeruzalę, užėjau į al-Aksos mečetę. Šalia buvo dar viena maža mečetė, kurioje frankai įkūrė bažnyčią. Kai aš užėjau į mečetę, o ten gyveno frankai – mano draugai – jie leido man melstis mažojoje mečetėje. Užėjęs ten aš ištariau „Alachas didis“ ir pradėjau melstis atsisukęs į pietus, į Mekos pusę. Tada vienas frankas prišoko prie manęs ir atsuko veidu į rytus: „Melskis taip!“. Kiti atskubėję tamplieriai nustūmė jį nuo manęs ir aš vėl grįžau prie savo maldos. Tačiau tas pats frankas vėl puolė mane, atsuko į rytus ir riktelėjo „Melskis taip“. Tamplieriai vėl įbėgo į mečetę ir vėl nustūmė franką. Jie atsiprašė manęs ir tarė: „Tai svetimšalis, jis tik ką atvyko iš Vakarų ir niekad nematė, kad kas melstųsi kitaip nei atsisukęs į Rytus“. 

Tenka pridurti, kad pats Osama buvo stambus „feodalas“ ir žymus karys, tarnavęs Zengiui, Nur-ad-Dinui ir Saladinui. 

Tuometinį musulmonų požiūrį į „netikėlius“ galima apibūdinti taip: nemusulmonai gali ramiai gyventi musulmoniškos valstybės globoje, tačiau privalėjo mokėti tam tikrus mokesčius. Tokius pat mokesčius musulmonai bei judėjai mokėjo ir krikščionių valdovams Šventojoje Žemėje, o taipogi - Sicilijoje ir Ispanijoje. Savaime suprantama, kad jeigu frankai būtų visomis išgalėmis engę musulmonus, Šventojoje žemėje jie nebūtų išsilaikę beveik du amžius. 
  
Yra ir kitokių liudijimų. Pavyzdžiui, musulmoniškoje Pirėnų pusiasalio dalyje gyvenęs ibn-Džubaira savo „Kelionėse“ rašo, kad XII a. frankų valdomi musulmonai gyveno geriau nei savo tikėjimo brolių valdžioje:

„Mūsų kelias driekėsi per nesibaigiančią kaimų virtinę ir apdirbtas žemes, kur musulmonai gyvena pritekliuje frankų valdžioje. Jie atiduoda frankams pusę savo derliaus ir moką džizją (tam tikras mokestis – vert. past.) – vieną dinarą ir penkis kiratus nuo galvos. Daugiau iš jų niekas nieko nereikalauja, išskyrus nedidelį mokestį už vaismedžius. Jiems palikti jų namai su visu geru, ir visoje Sirų pakrantėje (Palestinoje – vert. past.), kur valdo frankai, tokia pati tvarka. Ten visose žemėse ir kaimuose gyvena musulmonai. Ir širdys daugelio iš jų suvirpa, kuomet jie mato savo brolių padėtį musulmonų valdomose kraštuose. Jie piktinasi savo tikėjimo brolių priespauda ir giria juos valdančių priešų frankų elgesį už jų teisingumą“.

Pačių musulmonų požiūris į savo kaimynus krikščionis kito ir dažniausiai priklausė nuo to, kas valdžioje. Saladino ir jo įpėdinių politiką galima pavadinti gana nuosaikia, o štai į jų vietą stoję mamliukų sultonai elgėsi kur kas nepakančiau. 
  
11 mitas. Kryžiuočiai siekė atversti musulmonus į krikščionybę

To meto šaltiniai apie musulmonus kalba kaip apie paganos, tai yra, pagonis. Pavyzdžiui, žymiajame Šv. Tomo Akviniečio traktate „Suma prieš pagonis“ iš tiesų kalbama apie musulmonų tikėjimą. 

Tačiau niekas nesirengė masiškai ir priverstinai atversti musulmonų į Kristaus religiją. Matyt todėl, kad į musulmonų pasaulį žvelgta kaip į didžiulę lygiavertę kultūrą. Artimieji Rytai – ne rytinė Baltijos pakrantė. Nors ir ten iš pradžių atėjo dvasininkai, o tik paskiau – kariai. 

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad masinio musulmonų atvertimo į krikščionybę idėjos įkvėpė Šv. Liudviką IX Aštuntojo kryžiaus žygio metu, tačiau tai veikiau išimtis. Entuziastai bandė plėsti taikią misionierišką veiklą. 

Taip 1220 m. Šv. Pranciškus Asyžietis atvyko į Kairą su tikslu pamokslauti Egipto sultonui, o Šv. Raimundas Penjafortas bičiuliavosi su Tuniso valdovu ir pakrikštijo apie du tūkstančius musulmonų. 

Buvęs riteris Raimundas Lulijus, vėliau tapęs vienuoliu ir filosofu, sudarė ištisą misionierišką programą, ginčijosi su musulmonų teologais, kelis kartus skleidė „Dievo žodį“ Šiaurės Afrikoje. Jį nuolat kalino, vijo, o nuosavas tarnas bandė jį nužudyti. Galiausiai 1315 m., vienos iš misijų Tunise metu, Raimundas buvo užmuštas akmenimis. 

12 mitas. Kryžiaus žygiai kurstė musulmoniško džihado ugnį

Iš tiesų džihadas - šventasis karas prieš netikėlius, prasidėjo dar VI a. - puse tūkstančio metų prieš Pirmąjį kryžiaus žygį. Iš esmės jis tęsiasi ir dabar. Nekalbėsime čia apie islamą, o tiesiog pacituosime didį arabų istoriką ibn-Chalduną:
  
„Šventas karas musulmoniškoje visuomenėje – religinė prievolė dėl jos universalumo bei misijos atversti į Islamą kiekvieną įtikinimu ar jėga“.

O dabar apie tai, kodėl Kryžiaus žygių metu džihadas nesuliepsnojo skaisčia liepsna. To priežastis – kova dėl valdžios tarp Artimųjų Rytų dinastijų. 

Iš pradžių čia šeimininkavo arabai, po to – turkai - seldžiukai ir kurdai. Be to, XI a. pabaigoje Didžioji Sirija (Sirija, Libanas ir Palestina) tapo kovos tarp Egipto kalifato ir vietos didikų arena.

Kai kurie amžininkai suprato, kad prasidėjo krikščionių džihadas, tačiau Artimieji Rytai nebuvo vieningi. Tarpusavyje besivaidijantiems atabekams, emirams ir kalifui nerūpėjo visaapimantis karas už tikėjimą. Būtent tai ir išgelbėjo kryžiuočius.

13 mitas. Kryžiuočiai nemokėjo kariauti

Daugelis mano, kad kariniu atžvilgiu musulmonai buvo pranašesni už kryžiuočius. Tačiau specialistai teigia, kad iš tiesų saracėnai neturėjo jiems dažnai priskiriamo technologinio pranašumo. Kryžiuočių tvirtovės bei fortifikaciniai statiniai buvo kur kas tobulesni už musulmonų. Atskirų kautynių analizė rodo, kad daug kas priklausė nuo situacijos ir konkrečių karvedžių savybių. 

Kryžiuočių judėjimas išseko XIII a. pabaigoje ne dėl „silpno“ karinio potencialo, o dėl politikos bei ekonomikos. Šventoji Žemė buvo toli nuo Europos, todėl jos aprūpinimas buvo brangus. Nepakako nei pinigų, nei žmonių. 

Tik ką iš Vakarų atvykę kryžiuočiai buvo kupini užkariavimų dvasios, tačiau ji buvo svetima tiems, kas jau įsikūrė Šventojoje žemėje, įleido ten šaknis ir jautėsi šeimininkais.

14 mitas. Kryžiuočių baimė dar ilgai gyvavo Rytuose

Įdomu tai, kad iki pat XIX a. pabaigos istorinėje musulmonų atmintyje riteriai-kryžiuočiai neužėmė reikšmingos vietos. O štai apie mongolų antplūdį jie kalbėjo su siaubu.

Štai ką rašo tų įvykių amžininkas ibn-al-Athiras: „...Islamą ir musulmonus ištiko tokia nelaimė, kokios nepatyrė jokia kita tauta. Tie totoriai (teprakeikia juos Alachas!) atklydo iš Rytų ir padarė tai, kas visiems kelia siaubą“. Toliau tas pats autorius rašo apie frankus, tačiau akcentuoja būtent mongolų įsiveržimą. 

Mongolų triumfas musulmonų pasauliui buvo katastrofa, kuri pakeitė kultūrinį ištisų regionų veidą. O Kryžiaus karai tebuvo laikinas nepatogumas. Apie juos arabai prisiminė ne taip seniai – užgimus arabiškajam nacionalizmui.

Versta iš ludota.ru

Šaltinis: www.istidom.lt

Susiję straipsniai

Skaitiniai 7726625114009527335

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item