Vytautas Sinica. Baltijos kelias informaciniame kare

Latvių gatvės ir visoms kitoms su Lietuvos valstybingumu nesusitaikančioms kontoroms vienas įdomiausių dalykų neabejotinai yra Lietuvos piliečių požiūris į savo valstybę – jos įsitvirtinimą praeityje ir išsaugojimą ateityje. Būtent dėl šios priežasties joms Lietuvoje nėra įdomesnių datų už Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir... ne, ne Liepos 6-ąją, o Rugpjūčio 23-ąją. Būtent šios keturios datos lietuviškajame istorinės atminties kalendoriuje įtvirtina sukurtą ir atkurtą modernų tautinį Lietuvos valstybingumą. Ir būtent Lietuvos piliečių (ne)abejingumas minint šias datas yra labai įdomus, nes daug apie mūsų nacionalinę savimonę ir elementarų norą egzistuoti pasakantis rodiklis. Kuo jo mažiau, tuo geriau – dirva sėjai išpurenta.

Net nebūtina su pavydu dairytis į Latviją, kad suprastume, jog situacija šiuo klausimu Lietuvoje prasta. Sausio 13-osios ir Vasario 16-osios oficioziniai ir priplėkę valdžios renginiai sutraukia vis mažiau žmonių iš taip negausaus įprasto jų dalyvių būrio. Kartą apsilankius nesunku suprasti – bokšto ir parlamento gynėjai toli gražu neišmirė, tačiau nei jie, jei jų vaikai nesirenka ten, kur dvelkia ne tauta, o valdžia. Žinia, tarp pastarųjų Lietuvoje – gilėjanti praraja.. Tiesa, vasario 16 d. Kaune vis gausesnėmis gretomis švęsdami žygiuoja valdžios neraginti ir neorganizuojami tautiečiai. Rusiškos propagandos, atsikartojančios lietuviškų neomarksistų lūpose, aiškinimu – tai fašistuojantis jaunimas. Nieko keista – visi neparankūs, valstybinę sąmonę garsiai skelbiantys ir veiksmais ginantys veikėjai nuo Kijevo iki Vilniaus Kremliui yra fašistai, lyg būtume užstrigę II pasaulinio karo metų žodyne. 

Savo ruožtu Kovo 11-oji tampa kasmet įdomesnė, ypač sostinės Gedimino prospekte, kur taip pat kasmet savo iniciatyva valstybingumą švęsti susirenka vis gausesnis patriotų būrys, vėliau sutartinai Kremliaus retorika juodinamas tiek Rusijos, tiek Lietuvos žiniasklaidos. Jei kam ir tinka liūdnai pagarsėjusi „naudingų idiotų“ koncepcija, tai visų pirma visiems tiems, kas renkasi kartu su Algirdo Paleckio neojadinstvininkais retransliuoti propagandines klišes apie Kovo 11-ąją Lietuvoje besiliejantį lietuvių šovinizmą. Nuo istorinės SSRS (su kuria akivaizdžiai toliau tapatinasi Rusija) nesėkmės dieną skambančio „lietuva-lietuviams“ bent vienam diktatoriui tikrai linksta ausys. 

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos sesės, juk buvo, yra ir bus tik geopolitinė anomalija, kurią ištaisyti yra taip ir nesusiformavusios tautos palaikomo lyderio garbės reikalas. Nenuspėjamoje ateityje, vis garsiau skambant užuominoms apie karą ir sienų perbraižymą, Lietuva bus juo tinkamesnis grobis, juo silpnesnė joje bus valstybingumo idėja. Išskyrus pigius žaidimus manipuliuojant tariama šeimos apsauga nuo moraliai degradavusių Vakarų, niekas ir nebando beviltiškos taktikos įtikinti, jog Rusijoje gyventi geriau, saugiau, laimingiau. Ne. Bandoma įtikinti, kad nuo pat pradžių klaidinga, „įkalbėta“ mums buvo pati tautinio valstybingumo idėja, mintis, kad esame savarankiški ir kaip tokie turėtume spręsti savo likimą. Kaip propagandiniuose filmukuose aiškina „Būkime vieningi“ atstovai, „kažkas paaiškino, paskleidė mintį, kad mums visiems čia labai reikia nepriklausomybės“. 

Pakirsti tautos apsisprendimą kurti ir išsaugoti nacionalinę valstybę yra pagrindinis propagandinio karo tikslas. Pagrindinis jo taikinys – istorinė atmintis, normaliu atveju ir formuojanti valstybinį sąmoningumą. Būtent dėl to tiek daug investuojama į alternatyvią istoriją. 

Lietuvoje šiandien masiškai kovojama su šią alternatyvią istoriją transliuojančiais Rusijos informaciniais kanalais. Ir gerai daroma. Sveikam ir istoriją mokančiam žmogui kraujas užverda žiūrint, kaip demagogiškai per propagandines laidas aiškinama, jog Lietuva lygiai kaip neseniai Krymas į SSSR sudėtį pasiprašė referendumu, kaip Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, kaip partizanai žudė nekaltus civilius gyventojus, kaip šiandien Lietuvoje tariamai siautėja fašizmas ir varžoma žmonių (suprask, Paleckio) žodžio laisvė. Aiškinimai, jog tokią informaciją reikia ne užčiaupti, o paneigti argumentais diskusijose, radikaliai iškreipia pačią diskusijos prasmę. Tarp dviejų nežinančių ir ieškančių tiesos gali vykti prasminga diskusija. Tarp žinančio faktą ir apie jį meluojančiojo patiklioms masėms diskusija neturi prasmės, nes tėra laiko švaistymas, mėginant tą dezinformaciją paneigti. 

Tačiau visi teisingai ir pagrįstai kovojantys su rusiškuoju informaciniu lauku ir kartu neigiantys moderniąją Lietuvą sukūrusio tautinio valstybingumo idėją sąmoningai ar ne žaidžia nepaprastai pavojingą žaidimą, ant kortos statydami pačią Lietuvą. Lietuva neturi kito pagrindo egzistuoti pasaulio žemėlapyje, kaip tik grynai nacionalistinę tautų apsisprendimo teisę, nuostatą, jog to siekianti tauta turi turėti valstybę savo etninėse žemėse. Tą labai gerai suprato ir tuo vadovavosi valstybės tėvai kūrėjai XX a. pradžioje ir atkūrėjai XX a. pabaigoje. 

Būtent įsisąmonintą valstybingumą ir begalinę valią egzistuoti kaip laisvai save valdančiai tautai net ir asmeninės gyvybės kaina liudija Rugpjūčio 23-oji, Kovo 11-oji ir galiausiai Sausio 13-oji. Tai, ar ir kaip jas atsimename, visam pasauliui siunčia žinią, kad šio idealo neišsižadėjome, norime būti laisvi ir nepriklausomi, bei suprantame, jog vienas be kito šie tikslai nepasiekiami. Kad nepriklausomybės norėjome tada ir norime dabar, ir niekas tariamai nemąstančiai Lietuvos TSR liaudžiai šios idėjos neįkišo į pasąmonę. Negalima atsieti to, kad šiandien turime laisvę kurti Lietuvą, kokios norime (viešųjų ryšių agentūrų sugalvotas šūkis „Koks tu ir aš – tokia ir Lietuva“), nuo atminties ir dėkingumo už tai, kad 1990-ųjų „tu ir aš“ buvo pakankamai drąsūs ir tikėjo valstybės idėja tiek, jog šiandien galime patys spręsti, ką su ta valstybe daryti. 

Baltijos kelio sukaktis ir pati Rugpjūčio 23-ioji yra apsisprendimo metas šios žinios gyvam plebiscitui. Gyva 1989-ųjų grandinė buvo vienybės tarp tautų, kartų ir ideologijų išraiška. Pogrindžio LKB Kroniką leidęs kunigas stovėjo už rankos su mišias lankančius skundusiu studento komsomolo ateistu, ilgametis tremtinys – su ilgamečiu komunistu. Visi skelbė pasauliui, kad Lietuva kaip ir kitos dvi sesės nori laisvės bet kokia kaina. Šios žinios neįmanoma marginalizuoti, apšaukti fašistine, išbraukti iš atminties ar kaip kitaip priversti jos gėdytis. Kylančios agresijos ir vis aiškesnio karo akivaizdoje, informacinį karą kariaukime ne vien apsitverdami nuo propagandos skydais, bet ir patys skelbdami atmintį ir valstybingumą. Pradėti galime susirinkę rugpjūčio 23 d. 10 valandą ryto Katedros aikštėje.