Vytautas Rubavičius. Angela Merkel kaip Vladimiro Putino atstovė Ukrainoje

Kartu su ukrainiečiais džiaugiausi, kad Vokietijos kanclerė A. Merkel dalyvavo minint Ukrainos nepriklausomybės dieną. Daugelis tai suvokėme, kaip aiškų ukrainiečių kovos už savo valstybės teritorinį vientisumą palaikymą, juolab kad kitų šalių vadovai nerado laiko vykti Ukrainon. Pasitenkino diplomatiniais sveikinimais. Kanclerė prieš kurį laiką pareiškė, kad Vokietija yra pasimokiusi iš istorijos ir nepritarsianti karine jėga paremtiems Europos valstybių sienų perbraižymams. Visi žinome, kas šiuo metu kaip tik ir siekia suplėšyti Ukrainą, perbraižyti jos sienas, kaip kad visai neseniai perbraižė Gruzijos. Kanclerės vizitas turėjo ne tik šventinį ir simbolinį, bet ir kur kas proziškesnį, tad nepalyginamai svarbesnį tikslą – paruošti Ukrainos prezidentą Petro Porošenko susitikimui su Rusijos prezidentu V. Putinu. Vakarų valstybės siekia susodinti abu prezidentus už derybų stalo, o tada jau – laimės stipriausias. Sunku nuspėti, kas ir kaip buvo kalbama, tačiau A. Merkel vieši žiniasklaidos paskleisti pasisakymai suglumino. Manau, ne vien mane, bet ir daugelį politikų bei politikos analitikų.

Vokietijos kanclerė buvo užsiminusi apie didesnes sankcijas Rusijai dėl jos agresijos Ukrainoje, tačiau pagrindinė pasauliui, tad ir ukrainiečiams vizito metu pasiųsta žinia buvo kitokia – daryti taip, kad nebūtų pakenkta Rusijai. Kaip gali Ukraina kovoti su Rusijos remiamais smogikais ir Rusijos kariais dėl savo valstybės nekenkdami Rusijai? Aiškiai išsakyta „nekenkimo Rusijai“ nuostata yra priemonė versti Ukrainos prezidentą taikytis su agresorium. O kaip galima taikytis? Tik agresoriaus pasiūlysimomis sąlygomis. Pagrindinis Rusijos tikslas buvo aiškus – padedant Vakarų valstybėms federalizuoti Ukrainą, o jau po to ekonominiais, politiniais ir kultūriniais ryšiais įtvirtinti ir Novorosijos zoną. A. Merkel labai aiškiai pasisakė ir šiuo klausimu – ji primygtinai siūlo Ukrainai federalizacijos idėją, kuri neva padėsianti išspręsti vidinius ir išorinius nesutarimus.

Pasvarstykime, ką šiuo metu reikštų Ukrainai jos federalizacija, kitaip tariant, didžiulės teritorijos atskyrimas nuo centrinės valdžios? Jei federalizacijos idėja išsikristalizuoja tam tikru valstybės normalios raidos tarpsniu, dalyvaujant tos valstybės visuomenei ir politinėms jėgoms, tai vienas dalykas. tačiau visiškai kas kita, kai karinės agresijos būdu primygtinai peršama valstybės suskaldymo strategija. Kas įvyktų Ukrainai priėmus federalizacijos idėją ir ėmus ją įgyvendinti? Akivaizdu, kad didžiulėje Ukrainos teritorijos dalyje teisėta valdžia – na, kad ir iki rinkimų, kurių rezultatus jau dabar galima pasakyti, – įsitvirtintų vadinamosios „separatistų“ pajėgos. Kitaip tariant, Rusijos emisarai. Ir su Vakarų valstybių pritarimu bei pačios Vokietijos kanclerės palaiminimu gautos valdžios jie jau niekam nebeatiduotų. Tos valdžios viršininkai sėdi Kremliuje. Ukrainiečiai ir Ukrainos valstybės palaikytojai būtų iš tų regionų šluote iššluoti. Niekas dėl to neišgyventų, kaip neišgyvena ir dėl Abchazijoje bei Pietų Osetijoje įvykdyto gruzinų išvarymo.

Galima numanyti, kad šiuo metu ėmus įgyvendinti federalizacijos idėją ji veiks kaip savotiškas Trojos arklys, kuris neleis stabilizuoti Ukrainos politinio gyvenimo. Pirmiausia Rusija nesiliaus reikalavusi vis didinti naujojo federacinio darinio teritorijos. Spaus Ukrainą pasitelkusi tas pačias Vakarų valstybes ir vaizduodama Ukrainos valdžią „nesukalbama“, „laužančia susitarimus“, „fašistuojančia“. Kitų regionų ukrainiečiams Rusija parodys, kas tikrasis šeimininkas jų žemėse – iš pradžių Krymas, o jau po to didžioji Ukrainos dalis. Juk V. Putinas yra nedviprasmiškai pareiškęs, kad Kijevas yra Rusų tautos lopšys, o lopšio vietos niekada neatsisakoma. Tad labai aišku, kas laukia Odesos, Charkovo, Dnepropetrovsko ir kitų regionų, kurie kol sugebėjo atsilaikyti prieš Rusijos smogikus. Kitas dalykas – vidinis ukrainiečių tautos skilimas. Vieni ukrainiečiai niekaip nesitaikstys su tokia idėja, o kai kuriuos gal patrauks taikos ir būsimos gerovės valstybės miražas. Tačiau Ukrainoje galės funkcionuoti tik marionetinė valdžia, nes jai nepaliaujamai teks su Rusija derinti visus svarbius politinius klausimus. Rusija ne tik vaizduosis, bet ir veiks kaip Vakarų vietininkas Ukrainoje.

A. Merkel savo Ukrainai siūlomos ateities viziją sustiprino dar vienu svarbiu pareiškimu, kad Europa nesipriešintų, tad ir neapgailestautų dėl Ukrainos susisaistymo su Rusijos įtvirtinama Muitų sąjunga, kitaip tariant, Europa siūlo Ukrainai pergalvoti jos apsisprendimą sukti valstybę Vakarų pusėn. Ką jau kalbėti apie rimtesnę ES valstybių paramą Ukrainai karine ginkluote. Šis pasiūlymas visiškai nuvertina ukrainiečių, o ypač Maidano kovotojų siekius „būti su Europa“. O juk kaip tik tokiems ukrainiečių lūkesčiams dar visai neseniai plojo visi didžiųjų valstybių politikai ir politiniai elitai.

Ukrainos prezidentas vyksta susitikti su Rusijos prezidentu gavęs nedviprasmiškus nurodymus. Galima tik nujausti jo savijautą ir jį užjausti. Kaip ir ukrainiečius. Juk A. Merkel, kaip ES politinę derybų baigties viziją, pateikė visus svarbiausius V. Putino pasiūlymus. Kremliui nepaprastai svarbu, kad jų siekiai būtų pateikiami ne jų, o įtakingų Vakarų politikų lūpomis, nes tada nei žiniasklaida, nei politikai negali aiškinti, esą Rusija verčianti Ukrainą susitaikyti su agresoriaus kėslais. Ukrainai belieka įgyvendinti A. Merkel, tad ir ES remiamą Novorosijos sumanymą. Antraip – Vakarų valstybes vis labiau erzinanti užsitęsusi „Ukrainos krizė“. Vokietijos kanclerė pamalonino savo piliulę 500 mln. eurų parama. Tik tiek už „naują Ukrainos kursą“?

Šaltinis: www.tiesos.lt