Šv. Augustinas. Homilija prieš svetimavimą (IV)

Šv. Augustino homilijos pabaiga Laisvą vyrą džiugina teisumas Pažvelkite, brangieji, ir pasiteiraukite apie žmogiškus jausmus. ...



Šv. Augustino homilijos pabaiga

Laisvą vyrą džiugina teisumas

Pažvelkite, brangieji, ir pasiteiraukite apie žmogiškus jausmus. Tarnas bijo įžeisti savo šeimininką, kad šis nelieptų jo išplakti, įtverti jo kojas į šiekštą, neuždarytų į kalėjimą, nelieptų sukti girnas. Šito bijodamas, tarnas nenusideda. Tačiau, kai tik žino, jog šeimininko akys jo nemato, nei joks liudytojas negali įrodyti, jis nusideda. Kodėl nusideda? Todėl, kad jis bijojo bausmės, o ne mylėjo teisumą. Tuo tarpu gerą, teisų ir laisvą vyrą (vien tik teisus vyras yra laisvas, nes kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas Jn 8, 34) džiugina teisumas.

Net jei gali nusidėti nematant liudytojui, jis baiminasi ir liudytojo, ir Dievo. O jei jis išgirstų Dievą, jam sakantį: 'matau tave, kai nusidedi, tačiau tavęs nesmerkiu, tu man nepatinki', tai, vengdamas nepatikti Tėvo akims, jis bijos ne baisaus teisėjo, idant šis jo nenuteistų, nenubaustų, neatiduotų kančioms, bet baiminsis užgauti Tėvo širdį ir nepatikti jo mylinčioms akims. Juk jei jis tikrai myli ir jaučiasi mylimas savo šeimininko, tai nedarys to, kas nepatiktų tam, kuris jį myli.

Pažvelkite į apgaulingus ir negarbingus mergininkus. Jei pašėlęs moters meilei rengiasi taip, kad moteriai nepatinka arba pasipuošia taip, kad jai nepatinka, ir ši jam sako: 'Nenoriu, kad nešiotum šį drabužį', ir jis nenešioja. Jei žiemos metu, ji jam sako: 'su šiuo apsiaustu tave myliu', jis pasirenka veikiau drebėti iš šalčio nei jai nepatikti. Argi jį mylinti turi galią jį pasmerkti? Ar ji gali jį pasiųsti į kalėjimą? Ar gali jį patikėti kankinimams? Jis bijo vien tik jos žodžių: 'Tavęs nebematysiu'. Jis dreba vien tik dėl žodžių: 'Nebematysi mano veido'. Tad jei ši nedorėlė pasako ir jis bijo, tai kodėl, Dievui pasakius, jis nebijo? Žinoma, bijo, bet tik tuomet jei myli Dievą. O jei jo nemylime, tai ir nebijome. Bijome kaip vergai ugnies, pragaro, baisių kankynių, nupuolusių angelų ir jų kankinimų. O kad šito bijotume! Jei mažiau mylime Dievą, tai bent bijokime bausmių.

Pašvęstųjų mergelių meilė

Tad tenebūna svetimavimų. Jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia. Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos (1 Kor 3, 16). Santuoka yra leidžiama ir neieškokite nieko kito. Jums nėra uždėta sunki našta. [Antai] mergelėms didesnė meilė uždėjo ir didesnę naštą. Jos nepanorėjo to, kas leidžiama, kad labiau patiktų tam, kuriam pasiaukojo. Jos siekė didesnio savo širdies grožio. Tarsi jos paklaustų: Ką įsakai? kokį įstatymą mums nurodai?, kad nesvetimautume, – ar šito prašai? Mylėdamos tave, mes darome daugiau nei prašai. „Dėl nesituokiančiųjų, – sako Apaštalas, – aš neturiu Dievo įsakymo“ (1 Kor 7, 25).

Tad kodėl mergelės pasirenka tokį gyvenimą? „Bet duodu patarimą“ (1 Kor 7, 25). Šios mylimosios, kurios atsisakė žemiškosios santuokos, kurios nepanoro žemiškų glamonių, dargi priėmė nurodymą, kad neatstumtų patarimo. Jos pasipuošė daugiau, kad patiktų labiau [dieviškajam Sužadėtiniui]. Kuo labiau trokštame šio kūno, t. y. išorinio žmogaus papuošimo, tuo labiau kenčia vidinis papuošimas. Kuo mažiau žmogus trokšta išorinio papuošimo, tuo gražiau jis pasipuošia gražiais įpročiais viduje. Todėl ir sako šv. Petras: „Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena“ (1 Pt 3, 3). Kai jis sako 'Tegu puošia', ką kita jusliniai žmonės mano, jei ne išorinį papuošimą? Tačiau jis greitai atstumia šią geidimo peršamą mintį. „Ne aukso gražmenos, – sako jis, – ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptumą – nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse“ (1 Pt 3, 3; 1 Tim 2, 9–10). Nėra taip, kad Dievas duotų turtų išoriniam žmogui, o vidinį paliktų beturčiu. Neregimai sielai jis davė ir neregimus turtus, neregimąją jis papuošė neregimai.

Mergelės moko susituokusius nesvetimauti

Trokšdamos šio vidinio papuošimo šventosios mergelės nesiekė nei to, kas buvo leidžiama, nei pasidavė spaudimui. Mat daugelis iš jų nugalėjo savo tėvų pasipriešinimą aukštesnės meilės ugnimi. Tėvas įtūžo, motina raudojo, bet nepaveikė merginos, kuri žvelgė į tą, kuris „viršija visus vyrus savo grožiu“ (Ps 45, 3). Juk ji troško pasipuošti, kad patiktų tik jam. Nes „netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia“ (1 Kor 7, 34).

Pažvelkite, kokia yra tikroji šios meilės prigimtis. Apaštalas nepasakė: 'tegu ji mąsto apie šiuos dalykus, idant išvengtų Dievo teismo'. Tokia meilė dar būtų vergiška, blogio saugotoja, kad žmonės susilaikyto nuo blogų veiksmų, ir susilaikydami taptų verti priimti dvasinę meilę. Tačiau anos mergelės mąsto ne kaip išvengti Dievo bausmės, bet kaip Dievui patikti vidiniu grožiu, širdies gražumu, ten, kur jo akims jos yra nuogos, nuogos viduje, ne išorėje, išlaikydamos išorės ir vidaus integralumą. Tegu šios mergelės moko susituokusius nesvetimauti. Juk jos daro daugiau nei leidžiama; tegu sutuoktiniai nedaro to, kas neleidžiama.

Iš lotynų kalbos išvertė br. Lukas Skroblas OSB

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Šv. Augustinas 5565990073500311596

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item