Krikščionybė Irake sunaikinta?

Sugriauta biblinio pranašo Jonos kapo bažnyčia

Irakui esant ant valstybės žlugimo ribos, mokesčiais ypač persekiojamos mažumų grupės, labiausiai Irako krikščionys, kurių tūkstančiai buvo priversti bėgti iš kovos lauko.

„Nenujautėme, kas mums nutiks atvykus į išvažiavimo iš miesto punktą. Ten buvo keli žmonės, stovintys gatvės viduryje, kurie liepė mums sustoti priešais juos“, – sakė Naghma, vidutinio amžiaus moteris, prisiminusi dieną, kai teko su šeima bėgti iš Mosulo.

„Vienas vyras iš Islamistinės valstybės sakė: jūs negyvensite su mumis, mes esame musulmonai. Atsakiau, jog esame iš Mosulo. Jis norėjo, kad sumokėtume Jizya – religinį mokestį – ir pakeistume tikėjimą, – tęsė moteris. – Tai neįmanomos sąlygos, atsakiau jam. Vyras rėkė, kad išvyktume ir grasino mus pagrobti. Jie atėmė visus mūsų pinigus – nepaliko net mažos sumos. Mums tikrai nieko neliko.“

Liūdna Naghmos istorija nėra tokia vienintelė. Tūkstančiai Irako krikščionių buvo priversti palikti šiaurinį Mosulo miestą po įsakymo atsiversti į islamą arba mirti nuo Islamistinės Irako ir Sirijos valstybės (ISIS) kovotojų rankos. Pastarieji užėmė miestą birželio 10 dieną, kai Irako kareiviai apleido savo postus, stengdamiesi iš anksto išvengti kovotojų.

Prieglobstis

Daugelis siekė prieglobsčio rytuose ir šiaurėje, pusiau autonominiame Kurdistano regione, kurį kontroliuoja kurdų kovotojai.

Raadas Ghanemas su žmona ir kitais 250 žmonių pabėgo į vaizdingą Mar Mattai vienuolyną, įsikūrusį 20 km atstumu nuo Mosulo, ant kalno. Jie buvo vienos paskutiniųjų šeimų, palikusių senovinį miestą. Palaiminga taika ir ramybė vienuolyne, kuriam vadovauja Sirijos Ortodoksų Bažnyčia, yra toli nuo smurto, kurį patiria Irakas.

„Kai išėjome vidurnaktį, iš mūsų atėmė viską – pinigus, pinigines, juvelyrinius dirbinius, laikrodžius, pasus – viską, – pasakojo Ghanemas gerdamas arbatą perpildytame vienuolyno kambaryje. – Daesho patikros punkte, pakeliui iš miesto, iš mano žmonos atėmė net auskarus. Jie pasiėmė visas vertybes, kurias tik turėjome.“

Sunaikinta istorija

Apskaičiuota, kad prieš dešimtmetį Mosule gyveno apie 60 tūkstančių krikščionių, tačiau po pasikartojančių atakų prieš šią mažumą, gyventojų iki šių metų birželio sumažėjo dvigubai.

Krikščionių bendruomenės išvijimas iš miesto sukėlė platų tarptautinį atgarsį ir pasmerkimą. Griežtą poziciją išsakė popiežius Pranciškus ir Irako ministras pirmininkas Nouri al-Maliki.

Tačiau džihadistai ne tik atsikratė miesto krikščionių, tačiau pradėjo griauti ir naikinti istorinių paminklų masyvą.

Praėjusią savaitę džihadistai sunaikino biblinio pranašo Jonos kapą, kurio istorija žinoma judaizmo, krikščionybės ir islamo tradicijose. Tai buvo viena iš dviejų dešimčių šventovių, kurias ISIS kovotojai pažymėjo sunaikinti.

„Jie pakeitė mūsų bažnyčią į mečetę, sugriovė istorinius muziejus ir sunaikino vienuolyną su jame buvusiais 1000 metų senumo rankraščiais. Irako nebėra. Irakas baigėsi. Mūsų istorija baigėsi. Mums nebeįmanoma grįžti atgal“, – sakė Ghanemas.

Buvęs Mosulo universiteto profesorius George Marzina Kariumi Al-Qabo pritarė: „Praeityje taikiai gyvenome Mosule. Širdį veria tai, kas nutiko. Anksčiau mieste tarp skirtingų etninių ir religinių grupių buvo abipusė pagarba. O kas liko dabar? Viskas baigta.

Naghma sakė, kad miesto naikinimas buvo nesuvokiamas: „Kai išgirdau apie tai, kas nutiko bažnyčioms ir mečetėms, toji žinia sudaužė mano širdį. Tai susiję ne vien su religija, bet su pačia šalimi. Nebegalime atitaisyti padarytos žalos.“

Krikščionių ateitis

Vienas skaudžiausių teiginių, kuriuos žiniasklaidai perdavė krikščionys, yra ta, jog jie nebetiki, kad krikščionims dar įmanoma gyventi Irake. „Krikščionių namai buvo specialiai pažymėti. Užrašyta, kad jie yra ISIS nuosavybė. Po to visos vertybės išplėštos. Visi mūsų daiktai paimti. Atėjome čia su vienais rūbais, kuriais esame apsirengę, – pasakojo Nadia Naif Ishaq, trijų vaikų motina. –Irakas mums yra baigtas. Koks galimas sprendimas? Kaip ilgai turėsime čia būti? Kiek ilgai tai truks?“

Naghma, dabar gyvenanti Erbilyje, Kurdistano sostinėje, su vyru ir dviem vaikais, sakė, kad niekada negrįš į Mosulą: „Mosulas niekada nebebus toks pat. Kiekvienas krikščionis Irake stengiasi pabėgti iš šalies. Vienintelė galimybė yra išvykti kažkur kitur ir susikurti naują gyvenimą. Nekalbu apie suaugusiųjų ateitį, bet apie mūsų vaikų ateitį.“

Pagal http://www.dw.de parengė Monika Midverytė OFS

Šaltinis: www.bernardinai.lt