Jurgita Stankauskaitė. Lietuvoj pasiilgau Lietuvos

Lietuvos poeto, Seinų vyskupo skulptūra Seinuose Štai visai neseniai minėjome Baltijos kelio 25-metį. Kaip gražu, kai pasižiūri į senu...


Lietuvos poeto, Seinų vyskupo skulptūra Seinuose
Štai visai neseniai minėjome Baltijos kelio 25-metį. Kaip gražu, kai pasižiūri į senus vaizdo įrašus, kuriuose 1989 metais lietuvių tauta (su latviais ir estais) per visą Lietuvą nešė bundančios Baltijos dainą… Susivienijimas, meilė, laisvė, tikėjimas, tvirtumas, kova, noras – visa tai švietė visuomenės veiduose, jų susipynusiose rankose, keliančiose solidarumą ir pagarbą tiems, kurie nespėjo pamatyti laisvės augančio židinio.

Šiandien galima tik įsivaizduoti, kad tada tikrai buvo gražu ir gera, kad žmonijoje dega viltis. Šiandien – laisva Lietuva. Šiandien – lyg ir nėra jau dėl ko taip skanduoti. Šiandien – kovojama dėl kitų dalykų. Šiandien – paliekama Lietuva dėl svetimo krašto, o ta išsvajota brangi Lietuva lieka istorijos pasakojimuose, (tėvų, senelių) prisiminimuose. Kartais atrodo, kad tai, dėl ko buvo kuriama ir dirbama, šiandien yra tik graži pasaka. Tokia pasaka girdima užsienio lietuvių šeimose, mokyklose, bažnyčiose, kiemuose ar valtyse, plūduriuojančiose Lietuvos ir Lenkijos paribyje. Ši pasaka svetur turi neįkainojamą reikšmę ir jėgą auginti kitą lietuvių tautos kartą.

Namuose pakabinta tautinė juosta, lietuviškai kalbantys tėvai, vedantys vaiką į lietuvišką mokyklą. Ten – Donelaičio žodžiais išvedžiotos sienos, Maironio atvaizdas, Lietuvos žemėlapis, lietuvių kalba dėstomi dalykai, tautinis šokis, lietuviška daina, vaidinimas, nukeliantis į Mindaugo laikus, pokalbis su mokytojais apie ateities planus, susijusius su aukštaisiais mokslais Lietuvoje. Ten – stiprus lietuviškos dvasios ugdymas, kuris vienus paliečia stipriau, kitus silpniau. Ten – Lietuvos pasiekimų istorijos, kurias mokosi ir stengiasi suprasti jaunas žmogus. Ten – kiekvienas tautinės giesmės žodis perveria širdį, nes žinai, kad Lietuva yra tavo tėvynė. Ten su lietuviškos dvasios namais auginamas lietuvis. Tokioje aplinkoje augama ir mokomasi vertybių, tautiškumo, susikalbėjimo su savimi, savo tapatybe, savo noru būti.

Štai su tokiomis viltimis prasideda kelionė į Lietuvą. Tokią Lietuvą, kurią įsivaizdavai, gyvendamas svetur, tačiau vaikščiodamas etnine žeme. Nuvyksti į Lietuvą ir… atsipeikėji, kad ten nėra tokie žmonės, kuriuos įsivaizdavai, būdamas namie. Atsipeikėji, kad žmonės (žinoma, kad ne visi) juokiasi iš liaudiškos muzikos, šokių, iš to, kuo kažkada (?) gyveno lietuvių tauta, kuo alsuoja žmonės kitapus ribos. Atsipeikėji, kad neturi su kuo švęsti Lietuvos valstybinės šventės. Atsipeikėji, kad laisvės diena, kurią pagerbdavai himno žodžiais ar įaugusia širdyje lietuvių kultūra, įgauna kitokį pavidalą. Pamatai, kad šventė tampa tik raudona dėme kalendoriuje ir laisva, nedarbo diena. Pamatai, kad „šventė“ reiškia ne tautišką giesmę, o bokalą rankose (taip kas antrame delne apšlakstoma laisvė). Gaila, kad pasakiškas Lietuvos vaizdas tuo metu papilkėja. Bet. Atsiranda savo krašto žmogus, kuris palaiko tau kompaniją rankoje nešti vėliavą. Dar linksmiau pasidaro, kai išgirsti žodį „Lietuva“ jaunimo lūpose, o tada sustingsti, nes pamatai, kad tai užsieniečiai, atvykę susipažinti su maža lietuvių šalimi, nusilenkia tavo šaliai.

Ar ir toliau gyveni pasakoje?

Taip, nes taip mieliau. Taip, nes taip buvai augintas. Taip, nes reali pasaka (šiuo atveju neįmanoma tampa įmanoma) yra gyva ir vertinama kitapus Lietuvos. Taip, nes tautinė mažuma palaiko tautinę dvasią. Taip, nes Nemuno bangomis atkuri Lietuvos praeitį. Taip, nes Lietuvos medžiai ošia tokiu ritmu, kurį kartais lietuvis praranda. Taip, nes kiekvienais metais Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją gali pasakiškai pagerbti sugrįžęs iš Lietuvos į Lietuvos etninę žemę…

Šaltinis: www.punskas.pl

Susiję straipsniai

Užsienio lietuviai 3272824712511745212

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item