John Henry Newman. „Mater amabilis“: kodėl Marija mums tokia brangi?

Marija – Mater amabilis , Motina Meilingoji yra mums brangi, nes buvo be nuodėmės. Nuodėmė atst...



Marija – Mater amabilis, Motina Meilingoji yra mums brangi, nes buvo be nuodėmės. Nuodėmė atstumia, ji savo esme nemaloni, tuo tarpu malonė patraukia, šviečia.

Vis dėlto nuodėmės nebuvimas nebūtinai buvo svari priežastis, kad Marija taptų mylima žmonių ar kad taptų tokia brangi, kokia buvo, dėl dviejų motyvų: pirma, kadangi mes negalime mylėti to, kas nėra mums lygus, kuris nėra toks, kaip mes – o mes esame nusidėjėliai; antra, kadangi jos šventa prigimtis nebūtinai turėjo atrodyti patraukli ir maloni mums; iš tikrųjų – šventi žmonės, kuriuos sutinkame, ne visuomet yra priimtini ir žavūs, ir mes ne visuomet galime juos mylėti, tačiau galime gerbti ir žavėtis.

Ieškodami atsakymo į pirmą klausimą, galime daryti prielaidą, kad blogieji nemyli, tiesiog negali mylėti gerųjų; tačiau Švenčiausioji Mergelė yra mylima Bažnyčios vaikų, tai yra ne tų, kurie yra Bažnyčios išorėje ir nieko nežino apie ją; kiekvienas Bažnyčios vaikas turi bent mažytį malonės pėdsaką savo sieloje, kuris kažkokiu būdu jį padaro panašų į Mariją (nors ir jis lieka labai toli nuo jos), ir taip tampa pajėgus ją mylėti. Taigi atkrinta pirmoji problema.

Išlieka antroji: kaip mes galime būti tikri, kad Marija, kol buvo žemėje, pritraukė žmones, buvusius šalia jos, jog jie mylėjo ją dėl jos šventumo – atsižvelgdami į tai, kad šventieji ne visuomet turi dovaną patraukti prie savęs kitus?

Svarstydami apie tai, turime prisiminti, jog yra vienas didelis skirtumas tarp Švč. Marijos sielos būsenos, kuri buvo be nuodėmės, ir sielos, kuri po krikšto ir atgailos kenčia dėl nuodėmės paliktų žaizdų. Dauguma šventųjų iš tiesų niekuomet nebuvo susidūrę su mirtina nuodėme, nebuvo padarę jos per visą gyvenimo kelią. Tačiau Marijos šventumas išskirtinis. Ji niekad nepadarė net nesunkios nuodėmės, ir mes nežinome, ar šis bruožas dar buvo būdingas kokiam kitam šventajam, be Marijos.

Meilumo, švelnumo, patrauklumo ilgesys, kuris būdingas šventiesiems, auga būtent iš tų žaizdų, o šventumo ilgesys toks stiprus, jog peržengia žmogaus prigimties silpnybes, trūkumus. Tačiau Marijos šventumas buvo toks didis, kad jei mes būtume jį matę ar jautę, ir kas nors mūsų paklaustų apie jos asmenį, nesugebėtume pasakyti nieko kito, išskyrus tai, kad ji buvo angeliška ar dangiška.

Išties tikriausiai jos veidas buvo nuostabus, tačiau mes nebuvome pajėgūs prisiminti, ar jis buvo gražus, ar ne; neįsiminėme nė vieno jos bruožo, nes jos tyra siela, kuri švietė iš akių, atsispindėjo jos balse, išryškėjo jos veide, kai ji stovėdavo ar eidavo, šypsodavosi ar liūdėdavo, – tik jos siela galėjo pritraukti visus, kurie turėjo savyje bent kiek Dievo malonės ir šiek tiek meilės šventiems dalykams. Jautėsi dangiškas skambesys, kad ir ką ji sakė ar darė, jos požiūryje, jos judesiuose, jos veiksmuose, priimant kiekvieną nuoširdžią širdį, kuri prie jos prisisartindavo. Jos skaistumas, nuolankumas ir kuklumas, jos paprastumas ir atsidavimas, jos nuoširdus rūpinimasis kiekvienu, atėjusiu pas ją, jos tyrumas – tai buvo bruožai, dėl kurių ją taip pamilome.

Ir jei mes matytume ją šiandien, negalvotume apie tai, ką ji su savo Dieviškuoju Sūnumi galėtų padaryti dėl mūsų (nors ir galėtų išties daug), tačiau mūsų pirma mintis būtų „kokia graži!”, o antroji – „kokie esame maži šalia jos!”

Ištrauka iš J.H.Newman knygos „Meditazioni e preghiere”. Vertė Dalia Žemaitytė

Nuotraukoje kino menininko Hung (Italija, Florencija) kūrinio „Pirmasis stebuklas“ fragmentas (metalas)

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Religija 4925327547801176999

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item