Interviu su broliu Pijumi: kaip išlikti krikščioniu Europos Sąjungoje?

Savaitraščio Respublika žurnalistas Rimvydas Stankevičius kalbasi su dominikonų vienuoliu broliu Pijumi apie epochos pinkles krikščioniškajai moralei, klausdamas, kaip šiuo laiku gyvenantys Europos tikintieji galėtų joms atsispirti?

- Pasaulis mena, kai žiauriu katalikų persekiojimo laiku tikintieji verčiau pasirinkdavo mirtį liūtų duobėje, nei sutikdavo priklaupę pagarbinti imperatorių. Dabartiniu žmonijos protu kliaujantis, toks žygdarbis atrodo ne tik sunkiai įtikimas, bet ir ne itin išmintingas. Atrodytų, argi sunku nenuoširdžiai, dėl akių pagarbinti imperatorių, o viduje ir toliau laikytis savo tiesų? Bet, matyt, nuo čia ir prasideda tikrasis tikėjimas - nuo tiesos sakymo visur ir visada, kad ir kokios būtų aplinkybės?

Žmogus - toks jau kūrinys, kad net ir žinodamas ribą, už kurios prasideda blogis, visuomet mėgins tikrinti, ar galėtų dar žingsnelį žengti pirmyn ir likti nenubaustas.

Manau, kiekvienam retkarčiais sukirba demoniškas klausimas: „O gal aš ne visada privalau elgtis pagal sąžinę? O gal aš galiu daryti viską, ką noriu, jeigu tik esu pajėgus?“

Ir dar - žmonija niekaip negali atsikratyti klaidingos sentencijos, kad tikslas pateisina priemones. Nepateisina. Šis atsakymas jau gausybę kartų krauju įrašytas žmonijos istorijoje, bet žmogus vis mina ir mina ant to paties grėblio tikėdamasis, kad šįkart viskas bus kitaip.

Na, o bekompromisis tiesos sakymas, gebėjimas niekada nemeluoti sau, Dievui, bendruomenei - ne pagal kiekvieno jėgas. Tiesos sakymas - ne akimirkos apsisprendimo dalykas, o vaisius, brandinamas gyvenimais tokių žmonių, kuriuos vadiname asmenybėmis. Juk dažnai girdime, neretai ir patys sakome, kad mūsų valstybėje šiandien labai trūksta asmenybių: politikoje, švietimo srityje, Bažnyčioje... Taip sakydami pirmiausia turime omeny žmones, nepaisančius gyvenimo primetamų aplinkybių ir sugebančius išsaugoti amžinąsias vertybes. Ne tik išsaugoti, bet ir jas liudyti savuoju gyvenimu.

Bet toks jau yra pasaulis - visais laikais tokias asmenybes vieni gerbia ir jomis žavisi, o kiti tiesiog pakęsti negali, mėgindami sutrypti ir sulyginti su žeme. Žavisi, suprantama, tie, kurie patys svajoja asmenybėmis tapti, nori gyventi tauriau, giliau, šviesiau - tik yra per silpni. Na, o apie tokius, kurie stengiasi savosios aplinkos asmenybes suniekinti, Jėzus yra pasakęs: „Tamsos vaikai pamėgo gyventi tamsoje.“

Juk korupcija egzistuoja ne kažkur komercinėse ar politinėse erdvėse, kaip daugelis linkę manyti, o žmonių širdyse. Štai jūs sakote: ką gi čia reiškia fiktyviai, dėl akių kaip dievybę pagarbinti imperatorių? Bet juk tai ir yra korupcija - apsisprendimas „užrašyti savo sielą velniui“. Asmenybės gyvenimas yra šviesulys, apšviečiantis mūsų pačių vidų. Pamatę, koks tas vidus purvinas, kai kurie mėgina valytis, tačiau daugeliui atrodo, kad paprasčiau - užpūsti žiburį.

- Sąmoningas apsisprendimas tai „širdies korupcijai“ yra viena, bet daugelis epochos ar režimo sugalvotas taisykles suvokia kaip amžinąsias pasaulio etikos normas ir savo amoralių poelgių nė nepastebi, nes linkę savo profesinių pareigų moralės svertais nevertinti. Na, pavyzdžiui, kaip nūdienos medikui nenusidedant atlikti savo profesinę pareigą, kalbant apie abortą ir eutanaziją? Kaip tikintis pedagogas galėtų krikščioniškai išdėstyti vaikams apie lytinių santykių tarp tos pačios lyties atstovų „normalumą“, o politikas - laikytis Dievo įsakymo „Nemeluok“?

Prisiminkime šv.apaštalą Paulių, sakiusį: „Viskas man valia, bet ne viskas man naudinga.“ Pirmajame savo laiške korintiečiams jis tai aiškina paprastai, kad Paskutiniajame Teisme juk bus teisiamos ne aplinkybės ir ne minia, o žmogus, kiekvienas mūsų - asmeniškai: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo Karalystės? Neklyskite. Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo Karalystės.“ Taigi - ne epocha, ne santvarka ar įstatymai, o pats žmogus turi save apriboti. Moralė turi nustatyti ribas, o ne kas nors kitas. Juk vagį valstybė tegali sučiupti, uždaryti į kalėjimą, o nustoti būti vagimi savo širdyje tegali tik jis pats.

Taigi už nužudytą gyvybę aborto metu bus teisiama ne valstybė, abortus įteisinusi, ir net ne įstaiga, formulavusi savąsias etikos normas, o asmeniškai tas, kuris tai padarė. Lygiai taip ir su mokytojais, politikais, kitų profesijų atstovais... Žmogus, kad ir kokios profesijos būtų, turi aiškiai žinoti ribas, kurių negali peržengti, net jei jam epocha, valstybė ir įstatymai lieptų. Sovietų laikais būtent už tai daugybė mūsų kunigų ir šviesuomenės buvo nužudyti, išvežti į lagerius, kalėjimus, tremtį... Todėl man jie - didvyriai.

Panašu, kad ir vėl artėja „liūtų duobių“ metas, bet tikras krikščionis to neturėtų bijoti. Apie tikinčiuosius Jėzus yra sakęs: „Jūs esate pasaulio druska.“ O kam druska reikalinga? Kad mėsa negestų - kad nesupūtų pasaulis.

Todėl žmogus turi ne į Baudžiamąjį kodeksą dairytis, o kiekvienas paklausti savęs: „Kas aš? Su kuo aš?“ Juk žinome, kad tėra du keliai - į Dangaus Karalystę ir pragarą. Būtent čia, gyvenime, mes turime vieną tų kelių išsirinkti.

Dar pasakyta: „Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, nei turtuoliui patekti į Dangaus Karalystę.“ O juk omeny turimi ne vien turtuoliai - visi, siekiantys gerovės, malonumų ir tame matantys esminę vertybę. Juk ir neturtingas žmogus gali būti godus, prie turto pririšęs savąsias mintis labiau nei koks milijonierius.

Gerovė žmogų paprastai užliūliuoja. Net ir žinodamas, kad bet koks šios žemės turtas tėra iliuzija, prie tos gerovės žmogus tiek pripranta, kad ilgainiui pats turto kaupimas bei saugojimas tampa jo tikrąja religija.

- Dėl turtų - aišku. O ką daryti su tuo populiariausiu nūdienos žodžiu „tolerancija“? Juk šiandien jis visuomenės smegenis temdo ne mažiau nei godumas?

Tai, kas plačiųjų liaudies masių vadinama „tolerancija“, išties yra paprasčiausias abejingumas. Tikra tolerancija yra tada, kai aš turiu savo nuomonę ir gyvenimo poziciją, tu taip pat turi savo nuomonę bei gyvenimo poziciją, tu gerbi mane, aš gerbiu tave ir mudu diskutuojame ieškodami tiesos. Tad jeigu aš matau, kad tu klysti - tolerantiška būtų tau pasakyti, kad esi neteisus. O vadovavimasis taisykle „tylėsiu, nesikišiu, čia ne mano reikalas“ tikrai nėra tolerancija.

Kad ir tų vadinamųjų seksualinių mažumų įvairūs judėjimai bei savęs demonstravimai... Didžiuma žmonių šiandien sako: „Kol jie nelenda į mano gyvenimą, tol tegu daro, ką nori.“ Bet juk tai įžeidžiantis bet kokį žmogiškumą požiūris. Įžeidžiantis net ir tas pačias seksualines mažumas, nes į jų - gyvų žmonių - likimą jiems paprasčiausiai nusispjaut.

Be to, „tolerancija“ pervadintas abejingumas - gana patogus, todėl itin greitai tampa argumentu bet kokioje situacijoje. Argi nepastebite, kad sulig „tolerancijos“ bumu mūsų visuomenė ėmė darytis „tolerantiška“ bet kam - melui, smurtui, parsidavėliškumui, korupcijai?

„Pjauna? Tegul pjauna, jeigu tik ne mane.“ Argi čia tolerancija? Greičiau tai - laukinė išlikimo kova „kiekvienas už save“. Tada ir neskauda niekam širdies nei dėl Lietuvos, nei dėl aplink vykstančių neteisybių - nė vienam nerūpi „ne jo“ reikalai. Štai taip ir nutinka, kad skurdo išguiti policininkai ateina protestuoti - išsiauna žiemą basi, pastovi... O visuomenė tiesiog pasijuokia iš jų basumo ir niekas nepasikeičia.

Kodėl tad piktindamiesi stebimės, kad valstybės „didžiūnai“ nebaudžiami? Kas juos nubaus, jei net piktintis neetiška? Juk būtų - labai netolerantiška.

O apie Lietuvos vadovų santykį su Briuselio direktyvomis nė kalbėti nėra ko. Bijodami prieš prancūzus ir vokiečius pasirodyti kaimiečiai, net išsakyti savo nuomonės, net papasakoti apie mūsų situaciją nesivargina. Štai taip ir nutinka, kad prioritetinėmis paskelbiame ir kuo uoliausiai spręsti imame tas problemas, kurių pas mus nė būti negali, o tos tikrosios ir skaudžiosios lieka net neįvardytos. Nejaugi baimė prieš ES pasirodyti nešiuolaikiškiems gali būti didesnė, nei atsakomybė prieš Dievą bei savo vaikus?

- Atsimenu Jėzaus žodžius: „Kas ciesoriaus - atiduokite ciesoriui, kas Dievo - Dievui.“ Bet, sakykit, kaip elgtis, jeigu ciesorius reikalauja to, kas priklauso Dievui?

Tokį ciesorių tiesiog reikia siųsti po velnių.

Šaltinis: www.respublika.lt