Gintautas Vaitoška. Conchita Dešrelė ir žodžių reikšmė

2014 m. „Artuma“ Nr. 8

Homoseksualumas: nuodėmė, liga ar natūrali savybė (VI)

Nors kalbėdami apie sielos kentėjimą aštrių gaidų norėtume išvengti, tai vargu ar galima, susidūrus su homoseksualizmo propagavimu. Ypač tokiu rafinuotu ir įžūliu, koks jis buvo šių metų Eurovizijoje.

Meno studijų absolventas iš Austrijos miesto Graco Thomas Neuwirthas, pasivadinęs Conchita Wurst, siekė keleto tikslų; kai kurie jų atspindi homoseksualios asmenybės prieštaringą, dvejopą santykį su žmonėmis, apie kurį kalbėjome praeitame ciklo skyriuje. Panagrinėkime šiuos dalykus atidžiau.

Conchita Wurst

Verčiant tiksliai, tai reiškia Conchita Dešra. Pseudonimas sukurtas iš Thomo pažįstamos kubietės vardo Conchita ir vokiško žodžio Wurst („dešra“). Pastarasis žodis paimtas iš liaudiško posakio Das ist mir alles Wurst – „man viskas yra dešra“, kuris atitinka lietuvišką pasakymą „Man nusispjaut“ arba iš rusų perimtą žargonišką „iki lempos“. Vokiečių kalbos žinovai nedvejodami kalba apie tokio pasakymo vulgarumą.

Interviu austrų dienraščiui „Kurier“ Thomas aiškina esąs gėjus ir kovojąs prieš diskriminaciją. Nors jis nėra transvestitas – tai vyrai, persirenginėjantys moterų drabužiais, – jis siekia pakeisti žmonių požiūrį į seksualinę orientaciją bei apskritai ginąs „kitoniškumą“. Kadangi (pasirodo net Austrijoje) tai padaryti ne visada lengva, savo „mene“ nutarė imtis šokiruojančių priemonių. Ne, moterimi tapti jis nenori ir vakarais „mielai grįžtąs į tą kūną, kuriame gimė“. Thomo „Conchita“ yra nuskriaustųjų gynėja.

„Vyrmoteris“ – Conchitos laimėjimas

„Kurier“ apžvalgininkės negalėjo atsižavėti Neuwirtho sukurto įvaizdžio pažangumu. Jis sulaužė net įprastą transvestito stereotipą. Transvestitai rengiasi, dažosi ir prisikiša į drabužius reikalingų „papildymų“, norėdami pasidaryti neatskiriamai panašūs į moterį. Tačiau, kaip rašo Doris Knecht, „Conchita nieko neatmetė, tačiau papildė. ‘Ji’ yra vyras-moteris ir moteris-vyras. Joje susimaišo lytys, išsitrina skirtumai. Ir visa tai – su lengvu humoru ir ‘be miligramo agresijos’.“

Ką gi, vyras-moteris, kaip koks daktaro Aiskaudos stūmtraukis ar arkliakupranugaris, yra naujausias ir moderniausias „socialinės lyties“ variantas. Gender ideologijoje geriausio tono ženklu tapo „nesusiaurinti“ savęs iki vyro ar moters ir lytį matyti kaip „transformaciją“ (plg. Judith Butler. Undoing gender, p. 65). Šios naujienos buvo aktyviai siūlomos ir Lietuvos vaikų darželiams „Dienos, kai Frederikas buvo Frida“ programoje. Oficialiai tam pasipriešinome, tačiau pogrindyje yra tokių vaikų darželių – ir gana garsių, – kuriuose ir lietuviukai, visai kaip švedų ar danų vaikai, nebevadinami berniukais ir mergaitėmis, o tik vaikais.

„Fridos“ programos instrukcijoje mokytojams buvo taip ir parašyta: „lytis yra tapsmas“. Skamba gražiai; praktiškai tai reiškia Judithos Butler ir jos mokytojo Michelio Foucault „lytinio tapsmo“ modelį: seksualiniuose santykiuose galima vaidinti vyrą arba moterį, priklausomai nuo to, kokiame „tapsmo“ taške tą dieną ar tą mėnesį yra moderni asmenybė. Judith Butler kritikavo transvestitus bei transseksualus (pastarieji asmenys nori ne tik persirengti, bet ir chirurgiškai save sužaloti „keisdami“ savo gimtį) kaip stereotipų vergus: juk jie nori būti moterimis. Pasenusi sąvoka! Jau vien ištariant žodį „moteris“ asmuo pažeminamas, kadangi į moteris ir vyrus žmoniją padalijo vyrai, nusiteikę patriarchališkai, heteroseksistiškai (t. y. nepriimantys homoseksualumo). Gi iš tikrųjų moters ir vyro nėra, nes yra tik Žmogus! „Žmogus“, suprantama, praktikuoja lytinių santykių įvairovę. Štai kur Conchitos laimėjimas! Regis, Austrijos radijo ir televizijos žiuri atstovai, kurie nulėmė Thomo Neuwirtho pasiuntimą Eurovizijon (austrų publika buvo kitokios nuomonės), buvo gerai apsišvietę – arba apšviesti – koks turėtų būti Naujasis Žmogus!

Kodėl Tomui patinka vadinti save Dešra?

Kad ir kaip būtų, bent jau lietuviškam kaimiečiui romantiškas Conchitos vardas su „pavarde“ „Dešra“ nelabai dera. Skamba lyg koks „Poezijos Kumpis“. Nori nenori, lenda kažkoks negatyvas – netgi jei lietuvintume Conchitos „pavardę“, pavyzdžiui, „Conchita Vienodai Rodo“ ar juo labiau „Conchita Nusispjaut“. Nors „Kurier“ apžvalgininkė Doris ir rašė, kad visa tai – nė miligramo agresijos neturintis šmaikštavimas, o pats Thomas Neuwirthas savo Facebooko pasisakymuose išpažįsta meilę netgi savo oponentams (ir, ko gero, netgi oponentėms...), vis dėlto „pavardė“ „Dešra“ skamba abejingumu („man vienodai“); vargu ar galima atmesti galimybę, kad už abejingumo ir nusivylimo yra tas „miligramas“ pykčio.

Žodžio reikšmė yra didelė, ir homoseksualumo propagandos kampanijoje ji gerai suprantama. Štai vokiečių – ekonomiškai įtakingiausių Europos piliečių – kalboje tarpusavyje santykiaujantys vyrai vadinami „švuliais“ (Schwul). Lietuviškai skamba ne itin gražiai, o ir pačioje vokiečių kalboje žodis turėjo vulgarų atspalvį: Vienoje buvo vartojamas su prostitucija ir nusikalstamumu susijusiuose sluoksniuose, prieškario Vokietijoje taip buvo vadinami homoseksualai „Šiltieji Broliukai“ (Wärmer Brüder), o apskritai žodis kyla iš Žemutinės Vokietijos tarmės, kurioje švul reiškė „tvankus“, „troškus“ ir buvo vartojamas tiek orui bendrai, tiek kai kuriose vietose, pavyzdžiui, smuklėse, apibūdinti (bendrinėje vokiečių kalboje „troškus“ ar „tvankus“ truputį pasikeitė ir skamba „šviul“ (Schwül)). Kodėl nelabai gražiai skambantis žodis buvo paverstas oficialiu homoseksualumo sinonimu Vokietijoje? Juk galima pagalvoti, kad geriau būtų vartoti kokį nors smagų žodį – kaip tai buvo padaryta anglų kalboje, pasisavinant žodį „linksmas“ (gay). Greičiausiai tai rodo homoseksualizmo propagandos pastangą desensitizuoti – nujautrinti ar, dar paprasčiau kalbant, atbukinti – visuomenės pojūčius, kad tai, kas nekelia estetinio, taip sakant, susižavėjimo, taptų įprasta.

Kaip matysime vėliau, panašus, gerai apgalvotas planas nujautrinti visuomenę nenatūralių gimtinių santykių atžvilgiu buvo įvykdytas dviejų aukšto išsilavinimo specialistų JAV paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Jei vulgariam žodžiui švulis buvo suteiktas garbingas oficialus homoseksualaus vyro pavadinimo statusas, tai iš už žodžio „dešra“, panaudoto romantiškai apsirengusios barzdotos „panelės“ „pavardei“, regis, dunkso tarpusavyje santykiaujančių vyrų nusivylimas ir abejingumas pasauliui. Kaip skelbia daugelis tyrimų – nerimo, depresijos, suicidinių minčių tarp šių vyrų yra maždaug tris kartus daugiau nei gyvenančių pagal prigimtį, ir nėra jokių duomenų, kad tai būtų „visuomenėje tvyrančios neapykantos“ („homofobijos“) padarinys (plg. Journal of Human Sexuality, 2009, 1).

„Conchita Wurst yra mano meno kūrinys ir alter ego“, – taip dienraščiui „Kurier“ kalbėjo Thomas Neuwirthas. Nors vakare Thomas sugrįžta į savo kailį, būdamas Conchita, jis naudojasi damų tualetu. Ir sako, kad mergaitėms tai patinka (turint omeny mūsų dienų mergaičių nuotaikas, joms gal patiktų net ir dar labiau dramatiškas scenarijus...). Tačiau jei Conchitai nebūtų leista taip daryti, „jai“ būtų liūdna ir pikta dėl šitokios diskriminacijos. Gal net pasiūlytų mus kalėjiman sukišti, kaip rekomenduojama Stambulo konvencijoje. Kaip į tokį pyktį atsakysime mes?

Iš Vilniaus Eurovizijos rezultatus komentavęs vyras nelabai politkorektiškai, tačiau ganėtinai donelaitiškai pasiūlė Conchitai nusiskusti. Gal tad ne veltui vienas žymus šmaikštuolis Amerikoje kartą pasakė, kad tai mes, lietuviai, sugriovėm Sovietų Sąjungą...

Šaltinis: www.bernardinai.lt