Gerhard Ludwig Müller. Antroji santuoka ir tikrasis Dievo gailestingumas

Ruošiantis Katalikų Bažnyčios vyskupų sinodui šeimos klausimu, šiomis dienomis Italijoje, Ispanijoje ir JAV pasirodė nauja kardinolo Ge...



Ruošiantis Katalikų Bažnyčios vyskupų sinodui šeimos klausimu, šiomis dienomis Italijoje, Ispanijoje ir JAV pasirodė nauja kardinolo Gerhardo Ludwigo Müllerio knyga-interviu, kurioje Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas plėtoja antrą kartą susituokusiųjų sielovados temą.

Pateikiame ištrauką, kurioje kardinolas Mülleris aptaria kritinius klausimus, išsako nepritarimą kai kuriems sielovadiniams pasiūlymams ir pristato tradicinį Bažnyčios mokymą.

Knygos įvade ispanas kardinolas Fernando Sebastiánas Aguilar rašo: „Pagrindinė šeimų problema Bažnyčioje nėra menkas skaičius antrą kartą susituokusiųjų, kurie trokštų priimti Komuniją. Didžiausia problema yra didelis skaičius pakrikštytųjų, kurie susituokia civiliškai, ir tie, kurie priima Santuokos sakramentą, bet negyvena nei pagal Santuokos sakramentą, nei krikščioniškai, nepaisydami Bažnyčios mokymo.“

Antrą kartą susituokusiųjų problema pastaruoju metu vėl sugrįžo į viešų diskusijų erdvę. Remiantis tam tikra Šventojo Rašto interpretacija, patristikos tradicija ir Bažnyčios mokymu, siūlomi novatoriški sprendimai. Ar galime tikėtis doktrinos pakeitimo?

Net ir visuotinis susirinkimas negali pakeisti Bažnyčios doktrinos, nes Bažnyčios steigėjas Jėzus Kristus apaštalams ir jų įpėdiniams pavedė ištikimai saugoti jo mokymą. Santuokos doktrina yra suformuota ir struktūruota, paremta Jėzaus žodžiais, ir ją reikia pateikti integraliai. Absoliutus galiojančios santuokos neišardomumas nėra vien doktrina, bet Bažyčios apibrėžta dieviškoji dogma. Kai susiduriame su faktiškai nutrūkusia, tačiau galiojančia santuoka, neįmanoma dar viena civilinė „santuoka“. Priešingu atveju, susidurtume su prieštaravimu, nes jeigu prieš tai buvusi sąjunga buvo santuoka, tada kita sąjunga nebegali būti „santuoka“. Kalbėjimas apie pirmą ar antrą santuoką yra vien žodžių žaismas.

Antroji santuoka galima tik tuo atveju, kai teisėtas sutuoktinis yra miręs arba jeigu santuoka buvo pripažinta negaliojanti, nes tokiu atveju pirmasis ryšys išnykęs. Antraip susiduriame su situacija, kuri vadinama „kliūtimi santuokai“.

Tai netrukdo kelti klausimo apie daugybės santuokų dabartiniame sekuliarizuotame pasaulyje galiojimą. Kiekvienas esame dalyvavęs vestuvėse, kai nebuvo iki galo aišku, ar jaunieji santuokos apeigomis yra rimtai nusiteikę „daryti tai, ką daro Bažnyčia“. Benediktas XVI primygtinai kvietė apmąstyti didžiulį iššūkį, koks iškyla dėl netikinčių pakrikštytųjų. Tikėjimo mokslo kongregacija atsiliepė į šį popiežiaus rūpestį ir įtraukė nemažą skaičių teologų bei kitų bendradarbių, ieškodama sprendimo išreikšto ir neišreikšto tikėjimo problemai.

Kas įvyksta, kai santuokai stinga net ir neišreikšto tikėjimo? Be abejo, kai jo trūksta, nors sakramentas ir buvo švęstas „laisvai ir teisingai“, santuoka gali būti negaliojanti.

Taigi, greta klasikinių kriterijų, kuriais remiantis santuoka pripažįstama kaip negaliojanti, derėtų labiau pagalvoti apie atvejus, kai sutuoktiniai santuokos nelaiko sakramentu. Šio metu dar tik studijuojame šį klausimą, ramiai, bet nuodugniai apmąstome šį punktą.

Nematau reikalo kalbėti apie išvadas, kurios dar nėra galutinės, tačiau tai man netrukdo paminėti, kad mūsų kongregacija skiria daug jėgų ieškodama teisingo šios problemos sprendimo.

Žinoma, kaip teigia garsus kanonistas Eugenio Corecco, yra labai sunku konkrečiai nustatyti tikėjimo lygį, koks yra būtinas, kad santuoka būtų suprantama kaip sakramentas. Klasikinė doktrina kalba apie minimalią poziciją, reikalaudama paprasto nusiteikimo: „Daryti tai, ką daro Bažnyčia“. Tačiau dabartiniame globalizuotame, daugiakultūriame ir sekuliarizuotame pasaulyje, kur tikėjimas nebėra faktas, kurį galima paprastai suponuoti, tampa būtina iš jaunavedžių reikalauti aiškesnio tikėjimo pareiškimo, jei išties norime išgelbėti krikščionišką santuoką.

Dar sykį pabrėžiu, kad šis klausimas dar analizuojamas. Nustatyti galiojantį visuotinį kriterijų nėra lengva. Juk žmonės nuolat keičiasi – tiek dėl žinių, kurias palaipsniui įgyja, tiek ir dėl savo tikėjimo gyvenimo.

Sukaupta patirtis ir tikėjimas nėra statistiniai duomenys! Būna atvejų, kai santuoką sudarantis asmuo nėra tikintis; tačiau įmanoma, kad jo gyvenime įvyks atsivertimo procesas ir žmogus patirs „sanatio ex posteriori“ (pagydymas atgaline data), to, kas santuokos sudarymo metu buvo rimtas pritarimo trūkumas.

Bet kuriuo atveju noriu pakartoti, kad kai kalbame apie galiojančią santuoką, jokiu būdu nėra įmanoma tą santykį nutraukti: nei popiežius, nei joks vyskupas to negali, nes turime reikalą su tikrove, kuri priklauso Dievui, o ne jiems.

Kalbama apie galimybę sutuoktiniams suteikti „antrą šansą“. Argumentuojama, kad meilė gali „mirti“ ir tarp dviejų pakrikštytųjų. Ar įmanoma, kad mirtų meilė tarp dviejų asmenų, sujungtų Santuokos sakramentu?

Tokios teorijos yra radikaliai klaidingos. Negalime paskelbti santuokos baigties, remdamiesi meilės tarp dviejų sutuoktinių „mirtimi“. Santuokos neišardomumas nepriklauso nuo žmogiškų jausmų, nuolatinių ar laikinų. Ši santuokos savybė tarp vyro ir moters yra paties Dievo norėta. Viešpats įsiterpia į santuoką tarp vyro ir moters, tad jų santykis kyla ir egzistuoja Dieve. Čia visas skirtumas.

Antgamtinė santuokos tikrovė apima tris gėrius: abipusę asmenų ištikimybę ir išskirtinumą („bonum fidei“); vaikų priėmimą ir ugdymą Dievo pažinimui („bonum prolis“) ir neišardomą bei nesunaikinamą ryšį, kurio nuolatinis pamatas yra neišardomas ryšys tarp Kristaus ir Bažnyčios, kurį sakramentiškai vaizduoja sutuoktinių pora („bonum sacramenti“).

Todėl, nors ir įmanoma fiziškai sustabdyti gyvenimo ir meilės bendrystę, įgyvendinti vadinamąjį „stalo ir guolio atskyrimą“, krikščioniui nėra leistina sudaryti naują santuoką, kol gyvas pirmasis sutuoktinis, kadangi teisėtai sudarytas ryšys yra nesibaigiantis.

Neišardomas santuokinis ryšys tam tikra prasme atitinka Krikšto, Sutvirtinimo ar Kunigystės sakramento įspaudžiamą žymę.

Šia proga dažnai kalbama apie gailestingumo svarbą. Ar gailestingumas gali būti suprantamas kaip moralinio dėsnio „išimtis“?

Evangelijoje skaitome, kad Jėzus pokalbiuose su fariziejais skyrybų tema vieną šalia kito mini abu žodžius: „skyrybas“ ir „gailestingumą“ (plg. Mt 19, 3–12). Kaltina fariziejus, kad jiems stinga gailestingumo, nes pagal iškreiptą savo Įstatymo supratimą jie padarė išvadą, jog tariamai Mozė leido jiems atleisti savo žmonas. Jėzus primena, kad Dievo gailestingumas egzistuoja kaip atsvara mūsų žmogiškajam silpnumui. Dievas dovanoja mums savo malonę, kad galėtume būti ištikimi.

Tokia yra tikroji Dievo gailestingumo plotmė. Dievas atleidžia net ir tokią sunkią nuodėmę kaip svetimavimas; tačiau vis tiek nesuteikia teisės į antrą santuoką, kuri leistų suabejoti pirmąja sakramentine santuoka, išreiškiančia Dievo ištikimybę.

Apeliuoti į tariamą absoliutų Dievo gailestingumą, reikštų žaisti žodžiais, kurie nepadeda paaiškinti problemos terminų. Išties, man atrodo, kad tokiu būdu mes kaip tik pridengiame autentiško dieviškojo gailestingumo gelmes. Stebiuosi, kaip kai kurie teologai pasitelkia gailestingumo motyvą kaip pretekstą leisti antrą kartą civiliškai susituokusiems priimti sakramentus.

Pradinė prielaida yra tokia, kad todėl, jog Jėzus stoja kenčiančiųjų pusėn, siūlydamas jiems savo gailestingąją meilę, gailestingumas yra ypatingas kiekvieno tikro sekimo Juo ženklas. Iš dalies tai tiesa. Tačiau neteisingas rėmimasis gailestingumu kelia rimtą grėsmę subanalinti Dievo supratimą. Tarsi Dievas nebūtų laisvas ar netgi būtų įpareigotas atleisti. Dievas niekada nepavargsta atleisti: problema, kad mes pavargstam prašyti atleidimo, nuolankiai pripažindami savo nuodėmę, kaip tai primygtinai priminė popiežius Pranciškus pirmaisiais savo pontifikato metais.

Šventasis Raštas kalba apie tai, kad Dievo slėpinį apibūdina ne vien gailestingumas, bet ir šventumas bei teisingumas. Jei užtemdysime šiuos dieviškus bruožus ir subanalinsime nuodėmės tikrovę, neteks prasmės melsti žmonėms Dievo gailestingumo.

Tad yra suprantama, kad Jėzus, parodęs didžiulį gailestingumą svetimautojai, paskui jai parodo savo meilę, pridurdamas: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11).

Dievo gailestingumas nėra atleidimas nuo Dievo įsakymų ir Bažnyčios mokymo laikymosi. Priešingai: Dievas, būdamas be galo gailestingas, suteikia mums malonės jėgą, padedančią pilnai išpildyti jo įsakymus ir tokiu būdu atkurti mumyse, po nuopuolio prarastą, tobulą Dangaus Tėvo paveikslą.

Koks ryšys sieja Eucharistijos ir Santuokos sakramentus?

Eucharistinė komunija yra asmeninio ir bendruomeninio santykio su Jėzumi Kristumi išraiška. Skirtingai nuo mūsų brolių protestantų ir laikantis Bažnyčios tradicijos, katalikams ji išreiškia tobulą kristologijos ir ekleziologijos sąjungą. Tad negaliu turėti asmeninio ryšio su Kristumi bei Jo tikruoju Kūnu, esančiu altoriaus sakramente, ir tuo pačiu metu, prieštarauti tam pačiam Kristui, esančiam jo mistiniame Kūne, kuriuo yra Bažnyčia ir bažnytinė bendrystė. Tad galime neklysdami teigti, kad asmuo, esantis mirtinos nuodėmės būsenos, negali ir neturėtų priimti Komunijos.

Kai kurie mano, kad problemą išsprendžia troškimas priimti sakramentinę Komuniją, tarsi paprastas noras būtų teisė. Daugeliui kitų Komunija yra tiesiog būdas išreikšti savo priklausomybę bendruomenei. Žinoma, Eucharistijos sakramentas negali būti supaprastintas iki teisinės išraiškos ar bendruomeninės tapatybės: Eucharistija juk negali būti „visuomeniniu jausmu“!

Dažnai siūloma palikti antrąkart susituokusiųjų asmeninei sąžinei nuspręsti dėl Komunijos priėmimo. Šis argumentas remiasi problemiška „sąžinės“ samprata, kurią dar 1994-aisiais atmetė Tikėjimo doktrinos kongregacija. Prieš priimdami Komuniją, tikintieji žino, kad turi peržvelgti savo sąžinę, ir tai įpareigoja juos sąžinę nuolat ugdyti, tad ir būti aistringais tiesos ieškotojais.

Tokioje itin subtilioje dinamikoje klusnumas Bažnyčios Magisteriumui yra ne našta, bet pagalba siekiant atskleisti taip trokštamą tiesą apie mūsų pačių ir kitų gėrį.

Šioje vietoje išryškėja didysis iššūkis – doktrinos ir gyvenimo santykis. Buvo pasakyta, kad neliečiant doktrinos dabar reikia ją pritaikyti prie „pastoracinės tikrovės“. Manoma, jog doktrina ir pastoracinė praktika iš tiesų eina dviem skirtingais keliais.

Gyvenimo ir doktrinos atskyrimas būdingas gnostiniam dualizmui. Lygiai kaip atskiriant teisingumą ir gailestingumą, Dievą ir Kristų, Kristų Mokytoją nuo Kristaus Ganytojo arba Kristų nuo Bažnyčios. Yra tik vienas Kristus. Kristus yra vienybės tarp Dievo Žodžio, doktrinos ir liudijimo savo gyvenimu garantas. Kiekvienas krikščionis žino, kad tik remdamiesi sveika doktrina galime pasiekti amžinąjį gyvenimą.

Jūsų paminėtos teorijos bando katalikišką doktriną paversti muziejumi: savotišku rezervuaru, kuris domina tik keletą specialistų. Gyvenimas, savo ruožtu, neturėtų nieko bendro su Jėzumi Kristumi, koks jis yra ir kokį mums jį parodo Bažnyčia. Griežta krikščionybė virstų nauja pilietine religija, politiškai korektiška, suglausta iki keleto vertybių, kurias toleruotų likusi visuomenė. Tokiu būdu pavyktų pasiekti slaptą kai kurių žmonių tikslą: patraukti į šalį Dievo Žodį, kad galėtų ideologiškai vesti visą visuomenę.

Jėzus įsikūnijo ne tam, kad atskleistų keletą paprastų teorijų, kurios nuramina sąžinę ir iš esmės palieka viską taip, kaip yra. Jėzaus žinia yra naujas gyvenimas. Jei kas nors mąstytų ir gyventų atskirdamas gyvenimą nuo doktrinos, ne tik iškreiptų Bažnyčios doktriną, paversdamas ją pseudofilosofiniu idealizmu, bet ir apgaudinėtų pats save. Gyventi kaip krikščioniui reiškia gyventi, remiantis tikėjimu į Dievą. Išduoti šią schemą reiškia sudaryti taip bijomą kompromisą tarp Dievo ir velnio.

Norėdami apginti galimybę vienam iš sutuoktinių suteikti „antrą šansą“, kol dar yra gyvas pirmasis sutuoktinis, remiamasi kai kurių Bažnyčios tėvų liudijimu, kurie, atrodytų, rodo tam tikrą nuolaidumą šioms naujoms sąjungoms.

Patristinių tekstų visuma leidžia aptikti įvairių interpretacijų ar adaptacijų realiam gyvenimui, tačiau nėra jokio Bažnyčios Tėvų liudijimo, skatinančio priimti antrą santuoką, kol pirmasis sutuoktinis yra gyvas.

Žinoma, Rytų krikščionybėje tam tikru būdu susipynė imperatoriaus civilinė teisė ir Bažnyčios įstatymai. Todėl susiformavo skirtinga praktika, – kai kuriais atvejais prižįstama skyrybų teisė. Tačiau popiežiaus vadovaujama Katalikų Bažnyčia šimtmečių bėgyje suformavo kitokią tradiciją, kuri atsispindi dabartiniame Kanonų teisės kodekse ir bažnytinėje teisėje. Ji aiškiai prieštarauja visokiems bandymams sekuliarizuoti santuoką. Tas pats procesas palietė įvairias Rytų krikščionių gyvenimo sferas.

Pasitaiko, kad kartais iš konteksto ištraukiamos kelių Bažnyčios Tėvų citatos. Nemanau, kad tai teisinga metodologija. Visa teologinė ir Magisteriumo tradicija turėtų būti interpretuojama Evangelijos šviesoje. Kalbant apie santuoką, joje randame visiškai aiškių paties Jėzaus žodžių. Nemanau, kad įmanomas kitoks aiškinimas, nei tas, kurį lig šiol pateikė Bažnyčios tradicija ir Magisteriumas, norint išsaugoti ištikimybę apreikštajam Žodžiui.

Kalbėjosi Carlos Granados

Pagal chiesa.espressonline.it parengė Saulena Žiugždaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Religija 844820226237122050

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item