Daniel Paris. Trys priežastys, kodėl katalikai palieka Bažnyčią

„Taigi“, – pradėjau aš kiek nerimaudamas. Tai buvo pirmasis mūsų tikras pokalbis apie tikėjimą. „Apie kuriuos Biblijos skyrius norėtum ...



„Taigi“, – pradėjau aš kiek nerimaudamas. Tai buvo pirmasis mūsų tikras pokalbis apie tikėjimą. „Apie kuriuos Biblijos skyrius norėtum daugiau sužinoti?“

Jis akimirką padvejojo, o tada, pažvelgęs mąsliai, atsiliepė: „Iš tiesų tikėjausi, kad tu man papasakosi daugiau apie krikščionybę. Kaip ji prasidėjo? Ką ji reiškia šiandien?“

Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Niekada nesulaukiau tokių klausimų. Kitą valandą praleidome keliaudami per išganymo istoriją, nuo Adomo ir Ievos iki Apaštalų darbų, ir baigėme gyva diskusija apie Mišias. Tai buvo nuostabu – tikrąja to žodžio prasme.

Sutikau Lingą, tarptautinės programos studentą iš Pekino, viename Niumano centro renginyje prieš kelias savaites. Neseniai atvykusiam į JAV ir susidraugavusiam su keliais krikščionimis, Lingui iškilo daugybė klausimų apie šią keistą asmenybę vardu Jėzus, apie kurį jis girdėjo tik gandus.

Kodėl pasakoju šią istoriją? Nes Lingo atvejis buvo kitoks. Jis buvo imlus. Jis klausinėjo nuoširdžiai, nuolankiai, smalsiai; norėjo sužinoti daugiau. Nors iš pradžių to nesuvokiau, tačiau po kelių mėnesių susitikimai su juo mane paveikė. Jis išvengė kažko, ką visi kiti, užaugę pokrikščioniškoje visuomenėje, gavome jaunystėje; jam nebuvo „įskiepyta“ krikščionybė.

Žinote, kaip veikia skiepai. Tai susilpninta ligos versija, suleista į jūsų kraują. Jūsų imuninė sistema, jausdama įsibrovėlį, pašėlsta ir pradeda gaminti antikūnius, kuriuos paleidžia prieš „blogiukus“, sunaikindama juos. 

Vėliau, jei tikroji liga bando pakliūti į jūsų kūną, jūsų imuninė sistema tarsi sako: „Nagi brolau, aš tai jau turiu“, ir nužudo ją. Taigi, skiepai yra gera mokykla jūsų kūnui, kai jis mokosi atpažinti ir kovoti su liga, su kuria jau buvo susidūręs anksčiau. Žinoma, nesu biologas, tačiau prasmę supratote.

Tiesa, gauti vakciną, kad apsisaugotum nuo paukščių gripo ar hepatito B yra gerai. Tačiau kas nutinka, kai esame paskiepyti tam tikros pasaulėžiūros skiepu? Tikėjimo? Kas nutinka, kai gyvendami amžiuje, pribarstytame sudužusių kadaise tokios tvirtos ir vientisos krikščioniškos kultūros likučių, mes suvokiame, jog tapome atsparūs, taigi nepajėgūs priimti tikros, autentiškos, išganančios Jėzaus Kristaus žinios?

Kas nutinka, kai krikščionybė tampa ne daugiau nei liga, kurią  prisimenu iš anksčiau?

Įskiepyta tiesa

Garbingasis Fultonas Sheenas buvo teisus apie daugelį dalykų, tarp jų ir šį: „JAV nėra šimto žmonių, kurie nekęstų Katalikų Bažnyčios, tačiau yra milijonai, kurie nekenčia to, ką klaidingai įsivaizduoja esant Katalikų Bažnyčia“.

Jis suprato mūsų paskiepijimo tragediją. Daugelis tų, kurie nekenčia Bažnyčios ar ją palieka, elgiasi taip todėl, kad jie apsigavo tikėdami netikru mokymu.

Štai trys, mano nuomone, klastingiausiai „padirbtos“ krikščionybės versijos – melas, kuris užmaskuotas kaip tiesa,  galiausiai priverčia žmonės atmesti krikščionybę. Turime jį sustabdyti.

Trys priežastys, kodėl katalikai palieka Bažnyčią

1. „Maniau, kad Dievas yra senas žmogus, turintis didelę baltą barzdą, gyvenantis danguje. Žinoma, dabar suprantu, kad tai kvaila. Krikščionybė yra gryna fantazija“. 

Negaliu apsakyti, kiek kartų panašiai kalbant girdėjau nutolusius katalikus. Animaciniai baltabarzdžio Dievo ar sparnuotų angelų paveikslėliai įsitvirtino mūsų pasąmonėje. Ek, netgi Mikelandželas taip nutapė Dievą savo žymiojoje freskoje „Sukūrimas“.

Tačiau turime prisiminti, kad bekūnių būtybių vaizdavimo neturime priimti tiesiogiai. Tai simboliai, skirti mums padėti atsikleisti abstrakčias, metafizines tiesas, kurių vaizduotė viena pati negali suvokti. Mikelandželo Dievo interpretacija buvo ne tiek tiesioginis atvaizdavimas, o pasakojimas apie Dievo išmintį, amžinybę.

Esame žmonės ir mėgstame vaizdus. Tačiau net šventi paveikslai gali tapti skiepais nuo tiesos, jei mes nebūsime atsargūs. Negalime leisti, kad fizinis atvaizdavimas išstumtų dvasinę tikrovę ar leistų vaizduotei įveikti protą, kai bandysime atskirti, kas yra tiesa.

„Protas nedirbs, kol vaizduotė nebus grąžinta į savo vietą“. (Frankas Shydas)

2. „Krikščionybės esmė – gražiai elgtis ir būti geru žmogumi. Galiu tai daryti ir be visų religinių priedų“.

Kai paklausiu žmonių, kokia, jų nuomone, esminė krikščionybės žinia, paprastai gaunu tokį atsakymą: „Būti geru žmogumi“.

Jei tokia būtų tikroji krikščionybės tiesa, nekaltinčiau žmonių, kad jie pasitraukia. Kas nori laikytis visų taisyklių, nepopuliarių politinių nuostatų ar praleisti ištisas valandas sėdėdamas-klūpodamas-stovėdamas, kai paprasčiausiais galima atsisakyti religijos ir vis tiek „būti geru žmogumi“?

Jėzus Kristus nebuvo paprasčiausiai geras žmogus. Jis buvo Dievo Sūnus ir mirė, kad mes galėtume gyventi amžiname, mylinčiame santykyje su Juo. Priklauso nuo mūsų, ar mes atsiliepsime į šį kvietimą patikėdami savo gyvenimus Jam.  

„Jūsų religija tebūna ne vien teorija, o veikiau meilės nuotykis“ (G. K. Čestertonas).

3. „Bažnyčiai priklausantys žmonės daugybę kartų suklydo, priėmė neteisingus sprendimus. Bažnyčia pilna nusidėjėlių, ir nenoriu būti jos dalimi“.

Visada turime atsiminti, kad turime būti jautrūs tiems, kurie buvo įskaudinti Bažnyčios narių. Jie yra teisūs: Bažnyčia yra ir visada buvo pilna nusidėjėlių – nuo pat Petro ir Judo išdavysčių.

Tačiau nors Bažnyčia pilna nusidėjėlių, ji tebėra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė Bažnyčia, įkurta Jėzaus Kristaus ir vedama Šventosios Dvasios. Palikti Bažnyčią dėl to, kad ji pilna nuodėmingų žmonių, tai panašiai kaip nustoti lankytis sporto klube, nes jis pilnas apkūnių žmonių. Visada mėginkime pataisyti savo Bažnyčią, tačiau darykime tai viduje.  

„Bažnyčia nėra šventųjų muziejus, tačiau nusidėjėlių ligoninė“ (Abigailis Van Burenas)

Gydymas: atrasti slėpinį

Ką tik įvardijau tris didžiausius melus apie krikščionybę – melus, kurie kartą įslinkę į mūsų pasąmonę, gali sutrukdyti mums iš tiesų suvokti Evangelijos žinią.  Laimei, yra būdų kaip įveikti „Aš tai jau girdėjau“ sindromą. Jei koks jūsų pažįstamas pakliuvo į šiuos spąstus,  pamėginkite tai:

1. Sugriaukite mitus. Padėkite jiems pažvelgti anapus klaidingo suvokimo, kuriuo juos maitino mūsų kultūra.

2. Kontempliuokite Šventąjį Raštą. Neleiskite tikėjimui tapti senamadišku. Mokykite juos naujai atrasti Įsikūnijimo ir Prisikėlimo stebuklą žvelgiant pirmųjų krikščionių akimis.

3. Būkite kaip Lingas. Paraginkite pasitikti Viešpatį sąžiningai, nuolankiai ir atvira širdimi. Tada Dievas, kuris visa atnaujina, perkeis mus taip, kaip mes niekad neįsivaizdavome.

Paminėjau tik kelis klaidingus įsivaizdavimus, kuriuos teko sutikti. Kokios yra kitos susilpnėjusios tikėjimo formos, trukdančios kitiems priimti gyvybę teikiantį Jėzaus Kristaus asmenį ir Jo žinią?

Pagal „Focus.org“ publikaciją parengė Dalia Žemaitytė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Religija 8872155225010572205

Rašyti komentarą

1 komentaras

Unknown rašė...

Klausykite, liaukitės visur kaišioję "pirmuosius krikščionis" kaip tikėjimo didvyrius. Paskutiniesiems (o regis, tie laikai jau artinasi) tikėti bus tūkstanteriopai sunkiau nei pirmiesiems. Nuo Kristaus įžengimo į dangų praėjo ne savaitė, ne keliasdešimt metų ir ne šimtmetis, bet daugiau kaip du tūkstančiai metų. Jau svarstyta ir persvarstyta - kas buvo Kristus, tik Dievas ar tik žmogus, didis mokytojas, pranašas ar maištininkas, o gal jo istorijoje išvis nebuvo; gal jis neprisikėlė, gal išvis nieko nepadarė, nes pasaulis tik blogėja; jo įkurtoji Bažnyčia susiskaldžiusi, pilna erezijų ir sektų, - jų turbūt daugiau nei du tūkstančiai! Karšta dvasia ir ugningas entuziazmas išblėsę ir vos berusena. O gyventi be Bažnyčios ir be Kristaus visai neblogai, atrodo, jų nė nereikia!
Galų gale, man regis, tikėti nelengva visais laikais. Mes pamiršome, kad tikėjimas yra nenuilstama ir sunki kova.

item