Calum MacKellar. Kai „eugenika“ nebuvo keiksmažodis

Daugeliui eugenikos politika ir strategijos, kurių tikslas buvo pagerinti visuomenės genofondą, asocijuojasi išimtinai su nacistinės Vo...



Daugeliui eugenikos politika ir strategijos, kurių tikslas buvo pagerinti visuomenės genofondą, asocijuojasi išimtinai su nacistinės Vokietijos nusikaltimais. Tačiau esama nedaug žinančių apie 19 ir 20 amžiaus Škotijos mąstytojų įtaką šioje srityje. Neseniai apie tai pasirodė knyga „Naujosios eugenikos etika“ (The Ethics of the New Eugenics“), kurią išleido Škotijos žmogaus bioetikos taryba.

Eugenika kaip specifinė disciplina atsirado 1860-aisiais anglo F. Galtono dėka, kuriam didžiulę įtaką padarė jo pusbrolis Ch. Darwinas. F. Galtonas teigė, kad  žmonija, globodama sergančiuosius ir silpnesnius, trukdė natūraliajai atrankai. Iš tiesų dėl medicinos pažangos bei socialinės politikos ir silpniausi individai išgyvena iki reprodukcinio amžiaus ir gali perduoti savo sutrikimus vaikams. F. Galtonas skelbė, kad tik eugenikos programų dėka žmonija gali būti išgelbėta nuo genetinės degradacijos.

Bene garsiausias škotas, palaikęs eugeniką tuo metu, buvo Alexandras Grahamas Bellas – žinomas kaip vienas telefono išradėjų. 1883-asiais kaip ir daugelis pirmųjų eugenikų jis siūlė imigracijos kontrolę eugenikos tikslais, siekiant užtikrinti, kad tik visiškai genetiškai sveiki žmonės apsigyventų šalyje.  A.G. Bellas buvo Antrojo tarptautinio eugenikos kongreso 1921-aisiais garbės pirmininkas.

Maždaug tuo pat metu mokslininkė Marie Stopes, gimusi Edinburge ir įkūrusi pirmąją Jungtinėje Karalystėje šeimos planavimo kliniką, gynė kontracepciją, remdamasi ir eugenikos motyvais. 1920-aisais ji rašė: „Norėčiau, kad sterilizacija tų, kurie visiškai netinkami tėvystei, taptų neatidėliotina ir privaloma“, pridurdama, kad kai vyriausybė išleis įstatymą dėl privalomos sterilizacijos, „mes galiausiai išvysime, kaip išnyksta žmonijos siaubas ir degradacija, kuri šiandien yra akivaizdžiai beviltiška ir nuolatinė pasaulio gėda...Žmonijos evoliucija žengs didžiulį šuolį pirmyn, kai aplink regėsime tik puikius ir gražius jaunus žmones“.

Stebina tai, kokiu mastu buvo priimamos šios eugenikos politikos idėjos netgi pačių gerbiamiausių to meto žmonių, kaip antai W. Churchillio ar škoto A. Balfouro, sakiusio atidarymo kalbą pirmajame tarptautiniame eugenikos kongrese 1912-aisiais.

Iš tikrųjų iš dalies dėl pritarimo eugenikos ideologijai tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje nacionalsocialistų partija Vokietijoje pradėjo svarstyti eugenikos programas vos tik 1933-aisiais atėjusi į valdžią. Ji siekė išsaugoti „grynąją“ rasę, eugenikos politikos dėka, kuri skatino „rasinę higieną“. To pasekmė buvo apie 350 000 vokiečių sterilizacija, kurie naciams atrodė protiškai ar fiziškai „netinkami“.

Kitas eugenikos ideologijos įkūnijimas buvo eutanazijos programa turintiems sunkią negalią bei neapgydomiems ligoniams. Ši programa palietė apie 27000 Vokietijos pacientų, ypač psichiatrinių institucijų.

Tačiau netgi po Antrojo pasaulinio karo siaubų eugenikos ideologija nepradingo. 1963-aisiais anglų-škotų genetikos profesorius J.B.S. Haldane‘as pareiškė, „kad, kai tik genetikos mokslas labiau pažengs į priekį, bus galima taikyti plataus spektro eugenikos programas, o 20 a. pabaigoje galėsime tikėtis ženklaus nepageidaujamų genetinių nukrypimų sumažėjimo.“

Tam kad būtų galima sukurti pageidaujamą žmogų jis siūlė apvaisinti moteris fiziškai ir protiškai pranašesnių vyrų sperma. Dar daugiau, tarsi nujausdamas ateitį, jis pabrėžė, kad „egzistuoja ir kita galimybė, į kurią aš žiūriu rimtai...Tai – klonų kūrimas iš žmonių, turinčių tam tikras savybes,...kuris galėtų dramatiškai padidinti žmoniškųjų pasiekimų galimybes.“

Nejau vis tobulėjant moderniosios genetikos mokslui ir vis labiau tolstant Antrojo pasaulinio karo baisumams sulauksime naujosios eugenikos, nors ir kitu pavidalu, kuri taps priimtina moderniojoje visuomenėje?

Gydytojas Leo Alexanderis, vienas pagrindinių Antrojo pasaulinio karo medicininių nusikaltimų tyrėjų,, kalbėdamas apie 20 a. pradžios Vokietijos įvykius, pabrėžė istorinio konteksto svarbos suvokimą.

„Kad ir koks galiausiai tapo šių nusikaltimų mastas, tiems, kurie juos tyrinėjo, tapo akivaizdu, kad tai prasidėjo nuo visiškai mažų dalykų. Iš pradžių tai buvo tik subtilus akcentų perkėlimas pagrindinėse medikų nuostatose. Tai prasidėjo, kai tapo priimtinas požiūris, ypač eutanazijos judėjime, jog esama tokio dalyko, kaip nevertas gyventi gyvenimas. Šis požiūris ankstyvosiose savo stadijose tai siejo su sunkiai ir nepagydomai sergančiais ligoniais. Pamažu patenkančių į šią kategoriją sfera plėtėsi, aprėpdama socialiai neproduktyvius, ideologiškai ar rasiniu požiūriu nepageidaujamus asmenis ir galiausiai nevokiečius.“

Primindamas apie 1949-ųjų JAV mediciną ir požiūrį į sunkiai sergančius nepagydomus pacientus L. Alexanderis perspėjo:

„Nuolat utilitarėjančioje visuomenėje  pacientai vis labiau matomi kaip nepageidaujama našta. Atsirado ganėtinai atviras nepakantumas žmonėms, kurių negali išgydyti nūdienos medicinos pasiekimai. Galbūt tai susiję ir su nesąmoningu priešiškumu, kadangi žmonės, kuriems, atrodo, nesama veiksmingų vaistų, kelią grėsmę žlugti mūsų visagalybės iliuzijai.“

Užbaigdamas L. Alexanderis perspėjo, kad civilizuoto elgesio išnykimą lemia tam tikra loginė seka. Tai prasideda nuo pragmatinės mokslinių pasiekimų naudos pripažinimo, toliau seka arogantiškas tradicinių žmogaus orumo moralinių vertybių atmetimas ir galiausiai viskas baigiasi moraline ir etine dykuma.

Todėl demokratinės visuomenės turi išlikti budrios, kadangi vėl sugrįžta įsitikinimas, kad tik tam tikriems vaikams turi būti leista gimti. Taigi įstatymai turi dar kartą pabrėžti esminę  lygiavertiškumo ir kiekvieno žmogaus vertės svarbą, suvokdama vadinamuojo „visuomenės rūšiavimo“ riziką.

Gailestinga visuomenė taip pat turėtų išmokti priimti visus  ateity gimsiančius vaikus, sukurdama juos besąlygiškai ir visus vienodai priimančią aplinką – tiek kenčiantiems, tiek sveikiem ir laimingiems vaikams. Tada ji toliau gintų įgimtą ir vienodą visų žmoniškųjų būtybių orumą bei vertę – priimdami juo tokius, kokie jie yra, ir kentėdami bei džiaugdamiesi su jais, juos užjausdama ir rūpindamasi.

Išmintis reikalauja suvokti tikrąjį nuolankumą ir nemanyti, kad „to čia negali atsitikti“, „tai negali pasikartoti“ ar „to nenutiks mums“. Visuomenė negali užmigti savo apgaulingame nūdienos saugume, galvodama, kad ji yra amžiams išsivadavusi nuo praeities baisybių.

Dr. Calumas MacKellaras yra Škotijos žmogaus bioetikos tarybos Edinburge tyrimų vadovas.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Skaitiniai 3622852284222854765

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item