Arkivysk. S. Tamkevičius. Krikščionybės ir pagonybės kelias

Į šiaurę nuo Izraelio Tyro ir Sidono srityse gyvenę žmonės nepažino Dievo ir nuo seno garbino stabus. Evangelija pasakoja apie ano kraš...



Į šiaurę nuo Izraelio Tyro ir Sidono srityse gyvenę žmonės nepažino Dievo ir nuo seno garbino stabus. Evangelija pasakoja apie ano krašto moters kananietės susitikimą su Jėzumi. Moteris buvo girdėjusi apie Gerąją naujieną skelbusį ir ligonius gydžiusį Galilėjos mokytoją. Kananietės sūnus sunkiai sirgo ir moteris buvo įsitikinusi, kad vaiką yra apsėdęs demonas, todėl šaukėsi Jėzaus pagalbos. Tačiau Jėzus delsė. Net tuomet, kai moteris prisiartino ir maldavo pagalbos, Jėzus kažkodėl neskubėjo išgydyti. Jėzui rūpėjo ne tik sergantis vaikas, bet ir šios motinos siela. Kol moteris buvo pagonė ir nepažino tikrojo Dievo, ji buvo blogesnėje padėtyje už sergantį vaiką. Jėzus padarė stebuklą tik tuomet, kai pamatė atsiradusį gilų moters tikėjimą, kurį jis paliudijo sakydamas: „O moterie, didis tavo tikėjimas!“ (Mt 15, 28).

Kažkada mūsų protėviai taip pat buvo pagonys. Kadangi neturėjome rašto, nėra išlikusių žinių, koks buvo mūsų protėvių tikėjimas. Dabar kai kurie žmonės, idealizuodami Lietuvos praeitį ar dėl kitų motyvų, bando atkurti pagoniškąjį lietuvių tikėjimą ir atlieka pagoniškas apeigas. Atrodo, kad žaidžia naujai susikurtu tikėjimu. Vadinamieji pagonys kartais organizuoja krikšto atsisakymo akcijas ir net reikalauja liudijimo, jog jie atsisakė krikšto. Ši detalė verčia sunerimti.

Kaip šioje vietoje neprisiminus Kremliaus ideologo Dugino, skelbiančio apie būtinybę plėsti Rusijos imperiją buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse ir kaip vieną iš priemonių naudoti pagonybės kortą. Bažnyčia visais laikais būdavo didele kliūtimi siekiant pavergti žmones, todėl bet kokios spalvos pavergėjai visuomet siekdavo susilpninti jos įtaką. Nesinori įtarinėti mūsų brolių pagonių, kad kažkas juos pakursto, greičiau jie tai daro iš pagarbos Lietuvos senovei arba iš nemeilės krikščioniškajam tikėjimui, kuris, anot jų, buvo atneštas prievarta. Tik dėl jiems žinomų priežasčių net nenori girdėti apie tai, kad Lietuvą pakrikštijo ne kryžiuočiai, bet karalius Mindaugas ir didieji Lietuvos kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas.

Visos pirmykštės tautos yra išgyvenusios pagonybės etapą, panašiai kaip žmogus pereina kūdikystės vystyklų laikotarpį. Tačiau jei žmogus bandytų visą gyvenimą išlikti kūdikio mąstymo ir su vystyklais, būtų didelė bėda. Todėl galima sveikinti visus, kurie gerbia savo tautos praeitį ir tradicijas, bet supranta, kad ne viskas, ką mūsų protėviai tikėjo ir darė, verta pamėgdžioti. Juk mūsų protėviai net kaimynines šalis niokodavo. Argi ir mums reikia tai daryti?

Meksikiečiai kadaise taip pat buvo pagonys ir tarp daugelio kitų dievų garbino Saulę. Apsilankę Meksikos sostinėje Mechike pamatytume didingą 65 metrų aukščio piramidę – Saulės šventovę, ant kurios kiekvienais metais Saulės garbei paaukodavo tūkstančius žmonių. Jie tikėjo, kad jei nepaaukos Saulei žmonių kraujo, ji nustos teikusi žemei gyvybę. Actekai ruošdavo karo žygius, kad turėtų belaisvių, kuriuos retsykiais nužudydavo ir paaukodavo savo dievams. Tačiau dabartiniai meksikiečiai gerai žino, koks buvo jų senovės tikėjimas, ir apie tai kalba savo muziejuose ir istorijos vadovėliuose, bet nesiruošia prie jo grįžti ir kuo nuoširdžiausiai gerbia Gvadalupės Dievo Motiną Mariją.

Kaip tai nutinka, kad pagonys, kaip toji moteris kananietė, ieško ir suranda tikrąjį Dievą, o kai kurie krikščionys elgiasi priešingai – bando tapti pagonimis? Į šį klausimą atsako moters kananietės pavyzdys. Kai Jėzus neskubėjo išgydyti pagonės moters sūnaus ir pasakė, kad jai nepriklauso duoti vaikų duonos, moteris ne įsižeidė, bet atsakė, kad ir šunyčiai ėda trupinius nuo šeimininkų stalo. Šios pagonės nuolankumas pelnė tikėjimo malonę. Jėzus pagyrė moters tikėjimą: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūna tau, kaip prašai“ (Mt 15, 28).

Tačiau tikėjimą turintis žmogus gali nueiti atvirkštinį kelią – nuo krikščioniškojo tikėjimo iki pagonybės. Šitai atsitinka tuomet, kai vietoj nuolankumo žmogaus širdyje įsiviešpatauja puikybė. Savo didybės apsėstas žmogus save tarsi sudievina ir mano pats gali nuspręsti, į ką jis turįs tikėti, o ką atmesti. Puikybė yra sunkiausiai pagydoma ir pavojingiausia žmogaus yda. Ne veltui yra sakoma, kad puikybė miršta valanda vėliau, nei pats žmogus.

Bandančių save laikyti pagonimis skaičius yra labai kuklus – per gyventojų surašymą tokiais save užsirašė tik keletas tūkstančių. Kur kas daugiau tokių, kurie balansuoja ties pagonybės riba. Burtai, amuletai, tikėjimas visokiomis čakromis, gerą energiją spinduliuojančiais medžiais ir akmenimis, net kryželių, medalikėlių ir kitų devocionalijų naudojimas apsisaugoti nuo ligų ir nelaimių, raganavimas yra ne kas kita, kaip pagonybės apraiškos, kurių ne visiškai sąmoningi krikščionys laikosi. Kai kurios televizijos laidos yra pilnos pagoniškų elementų. Rožančius, medalikėlis ar šventųjų relikvijos patys savaime neturi jokios galios, bet jeigu, kaip ta kananietė, malda kreipiamės į Dievą, tuomet atsiranda tikėjimas, kuris gali užsitarnauti net didelį pagyrimą. Todėl branginkime krikščioniškojo tikėjimo dovaną ir savo asmeninį ryšį su Jėzumi, kad užsitarnautume panašų pagyrimą, kurį išgirdo moteris kananietė.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Sigitas Tamkevičius 830793467275567782

Rašyti komentarą

  1. Na, apie Kacapstaną ir pastangas susilpninti bažnyčią, nes ji kliudo pavergti žmones, tai be reikalo - ten bažnyčia kaip tik yra stiprinama ir naudojama kaip papildomas įrankis tiems žmonėms paversti marionetėmis. ;)
    O Lietuvoj, mano durna galva, krikščionims su pagonimis reikia nustoti matuotis, kieno didesn... pardon - kieno Dievas(-ai) tikresnis(-i) ir ieškoti sąlyčio taškų (pvz. moralės, dorovės klausimais), pripažįstant ir gerbiant vieni kitų pasirinkimą, nes, kaip žinia, kur du pešasi, trečias laimi. Juk ne taip sunku pamatyti, kokiai ideologijai VISOS religijos yra rakštis vienoj tolerantiškoj vietoj. ;) Juk jei jau pats Popiežius su musulmonais - aršiais kirkščionių priešais - bendros kalbos ieško, tai jau lietuviams tarpusavyje susitarti gal kaip nors pavyktų?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2014-08-24 09:52

    Pikc, o man atrodo, kad Lietuvoje pagonys ir krikščionys tuos sąlyčio taškus randa ir sugeba veikti kartu, kai to reikalauja aplinkybės (kad ir bendri renginiai, kovo 11 d. eisena ir pan.), bet čia bendrumas ir pasibaigia. Kiekvieno krikščionio pareiga ir vienintelis tikslas šiam gyvenime yra siekti išganymo ir su savim patraukti kuo daugiau žmonių, būtent taip įgyvendinama krikščioniška meilė, nes pirmiausia esame įpareigoti rūpintis sielomis, o tik po to kūnais. Žinoma, kai aplinkybės reikalauja, pavyzdžiui, homoseksualizmo propaganda vis labiau spaudžia, tuomet būtina veikti kartu su visais, kurių nuostatos šiuo klausimu sutampa, tačiau tai nepadaro pagonybės teisinga religija, nes Tiesa yra tik vienoje apaštalinėje pačio Kristaus įsteigtoje Katalikų bažnyčioje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "nes Tiesa yra tik vienoje [...] bažnyčioje." - akurat tą patį sako KIEKVIENOS religijos atstovai - va užtai ir pešatės ištisus šimtmečius - ir pešitės iki svieto pabaigos. ;)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2014-08-28 09:28

    Sigitas rašo: "Kažkada mūsų protėviai taip pat buvo pagonys. Kadangi neturėjome rašto, nėra išlikusių žinių, koks buvo mūsų protėvių tikėjimas". Iš kur Sigitas žino, kad "mūsų protėviai buvo pagonys", jeigu "nėra žinių, koks buvo protėvių tikėjimas"? Jis žino iš katalikų vienuolių raportų popiežiui - Dievo atstovui Žemėje (žiūr. Neklaidingumo dogmą).


    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item