Anne Applebaum. Karas Europoje nėra tik isterikų idėja

Vėl ir vėl, viso mano gyvenimo metu, man buvo rodomos nuotraukos iš 1939 metų Lenkijos vasaros: vaikai, žaidžiantys saulės šviesoje, madingos moterys Krokuvos gatvėse. Teko matyti ir vestuvių, vykusių 1939 metų birželį, nuotrauką, jos vyko mano dabartinio namo sode. Kadangi žinome, kas įvyko po to, visus žmones tuose nuotraukose lengva pradėti smerkti. 1939 metų rugsėjis atnešė invaziją tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Okupaciją, chaosą, destrukciją, genocidą. Dauguma žmonių, dalyvavę tose vestuvėse, greitai buvo nužudyti arba ištremti. Nei vienas iš jų nesugrįžo namo.

Žiūrint retrospektyviai, dabar lengva juos palaikyti naiviais. Vietoje to, kad švęstų vestuves, jiems reikėjo viską mesti, mobilizuotis ir ruoštis totaliniam karui, kol dar galėjo. Dabar turiu paklausti: ar 2014 metų vasarą tą patį turėtų daryti ukrainiečiai? Ar prie jų turėtų prisijungti Centrinė Europa?

Suprantu, kad skaitytojams iš JAV ar Vakarų Europos šis klausimas gali skambėti isteriškai, kvailai ar apokaliptiškai. Bet išklausykite mane bent jau todėl, kad būtent tokius pokalbius dabar galima išgirsti rytinėje Europos pusėje. Paskutinėmis dienomis Rusijos pajėgos, nešdamos prieš tai nežinotos šalies, Naujosios Rusijos (Novorossiya), vėliavą, peržengė pietryčių Ukrainos sieną. Rusijos mokslo akademija neseniai paskelbė, kad šį rudenį ruošiasi išleisti Naujosios Rusijos istoriją, ieškodami jos šaknų Katerinos Didžiosios asmenyje. Maskvoje cirkuliuoja įvairūs Naujosios Rusijos žemėlapiai. Kai kuriuose iš jų šiai šaliai taip pat priskiriami Charkovas ir Dnipropetrovskas, miestai, dar vis esantys šimtai mylių nuo vykstančių kautynių. Kai kurie ištęsia Naująją Rusiją palei jūrą, kad sujungtų Rusiją su Krymu, o vėliau ir su Padniestre, Rusijos okupuota Moldovos provincija. Net jei tai prasidėtų kaip nepripažinta „uodeginė“ valstybė, Abchazija ir Pietų Osetija, „valstybės“, kurias Rusija išplėšė iš Gruzijos, yra geri pavyzdžiai – Naujoji Rusija gali augti laikui bėgant.

Rusijos kariai turės sukurti šią valstybę, o kiek jų reikės, priklauso nuo to, kaip kietai Ukraina kausis ir kas jai padės – bet galiausiai Rusijai reikės daugiau kareivių, kad išlaikytų šią teritoriją. Naujoji Rusija nebus stabili, kol ji bus apgyvendinta ukrainiečių, kurie nori, kad ji liktų ukrainietiška. Bet tam taip pat yra išeitis. Prieš kelias dienas Aleksandras Duginas, kraštutinis nacionalistas, kurio pažiūros padėjo suformuoti Rusijos prezidento pažiūras, padarė neįprastą pareiškimą. „Ukraina turi būti apvalyta nuo idiotų“, jis rašė – ir tada paprašė „šunsnukių rasės“ genocido.

Bet Naująją Rusiją taip pat bus sunku išlaikyti, jei ji turės oponentų Vakaruose. Galimos išeitys iš šios problemos taip pat jau diskutuojamos. Neseniai Vladimiras Žirinovskis, Rusijos parlamento narys ir juokdarys, kartais pasakantis dalykus, kurių valdantieji pasakyti nedrįsta, televizijoje kalbėjo, kad Rusija turėtų panaudoti branduolinius ginklus Lenkijos ir Baltijos šalių bombardavimui – jis jas pavadino „šalimis nykštukėmis“ – ir parodyti Vakarams, kas ištikrųjų turi galią Europoje: „Niekas negrąsina Amerikai, ji toli. Bet Rytų Europos šalims gręsia visiškas sunaikinimas“, jis pareiškė. Vladimiras Putinas mėgaujasi tokiais žodžiais: Žirinovskio pareiškimai nėra oficiali valstybės politika, pabrėžė Rusijos prezidentas, bet jis visada „pradeda vakarėlį“.

Žymiai rimtesnis asmuo, Rusijos analitikas disidentas Andrejus Piontkovskis, neseniai parašė straipsnį, kuriame teigia, kad Putinas tikrai svarsto ribotų branduolinių atakų galimybę, galbūt prieš kurią nors Baltijos sostinę, galbūt prieš Lenkijos miestą, kad įrodytų, jog NATO yra „tuščiavidurė“, beprasmė esybė, kuri nesiryš smogti atgal bijodama dar didesnės katastrofos. 2009 ir 2013 metų karinėse pratybose Rusijos armija viešai „treniravosi“ branduolinį Varšuvos puolimą.

Ar tai nėra nieko daugiau nei lunatikų pareiškimai? Galbūt. Ir galbūt Putinas yra per silpnas ką nors tokio padaryti, ir galbūt tai tik gąsdinamoji taktika, ir galbūt jo oligarchai jį sustabdytų. Bet „Mano kova“ („Mein Kampf“) taip pat atrodė isteriška Vakarams ir vokiečiams 1933-aisiais. Stalino įsakymai „likviduoti“ ištisas klases ir socialines grupes Sovietų Sąjungoje taip pat mums būtų pasirodęs beprotiškais tuo metu, jei mes būtume galėję juos girdėti.

Bet Stalinas laikėsi savo žodžio ir įvykdė grasinimus. Ne todėl, kad jis buvo išprotėjęs, bet todėl, kad laikėsi savo logikos su dideliu užsispyrimu iki pat pabaigos. Ir todėl, kad niekas jo nesustabdė. Dabar taip pat niekas negali sustabdyti Putino. Taigi ar yra isteriška ruoštis totaliniam karui? Ar yra naivu to nedaryti?

Versta iš www.washingtonpost.com